Po ilgo laiko...

Panašu, kad pagaliau iš tikro pabudau iš žiemos miego ir jausmas nuostabus! Vėl noriu būti veikli, kurybiška, besišypsanti... Žinoma, tai vyksta dėl šylančio oro (per amžių amžius jis mane veikė ir tirpdė, kaip per žiemą sustingusį plastiliną), bet šį kartą dalykai kiti. Vėl atsirado gyvenimo planas, tikslas, o mano funkcija iš tiesiog "gyventi" prasiplėtė į funkciją suteikti gyvybę kitam.

Priaugau svorio. Per 23 savaites pykino dukart. Sapnavau berniuką. Jis irgi mane sapnavo - pasikalbėjom, susitarėm - gims pats gražiausias ir protingas, visas į tėtį.

Nuo birželio šeštosios pradedu oficialų spalvingą, kvapnų, šiltą jo laukimą. Prie jūros, su mylimu, braškėm ir serbentais, saule, teptukais, naujais receptais, trečia dalim J. Harris "Šokolado", kitais skaitiniais, nauja darbo, o tiksliau visų 108 dienų atostogų knyga, basom kojom, mamos darželių ravėjimu (jei tik pavyks pritūpti), gražiausių lopšinių rinkimu, išmintingų gyvenimo pamokų kaupimu... Ir tada ateis didžioji Laimė. 

P.s. tik neskubant pavyksta gyventi iš tikro. Supratau.

Monika

Ištekėjau

Štai. Mane dabar vadina žmona. Dar sunku priprasti ir labai keista paleisti panelės statusą. Dabar aš esu ponia ir viskas. Reikės išmokti gerti juodą kavą be pieno ir dažniau kvepintis CHANEL. Gal netgi dažniau lankytis pas kosmetologę ar manikiūrininkę, nes juk ponioms tai priklauso. 

O jei rimtai, kitą dieną po vestuvių, geriau apžiūrėjusi savo vestuvinį žiedą, pajutau vieną papildomą kilogramą svorio. Ne fiziško. Apėmė pasitenkinimo savimi jausmas. Lyg būčiau įgavusi daugiau vertės, prasmės ir skonio. Mano spalva tapo sodresnė, raudonesnė, nei anksčiau. Dabar aš jau beveik prinokęs pomidoras. Beveik nuskintas, beveik valgomas. Geras jausmas. Nemaniau, kad taip bus.

Savo naująjį vyro ir žmonos gyvenimą pradėjome Kretoje. Keista, bet pirmasis mano statusą užtvirtino mašinos nuomos punkto darbuotojas. Eligijui pildant nuomos dokumentus šis visiškai natūraliai, be jokių klausimų sako: "When you reach the airport, drive your wife...". Ponas graikas žinojo, kad aš esu žmona! Pasijutau lyg įvertinta pačiu aukščiausiu balu. Kvaila, bet taip yra. Ir lėktuvo stiuardas mane pavadino Madam. Ne kokia jums Miss ar Ms! Šypsausi.

Na o vestuvės ėjo ir praėjo. Ir jos buvo nuostabios. Mano patarimas jaunosioms: svarbiausia - nuoširdumas. Tada viskas bus ne prie kaiš tin ga. Ir ne torto papuošimai ar nekylantys į dangų balionai čia svarbiausia...;)

Visada Eligijaus,

Ponia Monika K.

Iki vestuvių likus 23 dienoms..

Iki vestuvių liko 23 dienos ir man būna užėjusi sunkaus laipsnio panika. Ji tai suima, tai atslūgsta. Kaip danties skausmas, kaip karštis, išmušęs vidury nakties. Viskas susikrovė į vieną. Darbe - pats pikas - visi klausia klausia klausia pačių kvailiausių klausimų ir aš jau nebeturiu kantrybės į juos atsakinėti, tada liepia liepa liepa daryti dalykus, kurių patys nenori daryti. O šai kūne - vis dar žieminis vitaminų trūkumas ir, rodos,  mano pilvas, visai nesintetina vitaminų B. Nesuvaldau išsidraikiusių emocijų. Atsiprašau visų, kam tenka mane tokią pakęsti. Nenoriu tokia būti.

Bet šiaip vestuvių organizavimas vyksta. :)

mm

Do I?

Žiedą su žibučiu ant bevardžio piršto dėviu jau antrus metus. Kaip ir metas vestuvėms... Nemaniau, kad bus taip sudėtinga jas kurti. Jau kuris laikas būnam lyg ir sutarę dėl šventės vizijos (Mr. E. ryškiai man nusileidžia - jis norėtų kuklios vakarienės šeimos rate, o aš, aišku, noriu šventės mergaitiškai, ir kadangi "mergaitėms vestuvės yra labai svarbi šventė", "kompromisas" lieka mano naudai). Bet vis tiek nejaučiu jokio bendrumo. Jausmas, lyg visose tose diskusijose ir galvojimuose, šventės džiugesys kažkur išblėso, o gal kai kurių iš mūsų ir nebuvo uždegęs...Ar liko tik pareiga? Formalumas? Nesukursiu šventės viena. Nemoku viena. 

Ir aš žinau, Jis viską "nurašys" pms'ui ir pyks ant manęs, kam jums viską sakau. Bet su kuo man kalbėtis, jei jam "reikia privatumo" ir "aš galvoju emocijomis".

M.

Pri(si)minimas sau

Gali rinktis pykti ir pykti, ir vis pykti, ir bumbėti, ir būti nepatenkintai ir vėl nepatenkintai arba gali rinktis būti šauniai.

Namų jaukumas arba kaip mes pirkome kilimą

Namus kurti ne taip jau lengva, kaip maniau. Supratau, kad eklektika irgi įnoringa - reikalauja subtilumo. Kitaip ji virs akivaizdžiu kiču arba dar blogiau - ponios Annos Piagi apraiška (tik interjerine), o mes vis tiek  aklai manysim, kad tai aukščiausio lygio skonis.

Vakar pirkom kilimą. Kadangi pretenzijų į prabangą neturime, o kilimo prireikė "smūgiu" (man), nuvažiavom į masiškai didelę masinę parduotuvę iš didžiosios E. Vėl prisiminiau, kad esu impulsyvi, emociškai paveiki pirkėja ir kad negaliu pirkti iš karto. Susižavėjau ryškiu modernišku kilimu su raudonais kvadratėliais, o juk mūsų namai iš esmės nemodernūs(!). Negalima pasiduoti daiktų žavesiui, jei tie daiktai žavingi tik parduotuvės lentynoj - po to save auklėjau. Parduotuvių dizaineriai žino, kaip viskam suteikti patrauklumo. Ir dar gerai, kad Eligijui tas kilimas nepatiko. Todėl nusipirkom mažiau gražų, bet labiau tinkantį prie bendros mūsų namų visumos. Pasirodo, namus kurti ne taip jau lengva.

mm

...o Jis rado Zenitą

Kažkodėl gyvenimas pro seno aparato objektyvą atrodo kitoks. Ramesnis, šiltesnis, be rūpesčio. Eligijus sakė, kad dar reikia pasimokyti fotografuoti, o man tos "nesekmės" atrodo meniškai. Ypač džiaugiuosi savo portretu be viršutinės dalies ( :) ) ir gyvybe trykštančiu senos lempos gyvenimu.

Mm + Eligijus

Viskas nuostabu

Iš esmės viską pasako mano įrašo antraštė. Jei šis blogas būtų baltas vokas, o įrašo laukelis - A4 formato popierius, jame būtų parašytas vienas sakinys: Viskas nuostabu! Tokį laišką siųsčiau paštu geriems žmonėms, klausiantiems, kaip aš gyvenu, ir dar į savo paštadėžę įsimesčiau. Eligijui.

Štai, persikėlėm vėl gyventi kartu, bet panašu, kad kartu būnam dar mažiau, nei anksčiau. Jis pradėjo darbuotis pas savo šeimą, aš - savąją. Kol kas nauji mudviejų namai kvepia remontu ir pustuštėm sienom. Net naminiu šokoladainiu nekvepia, nes jį, taip gavosi, kepiau vėlgi - pas mamą :) 

O pas ją namuose dedasi gražūs dalykai: pražydo slyvos, kvepia nupjauta žole, galima vaikščioti su per mažais šortais ir deginti (jau! - gegužės pradžioje) porą metų saulės nemačiusias šlaunis (blush), dar galima užsidaryti palėpėje ir rauti iš visos gerklės Jamiroqui "Bad girls", bėgti slėptis nuo bitės ir tiesiog visu kūnu džiaugtis pavasario, o kartu ir savo atgimimu. Man šito labai reikėjo! Buvau labai pavargusi nuo miesto. Tikrai.

Valdiško darbo vis dar nesusiradau, bet veiklos stygiumi nesiskundžiu. Egzistencinės mintys atvedė ir tvirtai pėdas įkalė prie to paties, šimtą kartų galvoto, ilgus mėnesius nešioto projekto, kurio įgyvendinimui belieka tik...labai daug dirbti :) Todėl mama, viskas čia labai puiku -  dar geriau, kad valdiškas darbas nesimaišo :) 

Ryt keliauju pirkti darbo knygos ir nesibaigiančio tušinuko artimiausių mėnesių planui rašyti. Nes gerai kitados rašė - jei planuoji, vadinasi turi.

iki! 

mm

Du

Siandien viena tu dienu, kai norisi voliotis pataluos, glaustis, myluotis, glostyti ir sakyti graziausius zodzius mylimui i ausi. Jis susikaupes ziuri kaip laksto formules-1 masinytes, o as turiu eiti i darba. Sekmadieni.

Moterys megsta buti emocionalios, vyrai - eiti su draugais i puba po darbo. Moterys turi pripratima gaminti maista, Eligijus - padeti virtuveje (net per F-1 varzybas "ant greito" atskuba supjaustyt pomidoru). Moterims patinka pirkti naujus dzinsus, vyrams - apziureti ir ivertinti, ar gerai atrodo ant ju moteru klubu. Eligijus geras vertintojas, ypac mano grozio is ryto (bet visada is ryto, arba isimtiniais atvejais vakare, jei ryte prasilenkiam). Prisitraukia arti arti prie uzsimiegojusio veido ir sako: "kokia tu grazi". O as sypsausi. Man patinka buti jo moterim, ir megstu ji bunant mano zmogum. Absoliuciai myliu. Nei daugiau, nei maziau. Kitaip ir buti negali, net jei vyru prigimtis nera sesli, o moterys kartais buna per daug savinikiskos. Net jei vyrai megsta aptarineti savo nuotykius, o kiti, susisaiste pazadais su kitom, i nuotykius nebesileidzia. Buti "Du" turi savu pliusu, savu minusu, bet esu linkusi tvirtai manyti, kad pliusu daug daugiau ir svaresniu. As laiminga, o Karlas sake: "stop using that unfortunate (turiu prasta iproti apgailestauti klientams kur nereikia, idant malonesne, labiau ju drauge pasirodyciau), it does not fit to your bling bling" (ir tada nusisypso selmiskai pasiziurejes i mano rankas, ypac kaireja).

Pa.

P.s. moterys/vyrai bei as/Mr E. tekste kai kur vartojami kaip visiski sinonimai.

Dideliais dalykais džiaugtis tyliai...

Vakar išsiaiškinom santykius: mano Mr E. tiesiog nepakenčia, kai kas nors palieka saldainių popieriukus toj pačioj saldainių dėžutėj. Jis irzo šypsodamas ir sakė: "nu Monikut, geriau jau mesk ant žemės, dėk į mano kišenę, bet tik ne į tą pačią dėžutę! Kaip apmaudu pasidaro, kai dėžutė atrodo pilna, o išsiaiškinus, saldainių nebėra". - Du liko - sakiau šypsodama atgal dėl šitokios savo mylimo keistenybės, bet viskas gerai, išsiaiškinom. Po to Eligijus atsipūtė ir labai džiaugės: "kaip gerai, kad pasikalbėjom, nereiks pradėti prikti bambonkių be popieriukų arba dar blogiau - nuoskaudos nešiotis keturiasdešimt metų!".

Aš esu labai laiminga Tave turėdama, Eligijau.

(visą likusį tekstą apie kitus daugybę gražių mūsų dalykų ištryniau - persigalvojau - laimės paukštį reikia laikyti prie savęs, tyliai, niekam nesakant).

Mylinti Monika

Dvi amžinybės nekalbėjimo

Paukstis myli zuvi, zuvis myli pauksti. Taip jie sau ir gyvena meileje. Bet kartais...

Kita viena nesena karta zuvis gavo pakvietima i didiji ezero susirinkima. Tada jis sake pauksciui: “Namo grisiu, kai ims linkti meldai, o ezero raibuliai nustos spindeti , tu nesijaudink.” Nusisypsojo, pabuciavo i skruosta ir isplauke. Paukstis ir nesijaudino.

Apie pazadeta laika, paukstis sulauke zuvies skambucio. I burna prisisemes vandens, jis kalbejo labai meiliai: “Su ersketu ir visais kitais karpiais plaukiam i kita vandeni, bet tu nesijaudink, neilgai trukus grisiu namo. Myliu tave”. Paukstis sutiko, liko patenkintas, kad zuvis draugiskas – nenori bereikalingo nerimo pauksciui., net nejuto nuoskaudos, kad zuvis zuvaujasi vienas. Paukstis irgi kada nors gaus pakvietima i saskrydi su kitom zylutem – galvojo. Tada sparnuotasis susisuko i lizda ir uzmigo.

Nubunda! Ir raibuliai nurime, ir meldai sulinke. Kur zuvis?!

- Zuvie, mylimas mano! – klause – kur tu?. Zuvis neatsake. - Zuvie, mylimas mano! Ar dumble paskendai, ar ryklio pagautas mirtim vaduojies? – Zuvie, mylimas mano, kodel neatsakai? Vandenys platus, vandenys tamsus, o zuvis toks mazas....

Is didelio isgascio paukstis nesumerke akiu visa amzinybe. Praejo viena, po to kita, o ziniu is zuvies – nei vienos. Issikankino, isverke visas asaras ir jau galvojo, kaip eis zuvies ieskoti pats po ezero dugna.

Bet o, stebukle! Parplauke.

Pauksciui skaudejo sirdi. Jautesi menkas ir apviltas. –“ Juk nieko tokio...” – bande atsiprasyti zuvis. Bet pauksciui sopejo, kilo pyktis ir didziulis nusivylimas. Jis baisiausias jausmio ardytojas, kai uzgozia pasitikejima. “Nenoriu, kad taip daugiau darytum, zuvie. Zinai, kiek platus tavo pelekai, zinai, kiek smulkus tavo kaulai. Zinok, kiek greitai gali plaukti, atmink, kokias sroves pajegi atremti.

Pasakos moralas: kokius batus apsiausi, taip ir atrodysi arba lenk zuvi, kol uz jo neistekejai.

p.s. tos dvi amzinybes nekalbejimo sunkios, kaip akmenys. Bet pagarbos paukstis vertas.

p.s.s. net negalėjau susilaikyti nesišypsojus jam, kai grįžau iš darbo. Body language fails.

mm

Ūminis pozityvizmas

Šnopuoja į mano kelius įsikniaubęs, kartais nusišypsantis, kartais įtraukdamas seilę, tystančią iš saldų sapną gromuliuojančios burnelės. Visą save atiduoti jam norisi. Knarkteli. Mūkteli. Myliu tokį ir visokį kitokį.

Kepiau jam tortą dvidešimtketurių metų proga.

Šventė truko 14 minučių. Tada mes ėjom miegoti, nes ryt reikėjo į darbus. Ar galėsim dar pakartoti? Šiemet.

Viskas dėl nuodingų lūpų

kad atkreiptum vyrų dėmesį, užsitepk ant lūpos vaisto nuo puslelinės, kaip mat visi stengsis tave "išgelbėti" nuo kažko, "stuck on your lip" arba neapdairiai išmesk nebereikalingą popieriuką su sąrašu, ko nepamiršti parduotuvėje, būtinai atsiras toks, kuris dėl tavęs nubėgs "extra mile" jį atiduoti :)) malonu. 

----------------

Žiūrėjau į ramų jo veidą ir nežinojau, ką pasakyti. Kitais kartais, vietoj žodžių, būčiau tiesiog pabučiavusi į skruostą, bet šį kartą mano lūpos buvo nuodingos. Visą savaitę tokios. Sunku nuolat išlikti budriai, kai bučiuoti vis dar taip svarbu... Po ilgų bendro gyvenimo metų poros tai daro rečiau arba visai nebedaro. Nebeglosto plaukų prieš užmiegant, nebesiglaudžia, nebeapsikabina susitikus po darbų, nešildo sušalusių pėdų tarp blauzdų, nebučiuoja šiaip sau, vietoj "ačiū", "myliu","gražiai atrodai". Tai tolina dviejų žmonių santykius, ardo besąlygišką artumą (kaip ir santykiai per atstumą). Taip norisi liesti.

---------------

Vakar po ilgo laiko buvom kine. Beveik kaip tikras pasimatymas buvo, tik puošėmės viens kitam matant ir grįžom į tuos pačius namus. Kartais taip norisi grįžti į 2009 rudenį ir išgyventi tas pačias emocijas, kai dar nebuvom pora, bet labai stipriai norėjom. Sentimentai. Matyt, tai vis dėl tų nuodingų lūpų.

Meduolių kvapui sklaidantis arba LT skirtingomis akimis

Vakar kaimynas vokietis kepė meduolius. Prieš tai pasiguodė, kad parduotuvėje neradus vanilinio cukraus, jam teko pačiam jį gamintis. Gaila nemačiau, kaip jis drožė vanilines lazdeles ir maišė jas su cukrum. Net baltą glajų ant šešiakampių žvaigždučių tepė. Kaip viskas pasibaigė - nežinau. Meduolių kvapas akimirksniui išsisklaidė...

Kai grįždavau iš Klaipėdos ir mama kepdavo varškės arba obuolių pyragą, tai kvapas tvyrodavo visame name. Valandų valandas. Jaukumo, namų kvapas. O Kalėdos kvepėdavo keptu paukščiu orkaitėj ir beržinėm malkom židiny. Kai su Eligijum prakalbau apie Kalėdų svarbą, jis turėjo kitokią, nei mano, nuomonę. Bandydama paaiškinti, kodėl man šita šventė svarbi ir kaip apmaudu, kad šiais metais ji nebus tokia, kokia būna visad, nesusilaikiau - apsipyliau ašarom. Tada Mr. E. atsisėdo arčiau manęs ir mes pradėjom kalbėtis. Aš verkiau, o jis mane guodė. Pokalbis apie Kalėdas išsiplėtė iki dviejų gyvenimų Anglijoje ir Lietuvoje: pliusai ir minusai arba Eligijus atstovauja Lietuvą puolančiųjų pusę, Monika - ginančiųjų. Kalbėjom ilgai. Jis, vis priglausdamas savo galvelę prie mano krūtinės, dėliojo prieš argumentus, aš, karts nuo karto išsipūsdama nosį, bandžiau juos atkirsti. Vokietis kepė meduolius...

Viskas paprasta. Mes Lietuvą įsivaizduojam skirtingai. Mr. E. į ją žvelgia plačiu žvilgniu: mato politinę sistemą, socialinį gyvenimą, varganą ekonomiką. Save Lietuvos kontekste projektuoja kaip vieną vienetą, kuris pats nuo nulio viską kuria ir kuria sunkiai, nes uždirba tiek, kiek ir daugelis statistinių lietuvaičių. Vos užtenka pinigų mokesčiams, o visavertiškam gyvenimui, nors ir vidutiniam - ne. Jis nesutinka su bet kokia tėvų/kitų žmonių parama, netiki "iš dangaus" paveldėtu butu ar atiduota mašina... Monika į gimtinę žiūri siaurai: nemato visuomeninio gyvenimo, o tik savo žmones. Nemano, kad gyvenimą teks susikurti nuo nulio, nes visada matė, kaip seneliai padėdavo tėvams, pati iš jų visada sulaukdavo paramos. Negalvoja, kad bus sunku susirasti darbą, nes turi specifinę specialybę (Mr. E - kol kas ne), neįsivaizduoja, kad gyvens taip biednai, kaip įsivaizduoja Eligijus... Vat ir visas skirtumas.

Vakar supratau: Eligijus yra vyras - racionalusis, savarankiškasis pagrindas. Aš - emocionalioji, priklausoma pridėtinė vertė. Visiškai pasitikiu savo E. ir žinau, kad niekur kitur nebūsiu taip laiminga, kaip šalia jo. Nes jau užaugau. Bambagyslė seniai turėjo sunykti..

O čia Kalėdinei nuotaikai sužadinti :) 

Jūsų mm (tokios spalvos mano nagai šiandien) :)

Kam tie daiktai

Savaitgalį vėl kraustomės. Nemalonu. Bet tik dėl to, kad teks tempti daugybę nešulių sukaupto "turto".

Skaičiuodama sutaupytus pinigus galvojau: už tiek pirksiu tą, už tiek - aną, po to tą tą ir kitą. Ir Eligijui sakiau: jei kas nors duotų apvalią sumą ir lieptų ją visą išleisti pirkiniams, didelių dvejonių "ką pirkti" nebūtų. Šiandien mąstau kita galva (periodais).

Vartydama vieno keliautojo foto albumą, o vėliau - žurnalą abosoliūtli gordžias viršeliu, pajutau didelį sunkumą, panašų į nuovargį. Norėjosi užsimerkti, užmigti ir atsibusti, bet kitur, kitame pasaulio krašte, kitokiom akim ir kitu požiūriu į gyvenimą. Tuo, kuris many vis kirba, bet yra per daug silpnas nugalėti baimes ir sustabarėjusį atsakomybės suvokimą...

Kol jaunystė vis dar mūsų koziris - reikia žaisti drąsiai. Neturim ko prarasti - nei turto, nei išsipildžiusių svajonių, ar ne, Mr. E.? - galvoju atsimerkusi. Dabar tik užsidirbti belieka ir pirmyn..

(...kad tik negrįžti prie seno gyvenim rimto. Valios ir pastangų. Viskam reikia).

Beje, ar žinojote, kad šafranas - brangiausias pasaulyje prieskonis- gaminamas iš pačių paprasčiausių (mano vienų mėgiamiausių) rudeninių gėlyčių - krokų? :) Kaip miela.

iki. mm.

Mano aukso grynuolis

Aplankė įdomi akimirka-suvokimas. Sunku apibūdinti konkrečiai, kokia, bet jausmas panašus į...ne, negaliu surasti panašumo. Man gera ir plečiasi vidinė šypsena (kas tai per dalykas, irgi negaliu paaiškinti, bet juk būna vidinė šypsena, sutinkat?).

Šiandien, vis dar būdama darbe ir rašydama Mr. E. žinutę (kad šiek tiek vėluosiu grįžti namo), kaip niekad pasijutau esanti jo dalimi. Taip, ne jį pajutau esant mano, o aš pasijutau jo. Geras, keistas jausmas. Kai buvome tiesiog pora, jausdavausi labai panašiai, bet šį kartą, šiame gyvenimo etape, aš jaučiuosi labiau, svariau, tvirčiau, gal net visiškai. Nors tik kambariokų statusas mus tejungia (patys tokį susigalvojom), bet tiek vieno, tiek kito viduje išaugo didesnė atsakomybė viens kito atžvilgiu.

Apie pietus jau net ir nebekalbu. Jo pagaminti makaronai pagal iš interneto susiieškotą receptą buvo nepaprastai gardūs, gal ne tiek liežuviui, kiek širdžiai. Žinau, kad vieną dieną tai baigsis (nors mano tėtis ir po 24 metų vedybų vis dar kartkartėm atneša mamai į lovą pusryčius), bet kol kas taip gera jaustis rūpimai... Ir tos nekaltos saldžios staigmenos. Anksčiau jos buvo kitokios. Dabar, rodos, labesnės, su daugiau rūpesčio ir norėjimo padaryti laiminga. Taip, aš labai laiminga turėdama savo aukso grynuolį. Nenugludintą, kartais aštrokų kampų, bet gryną.

Šiandien iš darbo grįžau vėliau net nei žadėjau, apie tai jam nepranešiau, o jis atidaręs duris vis tiek šypsojo ir skubėjo virti man arbatos sušąlusiai nosiai šildyti...

Geras, vis dar nepažinus jausmas man būna. Šypt.

Myliu Tave.

Aukso pieva. Labanakt.

mm

Gyvenimas dviese

Anksčiau mintis apie gyvenimą kartu gąsdino tiek mane, tiek jį. Aš turėjau savų motyvų, jis - savo. Ir visa bendra idėja "gyvenimo dviese" buvo kažkokia sakrali. Lyg Tibeto vienuolio palaiminimas basomis perėjus ištisus Himalajus. O dabar... Be jokių didelių pasirengimų, "apsiplovimų" ar pasniko, mes ėmėm ir pradėjom dalintis vienu kambariu. Viena vertus, jausmas lyg pirmiau grikių košės čiupus sausainį, iš kitos pusės - didelis idealizavimas finale vis tiek vienaip ar kitaip nuvilia. Tad dabar galiu pasakyti paprastą išvadą: gyvenimui kartu nėra nei tinkamo laiko, nei atitinkamo pasirengimo. Yra tik: arba dabar, arba vis tiek kada nors.

Seni stereotipai vis dar meta šešėlius, kai ši tema atsiduria skirtingų kartų pokalbio centre, tačiau žvelgiant iš savo perspektyvos - esu paskutinė iš keturių bendraamžių draugių, apsigyvenusi su bernioku. Tik mūsų motyvai gal labiau žemiški... Daug dalykų susitaupo, o svarbiausia - kai labai norisi verkti - yra jis, kuris visad nuvalys ašaras ar paglostys galvelę. Dviese ir rūpesčiai neatrodo tokie dideli, rodos, per pusę dalinami...

Londonas man visad bus mano visiškai savarankiško gyvenimo miestu. Gal į jį žvelgčiau kitaip, jei būčiau atvažiavusi iš rūpesčiais ir atsakomybėm nukrauto gyvenimo, o dabar atvirkščiai... Man patinka šita gyvenimo mokykla. Jei mokytis plaukti, tai tik dideliame vandenyje - kitu atveju save apgaudinėtum.

Ir pabaigai, keli nuotykiai bei įsimintini atvejai per pirmąją savaitę gyvenant kartu. 

Pirmąjį vakarą dantų valytis ėjom kartu. Mr. E. buvo po darbo, gerokai pavargęs ir kiek išsiblaškęs. Einant į vonią kažką jam pasakojau ir net nepastebėjau kaip E. pradėjo valytis dantis. Kai istoriją pabaigiau, buvau pasiruošusi prie jo prisijungti ir aš, tik vat... ištraukiu iš spintelės savo dantų šepetuką, o pasirodo, jis ne mano - mėlynas - Eligijaus! "Eligijau, su kokiu šepetėliu valaisi dantis?" - pasiteiravau. Mr. E. sukluso ir atsargiai ištraukęs raudoną (mano!) šepetėlį iš burnos gerokai sutriko. Pratrūkau juoku, jis kaltai šypsojosi...

Kitą dieną Mr. E.  nusprendė mane iš darbo pasitikti pietumis. Kai šis paskambino pasiteirauti, kur miltai, iš karto suuodžiau jo kėslą. Iš darbo namo ėjau pasišokinėdama ir su didžiule laime - manęs namie laukia mylimasis ir dar su blynais! Kai grįžau, blynais nekvepėjo. Bet visgi laukiau pakvietimo į virtuvę. Galiausiai E. į mane pažiūrėjo visiškai kaltu žvilgsniu ir prisipažino, kad jo planas neišdegė. Blynai nesudegė - jie tiesiog pajuodavo! (E. kulinarinė intuicija pakuždėjo, kad blynai bus kanesni, jei į juos įbers kakavos). Vėliau blynus traukėm iš šiukšlių dėžės ir juokėmės :)

kulinarinis bandymas :)

Po geros porcijos juoko, surėmėm pečius ir bendrom jėgom iškepėm įprastų. :)

Kol kas praėjo tik savaitė. Man vis dar bėgioja skruzdės nugara - taip baisu susimauti...

Jazzas (+ pirmi kartai)

Verta pažymėti keletą itin svarbių šio gyvenimo etapo datų:

2010 rugsėjo 9 diena - pastebėtas ir išrautas pirmasis žilas Mr. E. plaukas;

2010 rugsėjo 10 - lygiai DU mėnesiai, kai aš toli nuo namų;
2010 rugsėjo 11 - pirmą kartą gyvenime pradedu gyventi su kambarioku ne mergaite.

Pastaroji savaitė, o gal dvi, buvo emociškai sunkios. Stovėdama ir laukdama traukinio, matyt, pirmą kartą suvokiau, kad gyvenu suaugusiųjų pasaulyje: kiek daug atsakomybės ir savarankiškumo! Man patinka šitas išbandymas. Man patinka mano gyvenimas. Truputį sunkokas, bet spręsti matematines lygtis man visada patiko. Tikiuosi, priešingai nei mokykloje, gyvenime išspręsti jas pavyks teisingai.

Norisi susikelti kojas ant minkšto patalo ir skaityti Aputį. Taip, mokykloj jį mėgau ne itin, bet dabar jį galėčiau išmokti mintinai. Ir dar Šaltenis, ir dar Granauskas man dabar labai labai patiktų.

Kuo daugiau žmonių sutinku, tuo labiau vertinu vienišumą.
Visu kūnu pasiilgau gyvos muzikos.

žavinga idėja

(Nepamiršk, ką mėgsti ir kas esi -šiąnakt kartosiu, kaip mantrą)

Labos nakties ir saulėto rugsėjo vidurio!

mm