27 liepos, 2012

Kėdės projektas ir kiti maži atradimai

"Namai -  tai juose gyvenančių žmonių tęsinys" - kažkur skaičiau ir man labai patiko. Tai žinoma - aš už. Nuomodamasi butus (o jų per savo gyvenimą prinuomavau net visus 6, neskaitant paskutiniojo) vis svajodavau, kaip vieną dieną  pagaliau galėsiu turėti man patinkančius baldus ir daiktus (nepaisant Eligijaus skonio ir norų (evil :)) Ir va, nors ant sienų negaliu kabinti paveiksliukų (vis dar galvoju, kaip apeiti šią taisyklę), jau turiu  "žydrus" fotelius ir samaninę sofkutę. Gaila, nenufotografavau, kaip jie atrodė prieš "extreme makeover" pokyčius, bet maždaug įsivaizduokit, kad buvo klasikiniški ir visokie nudėvėti

Fotelis pervilktas gobelenu-laimikiu. Jo metras tekainavo 18 litų. Paprastai tokie gobelenai prasideda nuo 30 lt :) Visi stebėjosi spalva ir neįsivaizdavo galutinio varianto. O jis štai toks. "Barchatinė" pagalvėlė -9.99 lt iš Jysk per išpardavimą.
Šitos pagalvėlės apvalaklą pirkau iš dėvetų rūbų parduotuvės. Kainavo 3 litus. Ją prikimšau šunio apvalgytų pliušinių žaisliukų sintifonu ir va, "barchatinė" pagalvėlė už 3 litus ir kvepianti Lenor  :)
Čia mano papimpinta samaninė sofkutė už 220 pinigų iš dėvėtų baldų parduotuvės. Beveik nauja, teko išvalyti tik lūpdažio dėmelę, bet nesunkiai. Pagalvėles parsivežiau iš Anglijos. Pirktos Primark'e už 10 svarų visos.
Bendras vaizdas prašosi tik paveiksliukų ant sienos ir kilimuko. Beje, žalios sienos buvo prieš mums išsinuomojant būstą. Ne mano spalva sienoms.
Ei, o čia trys maži atradimai: žalią taurę nupirko mama irgi iš sendaikčių. 2 litai. Dėžutė su paukštuku - buvusi pudrinė (pudra buvo sandariai supakuota, todėl indelį naudoju saldainiams laikyti. Irgi iš sendaikčių. Kokie 2 litai. Porcelianinis puodelis su dangteliu - laimikis iš "Norfos" už 2.99 per išpardavimą. Irgi saldainiams slėpti.
Sukulentas. Mamos dovanotas. Vazonėlį ji irgi priderino prie mano bendros "eklektikos"
Senovinė lempa. Ją radau sendaikčiuose. Kainavo 25 litai. Buvo palūžusi, bet tėtis pavirino ir dabar būna graži. Gal kada nors pakeisiu gaubto medžiagą ir perdažysiu stovą, bet kol kas patinka senoviškai

tai tiek.

mm

22 liepos, 2012

Mano santykis su menu. Pasiaiškinimas viešai

Praėjusią dieną ŠU dailės galerijoje filmavome parodą. Ant mūsų televizijos kažkodėl pyklelėjęs parodos kuratorius ne itin maloniai su manim bendravo. Kai paklausiau plačiau papasakoti apie Mark Rothko (dailininką, kurio darbai tąkart kabėjo galerijoje), vyriokas sarkastiškai nusivaipė, mestelėdamas komentarą, kad "tai yra pasaulinio garso dailinkas ir kiekvienas išsilavinęs žmogus turėtų jį žinoti". Tada šitą sakinį priėmiau asmeniškai. Įsižeidžiau. Ir tik dabar, žiūrėdama filmą, kaip grafikai piešia ant keramikinių plytelių, supratau kodėl.

Mano šeima nėra ir niekada nebuvo menininkai, bet tiek tėtis, tiek mama turi to gyslelę. Tėtis nuo vaikystės dainavo chore, mama puikiai jaučia spalvas, estetiką, turi skonį menui. Aš ir mano dvi seserys irgi šitai atsinešėm gimdamos. Abi sesės baigė dailės mokyklą, viena ir kita bandė groti, dainuojam, aš irgi vis kokia kūryba užsiimu. Bet nieko iki galo... Nesame nei talentingos dainininkės, nei muzikantės, nei dailininkės ar dar karžkas. Tokios visų galų meistrės su trupučiu pretenzijos į kūrybą, bet nieko didelio ir visiškai aiškaus.

Norėjau studijuoti menus. Galvojau, kad studijos man padės sudaiginti ir išauginti pupą iš to mažo meno grūdo. Kažkodėl užsispyrusi maniau, kad tik studijos ir niekas kitas man atvers duris į kūrybą. Svaisčiojusi apie įvairius dizainus, įstojau į žurnalistiką. Mano laimei ar nelabai, ją pabaigiau, tuo sužlugdydama galimybę perstoti į "menus". Dabar, už antrą balakaurą turėčiau mokėti visą pilną sumą, o visi menininkai, kuriuos tik pažįstu ir su kuriais diskutavau šitą galimybę sakė, kad pinigų suma neverta meno studijų kokybės Lietuvoje. Užsienis dar tolimesnis. Aš neturiu piešimo įgūdžių (nors gal pagrindai yra), mano portfolio per megėjiškas, kad sudominčiau stojimo komisijas. Be to, reiktų viską palikti Lietuvoje (šį kartą ir Eligijų, tikriausiai) ir vėl pradėti viską nuo pradžių...

Štai dėl ko pykau ant taiklų komentarą pasakiusio kuratoriaus. Aš niekad neieškojau alternatyvų, neperskaičiau visų meno albumų, neaplankiau visų meno galerijų - nes visada buvau kvailai užsispyrus galvodama, kad "menas manęs nepriėmė". Reikėjo pakovoti...


16 liepos, 2012

Labai puikus pirmadienis

Šiandien sužinojau labai džiugią žinią - rugpjūtį aš ir vėl galiu sau leisti gyventi palei vėją. Tai reiškia, kad paskutinįjį vasaros mėnesį aš gyvensiu maždaug taip, kaip noriu pati. Šypt. Gali pasirodyti, kad esu linkusi į veltėdžiavimą ir visišką nepastovumą darbuose, bet man (juk) jaunystė. Kad jau atsirado proga - tai imu. 

Dar visai neseniai norėjau raštyti, kad gyventi pagal savo norus yra prabanga. Ja gali džiaugtis tik labai gabūs, protingi ir realistiškai galvojantys žmonės. Visiems kitiems paprastiesiems galioja taisyklė: "Ką gauni - tuo turi džiaugtis, nes gali apskritai nieko negauti". Taip ir mano tėvai galvoja. Visi vyresni žmonės taip galvoja. O tie, kurių galvose vis dar plevena lengvutis brizas, sako atvirkščiai - nebijok būti savimi, išdrįsk daryti ir t.t. Tai aš tą vieną rugpjūčio mėnesį vėl bandysiu būti drąsi.

Tadam. :)