30 gegužės, 2011

Interpretacijos

Labai liūdna, bet blogai gyvena neilgai. Ypač asmeniniai, prirašyti jausmų ir gyvenimo būsenų. Norėčiau, kaip anksčiau, užsidegti it išdžiūvusi smilga ir degti ištisom pievom gražių žodžių, sudėliotų į naujus įrašus, bet.. Oras atvėso, pažliugo, o smilgos ėmė ir supelijo. 

Taip ir būna. Pasikeičia būsenos, jausenos, aplinka, o dar ir veikla pasikeičia ir palengva pradedi jausti, kad ne tai rašai, apie ką buvai sugalvojęs kurdamas blogo pavadinimą. Po to pastebi, kad ir draugai rečiau lankosi pažiūrėti "ką naujo parašei", komentarų mažėja, lyg vis retesnis jų atsiradimas reikštų nepritarimą arba nenaudą/nesudominimą kitiems... Taip ir būna.

Blogus rašo dviejų tipų žmonės: norintys dėmesio ir palaikymo (paguodos, pritarimo, paskatinimo arba komplimentų) ir tie, kurie tiesiog negali nerašyti. Nesakysiu, kuriam tipui priskiriu save (bet kokiu atveju parašiusi visada pasijuntu geriau). Ir kai blogas nebeišpildo jo sukurtos funkcijos, jo autorius ima ir rašo paskutinį sakinį: "Ačiū, kad buvot kartu, ačiū, kad skaitėt. Buvo be galo malonu ir gera. O dabar blogas užsidaro - nusižudo taip ilgai žlugdytas ir žudytas abejingumu bei neteisingais sakiniais". 

Bet aš taip nerašysiu, juk čia sudėta visa aš! - paskutinę minutę persigalvoju. Ir nors jau seniai nemėgstu savo rašymo stiliaus (įsigėrusio į mane per visas įmanomas poras), negaliu nieko padaryti. 

Ateis nauja diena, kai jausiuos šitaip

Ir šitaip
ir vėl ir dar šitaip


Ir vėl rašysiu: kaip gera gyventi. Sveiki, malonu jus čia sutikti. ;)

mm

22 gegužės, 2011

Gegužės tulpanai

...bet mano širdis vis tiek prisiekusi karoliukams.

Sculpey molis, akrilas, lakas

mastelis: nesišukavau


?

Kas yra pasitikėjimas savimi: įgimta charakterio savybė ar įgytas sugebėjimas?

Vakar man sakė: "tu labai nepasitiki savimi, o tavy tiek daug potencialo kunkuliuoja"...

Gal man daugiau sūrio valgyt, ar ko?

(Eligijus man nupirko "mokančių" knygų). Teks pasiduoti :))

...pasitikintys savimi yra tiesiog lyderiai. Žiūrėkit pavyzdį apačioje.



ir dar kitą



p.s. gaila, kad mergaitė nuėjo blogais keliais populiarumo suviliota.

19 gegužės, 2011

Uni forma

Šiandien jaučiuosi truputį labiau gyva ir lengva. Labiau laisva nuo tūkstančio mažų juodų raištelių, labiau rami ir pavargus sunkiai maloniai. Šiandien nepaisysiu gramatikos, nes noriu pasidalinti mintim apie stilistiką paskutinės dienos savo rutinos. 

Į darbą išėjau be uniformos. Pastaruosius du mėnesius mėlyni marškiniai, klasikinio kirpimo švarkas ir pustrumpės tokios pat kelnės buvo visas mano garderobas. Tamsus ir kaustantis. Nuskambės mažų mažiausiai kvailai, bet sukišus uniformą į plastikinį maišelį, o pačiai apsirengus džinsais ir raštuotu megztuku, pasijutau it išsilaisvinus iš lavonmaišio (atleiskit už tokį siaubūnišką žodį, bet už jį šiame pasakojime nėra tinkamesnio). Ar gali būti, kad uniforma mane veikė labiau, nei galėjau įsivaizduoti? Ją apsirengdavau likus valandai iki darbo, nusirengdavau - tiek pat laiko po jo. 10 valandų buvimo nepatogiai - tiek fiziškai, tiek psichologiškai - ne savimi. 

Rašau ir pati sau atrodau lengvai su(pa)mišusi. Bet argi nėra sakoma, kad apranga yra vienas pirmųjų įrankių atskleisti (tai gal ir nuslopinti) asmenybę?..

p.s. darbe likau prie standartų, bet uniformos namo nebesinešiau. Tegu ir lieka ten, už durų.

mm

16 gegužės, 2011

Pasmerkti minčių arsenalai

Pastaruoju metu mano galvoje veliasi, murgdosi, daužosi, trankosi ir visaip kitaip trinasi ištisi kamuoliai minčių. Žinoma, viskas visada apie tą patį. Surašau, kitaip negaliu. Beveik kiekvieną dieną naują įrašą sukurpiu, bet mygtuko "publikuoti" nespaudžiu, bijau, nebedraugausit su manim visai. Nebeateisit į svečius, nes pas niurzgas pikčiurnas į svečius niekas neina. Ir net neprisikviesčiau  jūsų viliodama sausainiais, nes nepatenkintiems žmonėms sausainių kepti nesiseka. Sudega dažniausiai. Geri dalykai kuriasi tik glostomi gerų minčių.
-------------
Man norisi pa(si)keisti blogo pavadinimą, plaukų spalvą, namų sienas, sekmadienius ir šeštadienius, savo darbo laiką, rūbų spintos turinį, veiklos ir nieko neveikimo santykį, odą. Bet aš bijau ir bijau. Net jei kas nors žnybtų į sėdimąją, vis tiek bijočiau, nes patogu.
-------------------
Nerimauju akimirkom, jog atstumiu žmones, po to apsisuku aplink savo ašį ir galvoju, kad taip noriu. Eligijus teisus. Reikia mokintis diplomatijos. Tegul mano pavyzdžiu tampa Alexandra, mūsų buhalterė. Tebunie, išmokstu skirti ribą tarp "tiesiog kolega" ir "galimas draugas". Dar reiktų išmokti susikaupti ir nustoti leisti sau jaustis nevykusiai. Darbe. Puoselėti santykius su žmonėm, kurie man patinka ir neimti į širdį, ką galvoja "tie kiti".
-----------------
Ar aš atrodau juokinga? Bijau atrodyti juokinga, nes galimas daikta, taip ir atrodau.

08 gegužės, 2011

Dvi amžinybės nekalbėjimo

Paukstis myli zuvi, zuvis myli pauksti. Taip jie sau ir gyvena meileje. Bet kartais...

Kita viena nesena karta zuvis gavo pakvietima i didiji ezero susirinkima. Tada jis sake pauksciui: “Namo grisiu, kai ims linkti meldai, o ezero raibuliai nustos spindeti , tu nesijaudink.” Nusisypsojo, pabuciavo i skruosta ir isplauke. Paukstis ir nesijaudino.

Apie pazadeta laika, paukstis sulauke zuvies skambucio. I burna prisisemes vandens, jis kalbejo labai meiliai: “Su ersketu ir visais kitais karpiais plaukiam i kita vandeni, bet tu nesijaudink, neilgai trukus grisiu namo. Myliu tave”. Paukstis sutiko, liko patenkintas, kad zuvis draugiskas – nenori bereikalingo nerimo pauksciui., net nejuto nuoskaudos, kad zuvis zuvaujasi vienas. Paukstis irgi kada nors gaus pakvietima i saskrydi su kitom zylutem – galvojo. Tada sparnuotasis susisuko i lizda ir uzmigo.

Nubunda! Ir raibuliai nurime, ir meldai sulinke. Kur zuvis?!
- Zuvie, mylimas mano! – klause – kur tu?. Zuvis neatsake. - Zuvie, mylimas mano! Ar dumble paskendai, ar ryklio pagautas mirtim vaduojies? – Zuvie, mylimas mano, kodel neatsakai? Vandenys platus, vandenys tamsus, o zuvis toks mazas....
Is didelio isgascio paukstis nesumerke akiu visa amzinybe. Praejo viena, po to kita, o ziniu is zuvies – nei vienos. Issikankino, isverke visas asaras ir jau galvojo, kaip eis zuvies ieskoti pats po ezero dugna.

Bet o, stebukle! Parplauke.

Pauksciui skaudejo sirdi. Jautesi menkas ir apviltas. –“ Juk nieko tokio...” – bande atsiprasyti zuvis. Bet pauksciui sopejo, kilo pyktis ir didziulis nusivylimas. Jis baisiausias jausmio ardytojas, kai uzgozia pasitikejima. “Nenoriu, kad taip daugiau darytum, zuvie. Zinai, kiek platus tavo pelekai, zinai, kiek smulkus tavo kaulai. Zinok, kiek greitai gali plaukti, atmink, kokias sroves pajegi atremti.

Pasakos moralas: kokius batus apsiausi, taip ir atrodysi arba lenk zuvi, kol uz jo neistekejai.

p.s. tos dvi amzinybes nekalbejimo sunkios, kaip akmenys. Bet pagarbos paukstis vertas.
p.s.s. net negalėjau susilaikyti nesišypsojus jam, kai grįžau iš darbo. Body language fails.



mm

05 gegužės, 2011

Komentaras

Atsistočiau vidury lauko basakojė, nuogais pečiais, savo kieme, gal už tvoros, ten, už namo, kur šuo paleistas mėgsta išsilakstyti, ir imčiau dainuoti "Mano žemė" Mikutavičiaus. Užtektų pabūti pora mėnesių, gal net vieną vienintelį, kad pasikraučiau geros gyvenimo energijos ir vėl galėčiau grįžti į tiksinčių sekundinių laikrodžių miestą.

Ar per didelis žodis "nekenčiu" apibūdinti savo darbui? Taip. Gal aš tiesiog jo nepamilau. Kaip ir kai kurių žmonių ten. Matyt, man įvyko atvirkštinė drugio evoliucija trumpam.
----
ir manau tie, kurie tau sako tai, ką tu nori girdėti, yra menkystos.