31 spalio, 2011

et

Deja, prekybininkai nepardavinėja draugų, todėl žmonės jų ir neturi. (Egziuperi)

25 spalio, 2011

Sluoksniuotasis Bondžumbrijus

(kikena)

Šitam blogui netinka tapti nei fašion, nei kulinariniu ar dar kokiu šiais laikais madingos temos blogu. Niekada neturėjau kantrybės fotografuoti maistą - man norisi kuo greičiau jį susigrūsti į burną ir būti "nieko nežinau". Be to, nelabai mėgstu kulinariniuose bloguose prilipusios mados maistą fotografuoti truputį šone, truputį pabarsčius ko nors aplinkui ir tt. Gaminant nesijaučiu apimta polėkio, o kruopštumas, kuris reiškiasi kuriant aksesuarus, visiškai išsiverčia ir apsiverčia žemyn galva. Kitaip tariant, gaminu, nes nėra kur dėtis.

Viktorija sakė, jog lauks mano kulinarinių bandymų iš naujos receptų knygos, kurią nusipirkau praėjusį kartą. Bet tai, ką gaminau vakar, sugalvojau pati :)) Gal tik sluoksniuotos tešlos pyrago paveiksliukas iš knygos įkvepė. O buvo taip:
Eligijus iškočiojo 5 kv metrus tešlos, kurios pakraščius teko nurėžti ir padžiauti ant turėklų (nes nebebuvo kur kitur).  Neapgaudinėsiu, šitaip atrodė mano darbastalis, beveik viską pabaigus. Kočiojom su popierinio rankšliuosčio laikiklio kotu, o ten labiau kampe matosi modemas.
Kai iškepė atrodė taip. Sendintas efektas. Vidų užpildžiau garstyčiose, meduje ir majoneze marinuota vištos krūtinėle, geltona paprika, tarkuotu sūriu ir rausvu savos gamybos kokteiliniu padažu.
Iš likusios dalies tešlos iškepiau obuolių sluoksniuotį ir suktinukų su dešrelėmis. Dabar soti sėdžiu ir kikenu. 

;)

21 spalio, 2011

Panorama: penktadienis

Šiandien man labai tinka "žiūri į knygą, mato špygą" fraziologizmas. Ir gėda ir bėda - būna užėjęs visiškas išsiblaškymas. Gabrielė, pažįstama psichologė sakė, kad išsiblaškymą lemia nemėgstama veikla. Nesu tikra, bet visas bėdas suversti darbui man patinka. Nors už priekinio stalo buvau pradėjusi jaustis visai komfortabiliai,  savo laikinosios profesijos ne pa mi lau. Ne-e. Beje, kaip tik šiandien, karpydama popierius, labai stipriai galvojau "už ir prieš" grįžimą į žurnalistiką. Pritrūko laiko padaryti išvadas, todėl ore pakabinau dar vieną "nežinau" balionėlį. Štai tau jau ir du: ūminis išsiblaškymas bei lėtinis nežinojimas.

Nusipirkau kulinarijos knygą :) Šią savaitę (išskyrus šiandien, kada maisto užsisakėm į namus), stengiaus būti gera kambariokė. Šviežią maistą gaminau/gaminom beveik kiekvieną dieną. Žiū, gal ir įsitvirtins nauja rutina ir aš,  kaip be penkių minučių nauja namų šeimininkė, fotografuosiu visokius troškinius ir pyragėlius beigi publikuosiu savo bloge :) (kikena) Ir dar nusipirkau kepurę. Jums patiktų, jei parodyčiau, nes man tai patinka. Mano blogo logotipo nuotaikos :)

Šokiuose nebuvau, vakarinio makiažo nesitepiau, aukštakulnių neavėjau, pagal David Guettą kojų nekilnojau. Einu išsivalysiu dantis ir žiūrėsim holivudinę produkciją. 

Beje, kas būnat Londone, dar spėsit nueiti į penkiasdešimtpenktą Londono Filmų Festivalį. Prisižadėjau iki kol iš čia išvažiuosim, sudalyvauti kuo daugiau Londone garsių renginių. Lapkričio penktą eisim į Bonfire naktį. 

Hazel Bee  - nuo šiol mano mėgtamiausias atviručių dizaineris :)
Labos nakties

mm

20 spalio, 2011

Paukščius labiausiai mėgstu rudenį

Ima darytis šalta. Patinka. Rytais apsisuku minkštą mamos šaliką aplink ausis, kaip tai daro vietinės kitatautės (nežinau, kokį tikėjimą išpažįstą, bet slepia plaukus po skarom) ir išeinu dar neišaušus. Parėjus susisupu į chalatą ir sakau: Londono šaltis yra šaltesnis už Šiaulių. Kokius penkiolika kartų, nors termometras rodo 10... Ir temsta jau labai greitai. 

Po to karto, kai ėjau į Regents parką ieškoti Frieze art mugės (bet kurios neradau per visus šimtąšešiasdešimt hektarų, žinoma), visą savaitę galvoj sukasi rožiniai paukščiai. Tokie, tik rožiniai:

Sidabrinė gervė - kas žino tikrą jos vardą?
Protingi - reketuoja bulkos užtverdami kelią
Visi sugyvena
Regents parko paukštynas
mm

14 spalio, 2011

Penktadienis

čia

Vis dėlto, blogai yra kopijuokliai-nusižiūrėtojai. Pabandykit atsekti, iš kur šitas paveiksliukas :)) Bet koks mielas :))

mm

Pa(si)laistymas limonadais

Kartą kitą ilgai buvau taip: didelė rudeninė pieva, su džiūnančiom smilgom ir saule, kaip pasibaigęs galioti kiaušinis, ištyškęs po visą vakaro dangų. Stovėjau vidury ir nežinojau, nei koks mano vardas, nei į kurią pusę eiti, nei apskritai, kur dėtis. Pasiblaškius į kairę ir į dešinę, pirmyn ir atgal, galiausiai grįždavau į tą pačią kurmio iškastą duobutę ir likdavau mindžikuoti. Niekas labai stipriai nepasikeitė, tik mano nuotaika. Su rudeniu, kai kurių taškų ant i sudėjimu, grįžimu namo ir vėl kelione atgal čia, su rožiniais eliksyrais praplauta galva.

Kai galiausiai vėl supranti ko nori, kai gauni leidimą pildyti savo užstrigusias svajones (gyvybinius poreikius, greičiau)(planų dar neįvykdžiau, bet jau spirgu - liko keli mygtumo paspaudimai ir op!) iš gilumos atsidūsti ir nusiįypsai visu kūnu. Ramiai eini sau judria gatve, o galvoj, kaip tos mašinytes, greitį viršija įvairus planai, galvojimai ir tikėjimai. Ne, aš neap(si)gaudinėju, neimsiu versti kalnų. Aš vis dar esu per mažai aktyvi ir iniciatyvi, dargi per daug namisėda ir skundikė savo gyvenimo. Bet grįžus supratimui, "kas aš ir ko noriu", jaučiu, vėl virstu į save. Į tą geresnę, kuri vėl veikia ir daro, žino ir turi savo nuomonę.

mm

10 spalio, 2011

150

Gavau užduotį: išrinkti 150 per visą "skaitmeninį amžių fotografuotų nuotraukų", sudėti į laikmeną ir nunešti į fotoatelje, kad atspausdintų. Sekasi sunkiai ir jaučiuosi "back to future", bet patinka :) Beveik kaip prisiminimų koncervavimas, užsitikrinant, kad jų nepasiglemš sudegęs kietasis diskas. Puiku.

Nuotraukų nebespausdinu nuo to laiko, kai nusipirkom skaitmeninį fotoaparatą, maždaug 9 metus (?!). Iš pradžių galvojom: o kaip patogu, sudedi 300 jų į folderį ir turi, vietoj tų menkų kelių vienetų, padarytų iš juostos. Tada džiaugiesi iki kol sugenda windows 98 :( ir tik parsinešus kompą iš meistro suvoki, kad tų kelių metų kauptų prisiminimų tiesiog neliko. Šitaip suklydom gal porą kartų. Po to nuotraukas pradėjau kelti į cd, bet ir taip suturėtos jos kaži kaip dingdavo iš lentynos. Tai per "didijį šeimos kraustymąsį", tai pametus pas kokį draugą, kuris gražiai sakė "nusikopijuos ir grąžins atgal".

Po to buvo toks laikas, kai vis žadėdavau jas visas atspausdinti. Bet nuotraukos kaupėsi, o papildomų pinigų, rodos, visai nebūtinam dalykui, taip ir neatsirasdavo. Šiandien darau labai atsakingą darbą, štai keletas mieliausių, kurias dėsiu į albumą.

Labai labai Rūtos labai gimtadienis
Norvegiškos draugės
Trumpiausias ever, 15 minučių gimtadienis :)
Pjeras su Naidžiu
Gražutė sesytė prieš daugelį metų
Kita sesytė prieš tiek pat daug metų: Hitler theme.
Namai
Tiesiog miela
Gyvenimo džiaugsmas
22 gimtadienis
Šef povar mylimiausias
mm

05 spalio, 2011

Pižoniškai

Negaliu nepažymėti savo materiališkumo viršūnės - nusipirkau labai vardinį, labai mandrą, visai man netinkantį, bet vat ot kOkį kvepalą. Nežinau, nepasidariau laimingesnė :) Net pačiai iš savęs juokinga. 

Iki šiol maniau, kad kvepalai, kaip ir batų kaina, rankinės firma/vardas ar virtuvės komplektas turi atitikti žmogų. Jei turi pinigų, tai ir penėk savo tuštybę, jei ne, tai žinok savo galimybes ir nešok aukščiau kišenės didumo. Truputį šaipydavaus iš japoniško tipo moterų, kurios sugalvojusios, jog nori chanel rankinuko, bet ko atsisako, kad tik jį išgalėtų. Įsigijusios užriečia nosis ir būna pamaivom. Kas be ko, gyvena nuomojamame kambaryje ir neperka šviežios žuvies, nes per brangi.

Mama išmokė mėgti kokybiškus daiktus, kai išlaikė, o dabar, net kai gyvenu kitokiom sąlygom, įpročio atsisakyti sunku. Gėda nuo Agnės, kuri visada turi pinigų skristi į Slovėniją/Norvegiją/kitą gražią šalį, bet pirkti džinsų už man įprastus 40 svarų neturi nė minties. Kokia protinga ir žavi ekonomija. Prieš ją, o dabar dar ir su tais kvepalais jaučiuosi labai tuštutė.

Gal kam reikia chanel chance eau de parfum? :)

mm

04 spalio, 2011

Grįžus

Sunku grįžti į senas vėžias. Į savanorišką tremtį, karčiai saldžią namų alternatyvą, kitą veidrodžio pusę. Eligijus vakar sakė: "Keliaujam namo rytoj?". Ir jis ten nori - jau pradedu tikėti. Tik bijo. O aš tai visai nebijau :) Važiavau apdulkėjusiom, ištuštėjusiom gatvėm ir mąsčiau: nu pilka, nu ramu, bet gi mano, juk sava, tikra. Visada norėsim ten, kur mūsų nėra. Visada ten bus geriau, nei yra čia. Kvailas žmogus. 

Galvoju, o kas man bus Londonas išvažiavus iš jo? Greičiausiai, nutiks taip, kaip ir su Klaipėda. Nemėgau studijų metais, o dabar net galėčiau pasakyti, kad myliu. Blogi dalykai pasimiršta, geri - sustiprėja. Ir su šituo miestu šitaip bus. Vaikams sakysim: mūsų meilės miestas :) 

Dabar belieka neįkristi į išsikastą duobę, o apeinant ją trupančiu pakraščiu, pasidaryti pramogų. Sakiau, kad pradėsiu gyvenimą kitaip grįžus atgalios, tai taip ir darysiu :) 

O čia pakelti nuotaikai. Geros dienos.

03 spalio, 2011

2 savaitės*

Ką tik grįžau iš a t o s t o g ų! Gera gera vis dar jaučiant prabėgusias dvi savaites :) Siela pagaliau sušilo, nuglostyta, numyluota mylimųjų, o padrikos mintys, rodos, nurimo. Visai kaip išbaidyti paukščiai sutūpė atgal ant tvirtos medžio šakos. Aš vėl jaučiuosi rami, sava, susidėliojusi į vientisą mozaiką. Vėl turiu savo vietą pasauly.

Nesirašo visai. Geriau pažiūrėkit. Keletas fragmentų :)
myliu
mylimasis
mėgstamiausia - vėlyvis
namie - žalesnė
su Daivute
:)
spalvos/nuotaikos per atostogas
Kalvarijų vienas
Danė
Durnius Žvejų bare
mano mergaitės
su mylima prie mylimos
* kai gera.
mm.