Emocijų konfeti

Mes, merginos, turim nepaprastą gebėjimą jausti tūkstantį plius vieną emociją, kai tuo tarpu dažnas vyras jų iš viso jaučia dvi. Nu gal septynias ar kokias penkias. Tebūnie. Ir tai yra labai gražu! Ne vyrai bejausmiai yra gražu, o moterys - natūraliai ar per daug emocionalios. 

Mano Mr E. kaltę verčia hormonams, kiti gal mini Venerą, žvaigždžių ir planetų išsidėstymus, prigimtį - ką tik norit, bet vis tiek tai yra ža-vu ir anokia čia kaltė. Aš asmeniškai labai mėgstu savo sprogsančius emocijų konfeti, Eligijui gal kiek sunkiau, bet be emocijų aš greičiausiai nemokėčiau gyventi. Žinoma, labiau myliu teigiamus pliūpsnius, bet ir be neigiamų neapseičiau. Visame kame reikalinga pusiausvyra, o šaltos emocinės tiesės tegul lieka bejausmiams..

Pasiilgstu savo šešioliktųjų metų. Apskritai, savo paauglystės. Tada mano emocinis bagažas buvo pilnas kokaino. Galėdavau tiesiog iš savęs būti euforijoje ir ne minutei ar dviem, o ištisomis savaitėmis! Galėdavau juoktis pusvalandį nukritusi ant žemės arba verkti visą naktį, jog iš ryto neberodydavo akys. Visame kame mokėdavau jausti tyrą grožį, gebėjau aiškiai atskirti susižavėjimo, meilės, jaudulio spalvas. Ir aš nekalbu apie jausmus žmonėms. Man emocijas galėdavo sukelti bet kas. Ne, jos tiesiog buvo mano kūno dalis.

Šiandien klausiausi labai aistringai kalbančią moterį, gal kokių aštuoniasdešimties virš. Ji kalbėjo apie gyvenimą. Seniai kada girdėjau ką nors panašaus. Nebent spektaklyje... O toji ponia kalbėjo be pasiruošimo, iš savęs, apie savo patirtus potyrius. Dieve, kaip gražiai, kaip iškalbingai ir skambiai. Noriu ir aš. Reikia ir man. Trūksta ir man... Apie trisdešimtuosius gyvenimo metus emocijos rimsta. Savaiminio kokaino lagaminėlis beveik ištuštėjo, todėl belieka laukti kas mėnesį sprogstančių emocijų konfeti.

mm

Savaitės pirkinys

Kartais žmonėms nebereikia labai gražių dalykų... O man gražių dalykų reikia visada! Taigi papasakosiu...

Antradienį pas močiutę kirtom gaidžius :), tiksliau senelis kirto, močiutė laikė, mama pešė, o aš slėpiausi namie. Teta kepė pyragą ir po to visi jį valgėm su praėjusiu mano gimtadieniu. Bet geri dalykai prasidėjo dar prieš nuvykstant į kaimą! Važiuodami pas močiutę visad sustojam tokiam turgely ir dėvėtų baldų parduotuvėj (pas Vaidę tenykščiais pavadinimais kalbant - ir žinokit Vaidė yra vyras :). Turgely tą kartą nieko gero neradau, o vat parduotuvėlėj pričiupau gražuolį bliūdelį su pomidorėliu ant viršūnės :) Keturi litai, kaip naujas ir dar rimtos Thomas firmos! Tie kaimo žmonės kartais būna labai nesupratingi... O man smagu per visą pilvą!

Nelabai matosi, bet vis tiek pomidoriukas

O čia visa mano kolekcija :)

Pradedant nuo kairės: baltą dubenėlį gavau su medumi Kalėdų proga ir bendradarbės, kurios niekada nesu mačius :). Žieminį medų jau suvvalgėm, o dabar brandinu kitą - vasarinį iš močiutės, stiklinis, didžiausias dubenėlis gautas gimtadienio proga iš močiutės, anksčiau ji  labai mėgdavo dovanoti indus, kitą baltą jau aptatėm, toliau puoldelį su ąsele pirkau Norfoj, ten irgi laikau medų, tik jau subrendusį, visi likę indeliai - laimikiai. Visuose laikau papuošalus, išskyrus tame, kur matosi saldainiai. 

Gal kas turite kokį mielą ir nebereikalingą bliūdelį su dangteliu padovanoti/parduoti? :)

Mūsų nuostabioji atostoga! (II dalis)

...pamiršau pridurti, tą pačią naktį (Pisos, jazzų ir parduotuvių, veikiančių iki vidurnakčio) dar spėjom nukeliauti iki prieplaukos. Ten prisižiūrėjom įvairiausių laivelių ir laivų. Visus aptarėm, visus baltai išpavydėjom, į kitus (kaip nuotraukoj) dar ilgai ilgai spoksojom skaičiuodami, kuo reikėtų gyvenime užsiimti, kad tokią išgalėtumėm įsigyti...

Penktąją dieną La Spezijos nuotykis pamažu baigėsi. Dar pašmirinėjom po Riomaggiorę, pasimaudėm paskutinį sykį (spėjau gauti nediduką šilumos smūgį) ir vakarop iškeliavom į Mestrę - miestuką, šalia Venecijos. Šioje kelionės dalyje mus ištiko nuotykis (aš taip ir tikėjausi, kad jų nutiks su traukiniais). Nuvažiuoti iki Mestres turėjom dviem traukiniais. Pasikeitimas turėjo įvykti Milane. Ir ką jūs manot? Mūsų traukinys, visą laiką važiavęs pavyzdingai ir tik priešpaskutinėje stotelėje išvažiuoti pavėlavęs dvi minutes, į galutinę, mūsų stotelę, pavėlavo lygiai 15 minučių, būtent tiek, kiek mums buvo skirta persėsti į kitą traukinį. :) Matydami, kad jau labai riesta, iš galinio vagono prasibrovėm iki priekio, užlindom pirmos klasės keliaiviams už nosių ir vos tik atsidarė durys, šovėm kaip kulkos į traukinį, bet... :) Tas jausmas, kaip prieš pat nosį nuvažiuoja traukinys yra saldus :)) Nieko baisaus, mes ir neskubėjom. Susiradę "Customer care" paaiškinom situaciją, moteriškė uždėjo štampą ir bilietą pratęsė ateinančiai kelionei už valandos. Tada riedėjom dar dvi valandas ir Mestrėje buvom apie dvyliktą. Viešbutyje tik pernakvojome ir ryte su visom kuprinėm jau traukėm į Veneciją (šeštoji diena)...

Venecijos menas. Jei per stiklo atspindį nesimato, tai ten užpakalio menas :)

Šventos Marijos Bazilika, iki kurios Venecijos labirintais keliavom apie valandą. Neįmanoma, kaip ten painu tarp tų kanalų!

Šv. Markaus aikštė

Markaus katedra

Tilteliai tilčiukai... Tik nusuk į kokią gatvelę ne ten ir atsidursi spąstuose - vien vanduo, o praėjimo nėra

Venecijoje daugybė mielų jaukių parduotuvėlių, kur pardavinėja keramikos, žymioje stiklo dirbinius, įvairius meno kūrinius ir pan. Taip pat daug antikvariatų, kaip šis.

Dabar darant išvadą, Venecija buvo tikriausiai labiausiai nenusisekusi mūsų kelionės dalis. Ten labiausiai pavargom, nes teko tampytis kuprines, buvo labai karšta ir daug žmonių - neprasibrausi. O norėdami būti gudresni ir aplenkti minias, dažnu atveju nueidavom visai ne ten, kur norėjosi :) Taip klaidžiojom ir neskaičiavom kartų, kiek pasiklydom. Į Veneciją reikia važiuoti kupiniems jėgų (nes daug ėjimo, o pati sala tikrai nemaža), be nešulių ir tikrai ne vasaros vidury :) 

Kai jau nusprendėm savo ekskursiją baigti, po keletos žmonių sekimų su lagaminais ir neaiškių rodyklių paisymo, visai netikėtai atradom traukinių stotį, iš kurios, užkrimtus po gabaliuką picos, jau traukėm į Veroną.

O Verona, nuostabus mieste! Apie septintą, susiskambinus su viešbutuko (tiksliau butuko) savininke, įsikūrėme savo naujuose namuose, išsitraukėm savo "going out" rūbus (šiuo atveju turėjau tik sijoną, o apie palaidinę, derančią prie jo bei didelio karščio, nepagalvojau). Įsikūrę viešbutukyje išėjom į miestą. Nukakom į "liemenėlių aikštę :)) " - Piazza Bra, kurios nuotraukos, kažkaip neturim, gal per daug susižavėję buvom, kad prisimintumėm?

Google nuotraukos

vienintelė netikus nuotrauka su Veronos arena, kurioje tą vakarą vyko Aida :)

Tada nužingsniavom į Castelvečio - viduramžių pilį su didžiuliu, vis dar veikiančiu tiltu.

 

Nužingsniavom ir iki Džiulietos balkonėlio, kuris, deja, buvo užrakintas (?). Tada vėl ėjom ir ėjom ir vis dūsavau ir žavėjausi švariu, elegantišku, stilingu ir didingu miestu. Norėčiau ten gyventi! :)

Kavinės staliukas

Veronos katedra

žavingi namukai šalia jos

Vakare pakutinį kartą apžiūrėjom miestą turistiniu autobusiuku (Eligėlis labai norėjo :) ir ryte jau keliavom namo. Beje, Italijoj radom savo svajonių automobilius:

Tai tiek. Pasaka pasibaigė, einam dirbt ;)
mm

Mūsų nuostabioji atostoga! (I dalis)

Labas, po ilgo laiko! 

Jau anksčiau jums džiaugiausi savo vasaros įvykiu - kelione po Italija. Ir štai, kur buvus, kur nebuvus atostoga pasibaigė, sukaupusi nemažą lagaminėlį pačių gražiausių vaizdų, saują naujų potyrių, nuo begalinio vaikščiojimo linkstančias kojas ir nosis, gerokai nurudusias...

Atostogas pradėjome Milane. Nusileidę Bergamo oro uoste netrukus vykome į viešbutį, kur palikę kuprines iš karto šovėm apžiūrėti centro. Tikriausiai nereikia sakyti, kad itališka saulė buvo ypač kandi ir be pavėsio būtume neišsivertę, tad vos išlindę iš metro, "prisičekinom" prie Duomo ir movėm slėptis. Prisipažįstu, į katedrą taip ir neužsukom, net aplinkuj apie ją neapėjom(!), nes saulė tikrai gėlė, o aš buvau be skrybelės (kaip ir daugelis aplinkui vaikčiojusių! - nesuprantu, gal tie žmonės mažai saulės smūgių gavę arba jau pakankamai, kad būtų įgiję imunitetą).

Už minutės kitos (padarius mamoms po katedros nuotrauką) palindom po Galerijos stogais. Kadangi buvo daugybiškai žmonių, o mums knietėjo kuo greičiau ištrūkti į tikrąjį Milaną, buliaus kiaušų nusprendėme nebeieškoti - ir taip laimės buvo pilnos kišenės :)) (iš tikro tai buvo labai daug žmonių:) )

Pasiblaškius pastatų pavėsiuose (ir visai neapdairiai praėjus La Scalos Operos teatrą) suradom pirmąją Gelateria ir pasivaišinom ledais. Buvau daug skaičiusi, kaip atskirti kokybiškus ledus nuo nekokybiškų - pataikėm.

laimingo vaiko veidas

Beklaidžiodami Milano gatvėmis atsidūrėm Sforcų pily, kurios didžiausia atrakcija tapo vidinis baseinėlis. Žmonės tiesiog sėdėjo ir gaivinančiame vandenyje mirkė kojas. Mes irgi prisijungėm. Dar vėliau gavom progą viename iš pilies kiemų paklausyti nemokamo akordeono/fortepiono koncerto. Labai patiko.

Po to nukeliavom į vieną iš parkų (šalia pilies). Gražus pasirodė ir prižiūrėtas.

Galiausiai nutarėm paieškoti "Auksinio stačiakampio" (gatvės, kurioje įsikūrusios dizainerių parduotuvės) akims paganyti, bet nuklydom visai ne į tą pusę ir tada jau buvo prapultis :). Kadagi Mr. E. buvo mūsų navigacinė sistema ir žemėlapis kartu, pasikliovėm jo nuojauta ir ėjom "tiesiai", bet po kokių 45 min supratom, kad mes nuėjom visai į priešingą pusę ir kad grįžti atgal nebeturim nė kruopelės jėgų. Milanas taip ir liko "nei skustas, nei luptas". Nors šiam miestui buvome skyrę visą pavakarę, neapžiūrėjome nė pusės savo sąrašo punktų. Žinoma, jo ir nesekėme griežtai, bet sprendimas tiesiog eiti ir džiaugtis atradimais, nesuveikė. Pabaigti apžiūrėti Milaną (su kanalais, muziejais ir "Paskutine vakariene) pasilikome kitam kartui :) 

Vakare nusipirkę vyno ir sūrio grįžome į viešbutį, kur pernakvoję traukėme į savo pagrindinę atostogos vietą - La Speziją ir Cinque Terre.

La Spezija - nedidelis miestelis, kurį pasirinkom dėl įperkamo viešbučio. Visa mūsų veikla toliau vyko Penkiose žemėse. Į La Speziją atvykę popiet paragavom pirmųjų savo picų. Jei atvirai, maniškė man patiko neitin. Buvo pridegusi ir rūgšti. Padavėjas parekomendavo kaip pačią populiariausią - su mocarela ir pesto padažu, bet likau nuliūdus...

Pavalgę iš karto patraukėme į pirmąjį Penkių žemių kaimelį - Riomaggiorę. Nuotraukose namukai ne tokie ryškūs, kokie jie yra iš tikro - švietė kaitri saulė.

gili žydra jūra

paplūdimys (čia akmenys dar maži, tolėliau iš viso luitai - vyno butelis į kadrą pakliuvo netikėtai :)

kaikurie poilsiautojai deginosi tiesiog pačioje prieplaukoje, pasitiesę paklotus ant uolų, o maudėsi nardydami nuo akmenų

traukinių stotis tiesiog ant uolos krašto

nuostabiai smaragdinis vanduo

nardytojai

Kitą dieną nusipirkome turistinį Cinque Terre's pasą, leidžiantį laisvai judėti tarp visų kaimelių ir nieko nelaukus aplankėme antrąjį kaimelį - Manarolą. Namukai tokiepat, tik prieplaukos beveik nėra, valtys į vandenį nuleidžiamos kranu. Čia paplūdimio nebuvo - vien uolos, kurios, žinoma, netrukdė besideginantiems ir besimaudantiems :)

Manarola

Puikuma dižiausia - vandens fontaneliai su geriamu vandeniu. Be jų prapultis!

Manarolos stotis taip pat grakščiai stovi ant uolos

Apžiūrėję Manarolą išsiruošėm į tolimiausią Penkių žemių miestelį - Monteroso, nes ten mums pažadėjo "didelį paplūdimį su mielais mažais akmenukais". Taip ir buvo, radom, tačiau vos įsikūrus mus pakėlė pliažo darbuotojas, sakydamas, kad paplūdimys privatus ir vietų nėra. Vietų akivaizdžiai buvo, tik gal turistų čia niekas nelaukė... :( Išėjome į kitą vietą, po to, dar į kitą, kur pasilikome ilgiau. Nusvilome pečius ir pilvus :)

Patinginiavę nusprendėme savo kojytėms mesti iššūkį ir kalnų takeliu grįžtį į prieš tai esatį miestelį, kurį praleidome - Vernazzą. Prieš žygį atrodė: "kas tie trys kilometrai!", bet sugaišus pusantros valandos lipimo į viršų stačiais laipteliais arba tiesiog uolom ir tik kelias minutes leidimosi žemyn" mes jau turėjome kitą nuomonę...

kelionės pradžia, dar akivaizdžiai entuziastinga ir nepavargus :)

kai kurie takeliai buvo paplauti kalnų upelių ir po kojomis karts nuo karto atsiverdavo bedugnė. Bet ei, čia tik antro lygio sunkumo takas! :D

Po ryžtingos ir kas 20 min Monikos aimanos "nebegaliu, sustojam pailsėti" kelionės, mes apsidžiaugėm pamatę savo tikslą - Vernazzą. Beliko tik nusileisti...

Vernazza - tikriausiai antras didžiausias kaimelis po Monteroso. Nusileidę nuo kalno dar atradome jėgų paklaidžioti kaimelio gatvemis

Kandangi padarėme didelį darbą, su Mr. E. prisėdome lauko bare ir dar ilgai itališkai ilsėjomės. Vakarop grįžom į viešbutį, paskutinį - Corniglia miestelį palikę apžiūrėti kitam kartui.
Trečią mūsų viešnagės dieną La Spezijoj (arba ketvirtą mūsų atostogos dieną) iškeliavom į Pisą. Nors daug kas sakė, kad ten keliauti nėra labai verta, bet mes turėjom laiko ir sąžinės graužatį: "kaip gi neapžiūrėjus Pisos bokšto, kai šis vos už valandos kelio..."

Taigi

Pavakarop grįžę į La Speziją dar spėjom pasivaikščioti po parduotuves (tą dieną dirbančias iki 00:00, mat prasidėjo išpardavimai), sudalyvauti bohemiškame Jazzo koncerte ir suvalgyti ledų :)

(tęsinys vėliau)