22 balandžio, 2012

Po dvidešimties dienų

Jausmas iš didžiojo L grįžus į mažąjį š kol kas man neaiškus. Iš pradžiu buvo ramu ir sava, po to jau truputį neberamu, dar vėliau - nejauku nerandant sau vietos, o dabar į galvą pradeda lįsti egzistencinės-adaptacinės mintys, kai apskritai nebežinai kam šioj žemėj esi reikalingas. No panic! Mano mintys pozityvios ir gražios :) 

Tikėjausi, kad taip bus, tik neįsivaizdavau, kiek laiko praeis, kada, apimta pirminio nusivylimo gimtuoju miestu, pradėsiu norėti grįžti atgal. Ir žinot ką? Grįžti nenoriu. Matau Londone likusių draugų nuotraukas ir vis bandau suprasti, ką aš jaučiu. Nežinau, kaip tas jausmas vadinasi! Tikrai. Gal "...ir aš ten buvau" arba "mhm, šitą mačiau ir tą veikiau", bet jokių "ak, kaip ten gražu ir gera!" ar "oh vaikyti, kaip vėl taip norėčiau" nėra. Pačiai keista. Nenoriu į Londoną, nors čia nėra geriau geriau. Bet ir ten nebuvo.

Dabar apie tą miestą galvoju kaip apie laimo vaisių - žinau, kad toks auga, esu ragavusi, skaniai tinka Mojito, net buvau kartą pamėgusi, bet vėl kišti į burną nesinori. Tas nepatogus rūgštumo jausmas pradžioje, o ir skrandį po to ima mausti, jei per daug prisivalgau...

Man labai reikia veiklos ir kuo greičiau. Bet dievaži, kaip baisu ta žurnalistika, kaip stipriai jos nenoriu! Imtis "kažko savo" dar baisiau. Bet dar kažką nuveikti prieš tampant namų šeimininke noriu labiausiai už viską. 

Ech... Adaptacija. 

19 balandžio, 2012

Buitiškai

Jaučiu, kaip mano pilvas klijuojasi... 

Vakar ėjau į pokalbį dėl darbo. Burnoj turėjau gumą. Žinoma, ketinau ją išspjauti vos tik ateis mano eilė pokalbiui, bet ėmiau ir pamiršau iš to didžio susijaudinimo! Kai pradėjau kalbėtis su banko (o taip, ėjau prašytis dirbti į banką - kad jį kur galas...) direktore, prisiminiau, kad mano burnoj ta nelemtoji kramtoškė. Jei būtų buvusi mėtinė, be vargo būčiau pakišusi ją po liežuviu, kaip tai darydavau dirbdama registratūroj, bet ne, ji buvo VAISINĖ, ta, kuri labai mėgsta tyžti... 

Tomis akimirkomis, kai reikėdavo tylėti, burnoj besivoliojančią, vis minkštėjančią gumą, stengdavaus nugrūsti kuo toliau nuo priekinių dantų. Bet vėl ne, ji vis maigėsi mano burnoj, lipo ant priekinių dantų ir vis labiau tižo. Net neįsivaizduoju, kaip atrodžiau prieš direktorę su gumos likučiais dantų tarpuose... Galiausiai guma visiškai pasklido po mano burną ir jau nebegalėjau prasižioti. Kiekvienas mano bandymas atsakyti į klausimą virsdavo "pasiutligiškų" seilių tramdymų neužtikšti ant dailaus direktorės kostiumėlio... Į kankinimosi pabaigą gumą, tiksliau tai, kas iš jos liko, nu ri jau.

Darbo negavau :)

12 balandžio, 2012

Nėr vietos

Mano karietos ratukai buksuoja, mediniai arkliukai įsispyrę stovi vietoje, ir aš pasimetusi nerandu savo starto linijos. Šventės pasibaigė ir jau reiktų imtis veiklos: ieškotis naujų namų, naujo darbo, popamokinių užsiėmimų, imti dėlioti mintis į planus sąsiuviniuose, nunešti kompiuterį smegenų praplovimui, padėti valyti senų namų langus, išsikrauti lagaminus, po to juos vėl susikrauti, pagaminti indišką vakarienę, paskirti pasimatymą draugužėm, pabaigti pradėti skaityti "Šimtą metų vienatvės", ir taip toliau ir taip toliau...

Liekam gyventi Šiauliuose. Šypt. Woop Woop! :)

O čia mano mylimasis Jack Nicholson ir asmeninė Carlos Serrano fotografijų internpretacija 

Liemenėlė: veltinis, karoliukai, skersmuo ~5 cm 
Serrano fotos čia

10 balandžio, 2012

Mano miestas

Vėlykos buvo speiguotos, namai dvelkė keptu paukščiu, kurį dažniausiai valgydavom per Kalėdas, o desertui vėl buvo vaisių salotų (su visais per 15 metų nepakitusiais ingridientais). Mama turėjo nupirkus megztuką kitai žiemai, bet ką jau, padėvėsiu jį balandžio vidury. :) Vienu sakiniu apibendrinant Velykas: Seniai buvau pasiilgusi artimo bendrumo...
--------
Mano mažyčiai Šiauliai bunda... Štai einu bulvaru, o jis man rodosi išdidžiai pakėlęs galvą. Tiesia savo atšylančią nugarą pilkais pastatais sulyg kiekvienu mano batelių kaukšelėjimu į naują grindinį. Karts nuo karto nedrąsiai nusišypso saulės spinduliu. Žvelgia pro apdulkėjusius pastatų langus. Pasitvarko seną kostiumą, paveržia kaklaraištį, juokingai paspjovęs į delną pasitaiso nuslydusią sruogą ir sako: "Žiūrėk koks aš, tavo miestas - gražesnis, nei matei praėjusį rudenį, gyvesnis, besiskleidžiant pavasariui, labiau atsipalaidavęs žmonių veiduose, bet vis dar savas". Boutique miestelis - nuo šiol taip vadinsiu (net ir su adidas juostom golfuose. Įsitikinau - visame pasaulyje taip yra - nebebijau.)

...ir Vilniaus gatvė visai nemirusi (!), ir tuščių vitrinų, panašu, jau mažiau, nei buvo rudenį. Tik, va, parduotuvių langai dar labai apdulkėję, bet taip smagiau! Yra kur palikti savo delno atspaudą praeinant.

mm

02 balandžio, 2012

Dienos pavasario

Buvo Eligijaus gimtadienis. Ta proga vyrai sulėkė kartingais.
Greičiausias ratas 
Tada Arūnas nusivedė į sūrinę
 "Drąsą bandėm" prancūziškais ir angliškais sūriais.  
Kas gėrė vyną, o kas gėlių limonadą (elderflower)
Vėliau kėliavome į pavasarį
Sutikom garnių
Vovėrių irgi
Kitą dieną Eligijus liepė užsimerkti ir užkėlė ant stogo, kur matėsi St. Pauls katedra ir visas likęs Londonas. Papriešpiečiavom.
Tada užklydom į "Little Venice", kur neplanuotai sėdom į laivuką paplaukyti
Namukai šalia kanalo
Namukai ant laivukų arba laivukai-namai



Kelyje
Plaukiant per tunelius
Kažkas turi baidarių

Vėlyvi pietūs Camden Town'e. Marokan style.
Mexican style

O dabar važiuojam į žiemą. :) Can't wait.

mm