08 sausio, 2016

Murmu maldelę

Praėjo penki tūkstančiai metų ir aš vėl rakinu palėpę, kurioje nuo vasaros pabaigos tyliai laukia manoji mm. Nekalbėsiu apie dulkių sluoksnį ir pelės nugraužtą jos šoną - galit įsivaizduoti, kokia apleista...

Šalia manęs guli naujas vyras. Naujas šiame pasaulyje ir mano gyvenime. Mykolas. Jam- trys mėnesiai, viena savaitė ir keturios dienos. Tiek, o gal truputi mažiau laiko prireikė, kad pagaliau suvokčiau esanti mama.

Jis yra naujas žmogus. Visai neseniai jo nebuvo, o dabar yra. Mažas ir visiškai priklausomas nuo manęs. Tiksliau, nuo mūsų: mamos, tėčio, močiutės, senelio, vienos tetos, kitos... Vis galvoju, ar jis mane atpažįsta tame būryje. Ar supranta, kad esu jo mama? Ką galvoja, kai verčiu jį verkti: valau nosytę, rengiu, ne visada spėju paimti ant rankų, pritrūkstu pieno, migdau, kai jis dar norėtų stebėti pasaulį... Žinau, jis dar per mažas kurti asociacijas, bet kartais man kvailai atrodo, kad jis viską žino. Daug labiau už mane. Ir yra protingesnis penkis tūkstančius kartų, nes dar nepamiršęs visatos paslapčių ir savo misijos žemėje... Sapnuodamas jis šypsosi, nusijuokia, kartais sukūkčioja ar pravirksta. Ar jis sapnuoja savo praėjusius gyvenimus? Ar jis juos dar atsimena?

Kūdikiai yra į žemę nusileidę stebuklai. Tyros meilės vaisiai. Tobuli. Lyg visiškai baltos drobės, neprirašyti puslapiai, ką tik iškritęs sniegas... Jie tokiais gimsta, bet mes juos sugadinam. Taip, mes, tėvai. Išmokom neteisingų dalykų, priverčiam gyventi pagal mums patogų gyvenimo ritmą, liepiam daryti tai, kas mums atrodo teisinga, bet nebūtinai... Per Kalėdas prisivaišinam ir po to girdom alergišku pienu, per retai išvedam į lauką, nes per šalta, susargdinam sloga, nes per sausa, negerai nukerpam nagus ir taip neapsaugom jų veidelių nuo įbrėžimų. Leidžiam jų užpakaliukams būti drėgniems ir rankytėms šaltoms. Mes juos sugadinam...

Mamos jau tokios yra, jog savo vaikeliams nori geriausio. Nes jie nusipelno geriausio, jie verti geriausio. Bet argi šiame pasaulyje dar yra tas geriausias? Mano Mr. E vis primena, kad esam netobuli, gyvenam netobulam pasauly, tad ir mūsų vaikelis augs netobulas... Sunku tai priimti, bet tai yra tiesa. Žinoma, visada galima pabėgti į tolimąją negyvenamą salą, kur oras švarus, vanduo tyras, maistas organiškas, nėra televizorių ir kompiuterių, kūnų nevarsto wifi bangos, nosyčių nepuola naminės dulkės ir mikroskopinės pelėsių sporos... Bet mes nebėgsim. Nes vaikai - ne tėvų nuosavybė. Vaikai gimsta pasauliui, sau, kitiems, ir tėvams, deja, jie nepriklauso. Verkia mano mama, išleisdama jauniausiąją seserį į užsienį. Jau užaugo... O mano dar mažas, bet vis tiek per visą pasaulio didumą pasiilgstu, porai valandų išvažiavus sauskelnių...

O kol miega, murmu maldelę: esi ramus, esi sveikas, esi patenkintas, esi laimingas, esi mylimas... esi ramus, esi sveikas, esi...


mm.