02 rugpjūčio, 2015

Emocijų vilnos, baigiantis 32-ai laukimo savaitei

...pagal paskutinio įrašo datą galima spręsti, jog mmterapija atbunda tik kas ketvirtį. Apleidau savo dienoraštį, bet galvoje jau senokai nezvimbia, nes šis laikas tiesiog nuos ta bus! Jaučiu jį visais savo kūno receptoriais. Nuo pat pirmųjų bijūnų žydėjimo iki jau pradėjusių kristi obuolių. Sustabdau kiekvieną akimirką, papasakoju ją savo pilveliui ir vis laukiu. Dar pusantro mėnesio ir mano/mūsų gyvenimas apsivers aukštyn kojom.

Kol turiu marias valandų laukimo, vis pagalvoju apie dalykus, nutikusius pastaraisiais metais. Ypač dažnai prisimenu gyvenimą Anglijoje. Tai buvo sunkus, bet kartu ir dosnus gražių dalykų laikas, tapęs savotiška kepimo forma mūsų ką tik užmaišytiems kūnams. Gyvenom dviese, vienas kitą palaikydami, prilaikydami ir paglostydami. Greičiausiai tai ir buvo tas periodas, mus sujungęs taip stipriai. Myliu Tave, Eligijau.

Jau išbluko sunkios rutinos spalvos, nebejaučiu buvusių nepatogumų ir nepripratimo. Viskas, kas grįžta prisiminimais, tai tik šilti pavasariai, žiedais apsipylę augalai, pasivaikščiojimai parke, šypsenos vienas kitam, tvirtai susikibusios rankos, ieškojimai ir nauji atradimai nepažįstamose gatvėse, svetimų kultūrų maisto degustacijos, tylūs "labas, mielas, grįžau", jau miegančiam į ausį...

Nėštumas yra labai įdomus dalykas. Pirmuosius mėnesius tu jo nesuvoki (nebent stereotipiškai pykina ir būna kiti nemalonūs dalykai), ties viduriu, pradėjus jausti pirmuosius pilvelio gyventojo judesius, pradedi pratintis prie "kelio atgal nėra" minties ir jau visiškai supranti, kad "gal apsigalvokim?" - nebeįmanomas. Trečiąjį trečdalį, kartu su vis labiau bręstančiu naujų kojyčių ir rankyčių rinkiniu, ima rastis ir taip pat brandintis nusiteikimas "jau tuoj tuoj". Ir kas įdomiausia, naujas mintis ir ateities projekcijas veja virtinė retrospektyvų į "kaip gerai buvo anksčiau".

Apie patį gimdymo procesą negalvoju. Mano galvoj kur kas intensyviau vyksta "kas bus po jo" minčių eismas. O jei  iš mano perskaitytos teorijos praktika tik pasijuoks? O jei mano mažylis bus pernelyg užsispyręs ir savarankiškas asmeniniams sprendimams? O jei iki šiol buvusi nėštuminė sklanda pavargs ir užleis vietą pogimdyviniam chaosui? Ar aš mokėsiu su juo susidoroti? Ar aš sugebėsiu išlikti rami, stipri, ryžtinga?..

Taip laukiu, kada mano draugės paseks mano pavyzdžiu ir aš galėsiu su jomis apie tai pasikalbėti. Ištisas valandas kalbėtis! 

mm

26 gegužės, 2015

Po ilgo laiko...





Panašu, kad pagaliau iš tikro pabudau iš žiemos miego ir jausmas nuostabus! Vėl noriu būti veikli, kurybiška, besišypsanti... Žinoma, tai vyksta dėl šylančio oro (per amžių amžius jis mane veikė ir tirpdė, kaip per žiemą sustingusį plastiliną), bet šį kartą dalykai kiti. Vėl atsirado gyvenimo planas, tikslas, o mano funkcija iš tiesiog "gyventi" prasiplėtė į funkciją suteikti gyvybę kitam.


Priaugau svorio. Per 23 savaites pykino dukart. Sapnavau berniuką. Jis irgi mane sapnavo - pasikalbėjom, susitarėm - gims pats gražiausias ir protingas, visas į tėtį.

Nuo birželio šeštosios pradedu oficialų spalvingą, kvapnų, šiltą jo laukimą. Prie jūros, su mylimu, braškėm ir serbentais, saule, teptukais, naujais receptais, trečia dalim J. Harris "Šokolado", kitais skaitiniais, nauja darbo, o tiksliau visų 108 dienų atostogų knyga, basom kojom, mamos darželių ravėjimu (jei tik pavyks pritūpti), gražiausių lopšinių rinkimu, išmintingų gyvenimo pamokų kaupimu... Ir tada ateis didžioji Laimė. 

P.s. tik neskubant pavyksta gyventi iš tikro. Supratau.

Monika

16 balandžio, 2015

Konditeris (2)

(mieli skaitytojai, atleiskite už teisioginės kalbos skyrybą, jei pridariau klaidų. Šioje vietoje man labai reikia kalbos redaktoriaus :)

Apkūnioji ponia nesirodė visą pusvalandį. Laukiamajame stojo keistai jauki tyla ir ramybė. Ją karts nuo karto suvirpindavo už lango pasigirdę paukščiai. Gal zylės? O kaip skamba zylės?..
 Keista, niekas nekėlė pretenzijų, neburbėjo dėl prasto įstaigos laiko planavimo, nesipiktino ilgomis eilėmis ar vis prastėjančia sveikatos priežiūros sistema, kaip įprasta. Priešingai - laukiantieji spinduliavo nepaaiškinamą romumą ir pozityvą. Pasinėrusi į padrikas mintis netikėtai išgirdau neaiškų į ką besikreipiantį, malonų moters balsą:
- Jūs geriate kavą. Ją mėgstate labiau nei arbatą, ar ne? Stiprią, juodą, be cukraus. Dukart dienoje - sukdamasi į mano pusę prabilo ponia-šakalys. Jos nosies galiukas buvo nusidažęs žaliai. Panašu, kad sienos ornamentą ji ne tik intensyviai nagrinėjo, bet ir uostė. Nežinau, kas mane sutrikdė labiau: netikėtai taikli jos įžvalga, staiga nutraukta laukiamojo tyla ar tai, jog iš pažiūros seni tapetai vis dar dažė.
- Atsiprašau, ar jūs kalbate su manimi? - pasitikslinau ponios, baltais garbanotais plaukais.
- Juk nesumelavau, taip? - tarė užtikrintai, nors ir klausiamu tonu. - Įpratimas - baisiau už prigimimą, - sakydavo mano mama. Jums labiau tiktų čiobreliai, - patikino - Nuo šios arbatos pranyktų ir jūsų rūpesčio raukšlė tarp antakių, ir akių vyzdžiai taptų skaisčiau mėlyni. O jeigu juos kaitaliotumėte su ramunėlėmis, vakarais greičiau užmigtumėte, - linktelėjo užmerkdama abi akis, lyg šis gestas būtų sustiprinęs jos sakomą tiesą.
Nežinojau nė ką atsakyti. Atvirai kalbant, sutrikau ir, panašu, kad mano antakiai, pasikėlę iki pat kaktos vidurio, ją gerokai pralinksmino.
- Nieko tokio - tarė krizendama. Žinau, jūs čia pirmą kartą, dar išmoksite dalykų! - ir pamerkusi akį nuėjo atsisėsti ant vaikiškos kėdutės.

***
Ėjo antrasis pusvalandis. Vis žvilgčiodama į savo laikrodį skaičiavau minutes iki pirmos valandos, kai galiausiai pasigirdus vienam senoviškam "Din Don" atsivėrė gydytojo kabineto durys. Pro jas pirmutinis prasiveržė skardus juoko duetas, o vėliau pasirodė ir švytintys siluetai. Tai buvo pats gydytojas Emanuelis Fondiu ir apkūnioji ponia Tofifi. Gydytojas prilaikė juoku nesitveriančią moterį per liemens rinkį, o ši, nesitverdama savame kūne, lyg kutenama, bandė suturėti iš rankų slystantį krištolinį padėklą su dar garuojančiu šokoladiniu keksu.  
- Ponia Zoja, nesuvalgykite jo iš karto, bet nenusiminkite, jei mano paskirta "Saiko" programa iš pradžių neveiks taip, kaip norime. Neforsuokite, nestresuokite, viskas susidėlios palaipsniui. Svarbiausia - stenkitės laikytis mano nurodymų ir viskas bus gerai. Susitiksime po mėnesio! - tarė gydytojas nuo juoko įraudusiai moteriai ir globėjiškai paglostęs putlų jos petį, palinkėjo geros dienos. 
Ponia Tofifi, viena ranka priglaudusi pyragą sau prie krūtinės, kita sugriebė gydytojo delną ir iš visos širdies papurtė. Euforijoje nesitverianti raudonplaukė širdingai padėkojo ir sunkiai susigaudydama aplinkoje, nužingsniavo lauko durų link.
- Pone Žanai Ruso, leiskite jus pakviesti į kabinetą - ištarė gydytojas. 
Aukštas vyras, juodais, į akis krentančiais plaukais, išdižiai perbraukė juos delnu ir kilstelėjes smakrą, lyg labai kuom nors didžiuotųsi, žengė į kabinetą. Baltos durys užsivėrė ir mes vėl likome laukti. Šį kartą vos dešimčiai minučių...

24 kovo, 2015

Didelė svajonė su langais į pietų pusę

Labas, draugai.

Ar žinot tą jausmą, kai akimirkai leidi sau pasvajoti, o svajonė ima ir prikimba su visam? Tikėjaisi tik truputį pasidžiaugti galbūt kada nors būsimais dalykais, o mintis ima ir neapleidžia, prikimba, kaip įsielektrinęs polietileno gabalėlis prie pirštų ir tiesiog būna. Nei ryte, nei per pietus, nei valantis dantis prieš miegą svajonė tavęs neapleidžia ir tu palengva pradedi spirgėti, kaip spirgutis vis labiau kaistančioje keptuvėje. "Nejaugi tai tikrai vyksta?" - galvoji. Labai svajojamos svajonės materealizuojasi. Anksčiau ar vėliau. Ir tai yra stebuklinga.

O mintis nusileido apie nuosavą būstą. Didelė mintis, ar ne? Nežinau, jeigu tai būtų labiau utopija, nei realiai įgyvendinamas planas, aš, matyt, šio įrašo nerašyčiau. Bet rašau, nes esu nepaaiškinamai tikra tuo, kas dedasi mano galvoj ir sukasi virš jos.

Visada svajojau apie meniškas, su polėkiu, namų sienas. Kur nors siaurose senamiesčio gatvėse, aukštomis lubomis, nestandartiniais, antrų rankų baldais ir su daug daug teigiamos auros aplinkui. Neturiu milijonų, bet retas kuris mano amžiaus jį turi, tad susitaikiau su mintimi skolintis. 

Rankose beveik jusdama nematomų turtų svorį, pradėjau domėtis svajonių būstu. Entuziastingai varčiau skelbimų nuotraukas, mintyse dažiau patikusių namų sienas, kambariuose stačiau sofutes, tiesiau kilimus, bet galiausiai supratau, kad tam skolintų turtų nepakaks! Šildymas žiemą, seni, bet kada prakiurti grasinantys vamzdynai, sena elektros instaliacija ir apskritai - viskas sena ir neamžina kėlė nenumaldomas dvejones. Tada pakalbėjau su Jovita ir ji trumpučiu feisbuko pokalbiu beveik mane perkalbėjo. Už skolintus turtus sienas saugiau pirkti naujas.

O ne! Kaip gi mano polėkio dvasia, senamiesčio grindiniai, seni mediniai turėklai, žaliai dažytose tarpukario laiptinėse?.. O aukštos lubos naujoms svajonėms sklandyti? O.. o mažas balkonėlis pavasario kavutėms gerti?.. Sakot, viskas savo laiku? Tebūnie...









23 vasario, 2015

Konditeris (1)

Laukėme septyniese. Dvi apkūnokos moterys patogiai sedėjo ant mažyčių vaikiškų kėdučių ir tarpusavy  plepėjosi,  trečioji, plonesnė už mergaitišką dviratuką, beveik įbedusi nosį į sieną, tyrinėjo žalsvai gelėtų tapetų linijas, labai aukštas vyras pūtinėjo ant veido vis krentančių juodų plaukų sruogą, o kiti du, įkritę į samanų sofutę, rodos, darniai meditavo. Nauja buvau tik aš. Visi kiti čia lankėsi jau trečią, penktą ar penkioliktą kartą ir tai buvo matyti, nors šių žmonių visiškai nepažinojau. Pakalbinti irgi nedrįsau. Mažyčių pašnekesių bijau, kaip didelių vapsvų. Stovėjau šalia lango ir, nenorėdama išduoti savo nejaukumo, žvilgsnį vedžiojau po laukiamąjį.

Galėjai užuosti kažką kvepiant. Ne pakalnutes ir tikrai ne žibutes, bet kaži ką labai panašaus į pavasarį. Paprastai tokiose įstaigose nekvepia. Visus kvapus užgožia vaistų aromatai ir slogios emocijos. O čia net sienos buvo su nuotaika - žydinčios dideliais žaliais žiedais. Laukiamojo baldai irgi buvo netradiciški: trivietė samaninio velveto sofa, raižytomis kojelėmis, žavios mažos kėdutės, su išsišiepusių gyvūnų galvelėmis vietoj atlošų, rožinis krėslas, panašus į princesės ir didelė balta knygų lentyna iki pat lubų. Keistai malonią atmosferą kurstė per didelius langus šviečianti saulė ir nemokamos kakavos padėkliukas ant palangės, kuris, vis pagaudamas šviesos spindulį, į mane mėtėsi saulės zuikiais.

 -Ponia Zoja Tofifi - prabilo baltas chalatas pro plačiai atvertas gydytojo kabineto duris. Apakinta saulės blyksnio, sklindančio iš už jo nugaros, negalėjau tiksliai įžiūrėti, kas kalba. Akivaizdu, gydytojas, bet jo balsas skambėjo pernelyg berniukiškai. Atsistojusi viena iš apkūnių ponių šyptelėjo savo draugei ir, valiūkiškai pamojavusi likusiems laukiantiesiems, džiaugsmingai nustriksėjo vidun.
- Atleiskite, aš čia pirmą kartą - tariau šalia sedintiems medituotojams - ar tas jaunuolis, pakvietęs ponią Tofifi į kabinetą - gydytojas?
Net neprasimerkęs, bet užtat plačiai išsišiepęs vyriokas papurtė galvą: - Ne, čia jo asistentas Luji. Nesijaudinkite, gydytojas - tikras savo srities profesionalas. Pirmą kartą apsilankius gal kiek ir keistoka, bet priprasite, viskas bus gerai - mirktelėjo.
Nesijaudinau, man tik truputį buvo neramu. Užvertusi galvą į lubas atsidusau. Žalsvos cukraus vatos debesėliai vis dar ramiai plaukiojo palube, karts nuo karto atsitrenktami viens į kitą, o pro juos matėsi popiečio žvaigždės. - "Greičiausiai gydytojas bus baigęs konditerijos mokslus" - pagalvojau.

16 sausio, 2015

Bendraminčiai

Su dideliu pasigerėjimu ir pačiom šilčiausiom emocijom skaitau istorijas apie draugystę. Moterys dalinasi savo paprastais gyvenimais, pilnais nepaprastų akimirkų su draugėm, o aš skaitau ir šypsausi. Lobiai. Žmogus ir yra tam, kad draugautų, kurtų ir puoselėtų santykius, rūpintusi kitais, dalintųsi...

Gyvenime esu pakankamai susikausčiusi. Turiu nuplėšti daugybę svogūno sluoksnių, kol įsileidžiu naują žmogų į savo gyvenimą. Kodėl? Nežinau. Ir man tai trukdo. Gal neišmokau prisitaikyti? O gal dar niekad nesutikau bendraminčių, panašių į save? O gal negalima turėti visų geriausių pasaulio dalykų vienu metu? Dabar, kaip ponas E. jau antrą savaitę gyvena Klaipėdoje, mergaitiškų draugių puodeliui arbatos ar kelionei į kalnus trūksta kaip niekada.

O gal aš ateivis?

mm

12 sausio, 2015

Viena sausio dvyliktos emocija

Atsiprašau, bet aš esu ne aš. Kartais būnu, bet pabuvusi susigėstu ir viskas. Ir dar tėtis neleidžia. O norėčiau būti fėja. Ryški, garsi, nesuvaržyta. Ta, kuri nuoširdžiai džiaugiasi dalykais net ir sausį, moka virti vaivorykščių arbatą, į plaukus įsipina birželio bijūnus ir garsiai juokiasi.

Žinau žinau tą burtažodį į savo atsivertimą, bet ką tada visi galvos? Šizu. Tai slepiuosi...

Anuomet sausiais moterys verpdavo ir ausdavo tamsiam laikui praleisti, o aš apie fėjas...

šią naktį iškeisčiau į Holi!
mm

07 sausio, 2015

Labai nauja pradžia

Norisi šypsotis arba šnirpčioti valant ašaras, be perstojo ploti arba vaikščioti pirmyn ir atgal, kol grindyse išminsiu takelį, daryti šimtą ir vieną dalyką vienu metu arba susisukus į kokoną tyliai slėptis. 

Nuo šių metų mano gyvenimo dalykai keičiasi iš esmės: išsikraustėm iš savo buto, Mr. E. išvyko dirbti į Klaipėdą, aš grįžau gyventi pas tėvus ir Samanų, beveik apkerpėjusi sofutė, rodos, jau tuoj tuoj pasipurtys ir pagaliau ims būti tokia, kokia turėjo. Visko tiek daug ir taip intensyviai!

Praėjusį sekmadienį, palydėjus Eligijų į jo naują gyvenimą, Klaipėdą pamačiau kitomis akimis. Nors vis dar pernelyg tuščią, bet jau ne tokią liūdną. Pūtė stiprūs vėjai ir beveik girdėjau, kaip kažkas šnabždėjo: "Naujasis gyvenimas bus gražus..." Ten dabar kuriasi mano meilė, o namai - ten, kur širdis.

mm