24 kovo, 2015

Didelė svajonė su langais į pietų pusę

Labas, draugai.

Ar žinot tą jausmą, kai akimirkai leidi sau pasvajoti, o svajonė ima ir prikimba su visam? Tikėjaisi tik truputį pasidžiaugti galbūt kada nors būsimais dalykais, o mintis ima ir neapleidžia, prikimba, kaip įsielektrinęs polietileno gabalėlis prie pirštų ir tiesiog būna. Nei ryte, nei per pietus, nei valantis dantis prieš miegą svajonė tavęs neapleidžia ir tu palengva pradedi spirgėti, kaip spirgutis vis labiau kaistančioje keptuvėje. "Nejaugi tai tikrai vyksta?" - galvoji. Labai svajojamos svajonės materealizuojasi. Anksčiau ar vėliau. Ir tai yra stebuklinga.

O mintis nusileido apie nuosavą būstą. Didelė mintis, ar ne? Nežinau, jeigu tai būtų labiau utopija, nei realiai įgyvendinamas planas, aš, matyt, šio įrašo nerašyčiau. Bet rašau, nes esu nepaaiškinamai tikra tuo, kas dedasi mano galvoj ir sukasi virš jos.

Visada svajojau apie meniškas, su polėkiu, namų sienas. Kur nors siaurose senamiesčio gatvėse, aukštomis lubomis, nestandartiniais, antrų rankų baldais ir su daug daug teigiamos auros aplinkui. Neturiu milijonų, bet retas kuris mano amžiaus jį turi, tad susitaikiau su mintimi skolintis. 

Rankose beveik jusdama nematomų turtų svorį, pradėjau domėtis svajonių būstu. Entuziastingai varčiau skelbimų nuotraukas, mintyse dažiau patikusių namų sienas, kambariuose stačiau sofutes, tiesiau kilimus, bet galiausiai supratau, kad tam skolintų turtų nepakaks! Šildymas žiemą, seni, bet kada prakiurti grasinantys vamzdynai, sena elektros instaliacija ir apskritai - viskas sena ir neamžina kėlė nenumaldomas dvejones. Tada pakalbėjau su Jovita ir ji trumpučiu feisbuko pokalbiu beveik mane perkalbėjo. Už skolintus turtus sienas saugiau pirkti naujas.

O ne! Kaip gi mano polėkio dvasia, senamiesčio grindiniai, seni mediniai turėklai, žaliai dažytose tarpukario laiptinėse?.. O aukštos lubos naujoms svajonėms sklandyti? O.. o mažas balkonėlis pavasario kavutėms gerti?.. Sakot, viskas savo laiku? Tebūnie...