25 lapkritis, 2014

Aš pažadu sau, pažadu...

Viens, du, trys ir žiema. Kaip jūs dėl to jaučiatės?..

Dar rugpjūčio pabaigoje ėmiau planuoti rudenį (žmogus planuoja, Dievas juokiasi...) Nusipiešiau didelį kalendorių, susižymėjau dienas, kurių nevalia pramiegoti, susirašiau "must do" sąrašėlį ir paplojusi katučių ėmiau laukti gerų dalykų. Bet geri dalykai patys neateina. Pas juos reikia eiti pačiam. Apsiavus patogią avalynę, pasiėmus porą buteliukų vandens ir kompasą. Kitaip nieko nebus. 

Kaip įvertinčiau rudens plano įvykdymą? Kokiems keturiems! Iš dešimties :). Bet visgi per daug nesiskundžiu. Giliu rudens miegu neužmigau, o tai jau yra pasiekimas. Tiesa, retro filmų vakaro taip ir nesurengiau (kviesti draugus pažiūrėti filmą per kompiuterio monitorių - ne pati geriausia idėja, pagalvojau), kakavos vakarėlių irgi nesuorganizavau (nustojau vartoti pieną), nesutaupiau trijų tūkstančių pinigų, niekad neatsikėliau pusvalandžiu anksčiau, tačiau dariau jogą, keliavau į svečius, gaminau pietus, tapiau, suvėliau krūvą vilnos karolių, iš kai kurių suvėriau šiokių tokių apyrankių. Pasrodo, gyvenimas rudenį nesustoja, tik truputį apkrenta lapais. 

Žinau, viskas galėtų būti daug geriau. Įdomiau, aktyviau, smagiau, su daugiau verta didžiuotis ir džiaugtis, bet vien gerų norų ir talento niekada nepakaks. Todėl leiskite sau tūkstantąjį kartą prisiminti, kad svarbiausia yra darbas, daug darbo, o tada visi geri dalykai ateis savaime, kaip žavus priedas, kaip du viename ir dar su nuolaida. 

Labai norėčiau pasidžiaugti didele, originalia, širdį tirpdančia žiemos aksesuarų kolekcija, kurios pasirodymo megėjos puoštis lauktų su miegmaišiais prie mano namų durų. Bet kol kas rodau tik tiek. You need to do a lot of crap till you make something worth attention.
Bandau reabilituoti veltinį. Kol kas visai esu patenkinta tuo, kas gaunasi...

mm



19 lapkritis, 2014

Pasisvečiavimai

Kaip gražiai tarp lūpų tirpsta žodis viešnia. Visai kaip prisirpusi raudona vyšnia. O žodis svečias kvepia sausainiais. Ką tik iškeptais, sviestiniais, su vanile ir baltais cukraus pabarstukais.

Savaitgalį buvome svečiuose. Retai tuo beužsiimame. Apsamanojam, apsitraukiam dulkėm ir dairomės iš padilbų užsimiršę, kol kas nors į šoną baksteli pagaliuku. Tada atgyjam atsiminę ir pasišokėdami iš laimės imamės tešlų maišymo. Į svečius reikia neštis pyrago.

Man pasisvečiavimai, kaip ir svečių sutikimai namuose, yra labai jaukus gyvenimo prieskonis. Kalbu apie tuos kartus, kurie būna kruopščiai planuojami, laukiami, su "privalu padaryti iki svečių atvykimo" sąrašėliais, su namų gamybos vaišėm, skaniai kvepiančiom arbatom ir viską vainikuojančiu "Labaaaas, kaip pasiilgau". Arba geriausios suknelės traukimu iš spintos, išeiginių kvepalų šleifais, kruopščiu lauktuvių pakavimu ir finaliniu "Laaabas, aš pas tave atėjau".

Šių bendravimo prieskonių mano gyvenime labai trūksta. Retai svečiuojuosi, dar rečiau sutinku svečius. Jau nebemoku, o gal niekad ir nemokėjau tinkamos svečiavimosi tradicijos. Nei pati kurti, nei sukurti kitiems. Tą geriausiai moka mūsų mamos ir močiutės, laukiančios svečių (ypač savo vaikų) iš visos širdies. Su išblizgintais langais, išplautais kilimais, penkių patiekalų vakarienėm ir visa vakaro linksmybių programa. Būna gera suvokus, kad žmogui svarbiausia - kitas žmogus.

Dabar galvoju, jog visgi ypatingų pasisvečiavimų mano gyvenime būta...



mm


04 lapkritis, 2014

Emocijų konfeti

Mes, merginos, turim nepaprastą gebėjimą jausti tūkstantį plius vieną emociją, kai tuo tarpu dažnas vyras jų iš viso jaučia dvi. Nu gal septynias ar kokias penkias. Tebūnie. Ir tai yra labai gražu! Ne vyrai bejausmiai yra gražu, o moterys - natūraliai ar per daug emocionalios. 

Mano Mr E. kaltę verčia hormonams, kiti gal mini Venerą, žvaigždžių ir planetų išsidėstymus, prigimtį - ką tik norit, bet vis tiek tai yra ža-vu ir anokia čia kaltė. Aš asmeniškai labai mėgstu savo sprogsančius emocijų konfeti, Eligijui gal kiek sunkiau, bet be emocijų aš greičiausiai nemokėčiau gyventi. Žinoma, labiau myliu teigiamus pliūpsnius, bet ir be neigiamų neapseičiau. Visame kame reikalinga pusiausvyra, o šaltos emocinės tiesės tegul lieka bejausmiams..

Pasiilgstu savo šešioliktųjų metų. Apskritai, savo paauglystės. Tada mano emocinis bagažas buvo pilnas kokaino. Galėdavau tiesiog iš savęs būti euforijoje ir ne minutei ar dviem, o ištisomis savaitėmis! Galėdavau juoktis pusvalandį nukritusi ant žemės arba verkti visą naktį, jog iš ryto neberodydavo akys. Visame kame mokėdavau jausti tyrą grožį, gebėjau aiškiai atskirti susižavėjimo, meilės, jaudulio spalvas. Ir aš nekalbu apie jausmus žmonėms. Man emocijas galėdavo sukelti bet kas. Ne, jos tiesiog buvo mano kūno dalis.

Šiandien klausiausi labai aistringai kalbančią moterį, gal kokių aštuoniasdešimties virš. Ji kalbėjo apie gyvenimą. Seniai kada girdėjau ką nors panašaus. Nebent spektaklyje... O toji ponia kalbėjo be pasiruošimo, iš savęs, apie savo patirtus potyrius. Dieve, kaip gražiai, kaip iškalbingai ir skambiai. Noriu ir aš. Reikia ir man. Trūksta ir man... Apie trisdešimtuosius gyvenimo metus emocijos rimsta. Savaiminio kokaino lagaminėlis beveik ištuštėjo, todėl belieka laukti kas mėnesį sprogstančių emocijų konfeti.

mm