23 vasario, 2015

Konditeris (1)

Laukėme septyniese. Dvi apkūnokos moterys patogiai sedėjo ant mažyčių vaikiškų kėdučių ir tarpusavy  plepėjosi,  trečioji, plonesnė už mergaitišką dviratuką, beveik įbedusi nosį į sieną, tyrinėjo žalsvai gelėtų tapetų linijas, labai aukštas vyras pūtinėjo ant veido vis krentančių juodų plaukų sruogą, o kiti du, įkritę į samanų sofutę, rodos, darniai meditavo. Nauja buvau tik aš. Visi kiti čia lankėsi jau trečią, penktą ar penkioliktą kartą ir tai buvo matyti, nors šių žmonių visiškai nepažinojau. Pakalbinti irgi nedrįsau. Mažyčių pašnekesių bijau, kaip didelių vapsvų. Stovėjau šalia lango ir, nenorėdama išduoti savo nejaukumo, žvilgsnį vedžiojau po laukiamąjį.

Galėjai užuosti kažką kvepiant. Ne pakalnutes ir tikrai ne žibutes, bet kaži ką labai panašaus į pavasarį. Paprastai tokiose įstaigose nekvepia. Visus kvapus užgožia vaistų aromatai ir slogios emocijos. O čia net sienos buvo su nuotaika - žydinčios dideliais žaliais žiedais. Laukiamojo baldai irgi buvo netradiciški: trivietė samaninio velveto sofa, raižytomis kojelėmis, žavios mažos kėdutės, su išsišiepusių gyvūnų galvelėmis vietoj atlošų, rožinis krėslas, panašus į princesės ir didelė balta knygų lentyna iki pat lubų. Keistai malonią atmosferą kurstė per didelius langus šviečianti saulė ir nemokamos kakavos padėkliukas ant palangės, kuris, vis pagaudamas šviesos spindulį, į mane mėtėsi saulės zuikiais.

 -Ponia Zoja Tofifi - prabilo baltas chalatas pro plačiai atvertas gydytojo kabineto duris. Apakinta saulės blyksnio, sklindančio iš už jo nugaros, negalėjau tiksliai įžiūrėti, kas kalba. Akivaizdu, gydytojas, bet jo balsas skambėjo pernelyg berniukiškai. Atsistojusi viena iš apkūnių ponių šyptelėjo savo draugei ir, valiūkiškai pamojavusi likusiems laukiantiesiems, džiaugsmingai nustriksėjo vidun.
- Atleiskite, aš čia pirmą kartą - tariau šalia sedintiems medituotojams - ar tas jaunuolis, pakvietęs ponią Tofifi į kabinetą - gydytojas?
Net neprasimerkęs, bet užtat plačiai išsišiepęs jaunuolis papurtė galvą: - Ne, čia jo asistentas Luji. Nesijaudinkite, gydytojas - tikras savo srities profesionalas. Pirmą kartą apsilankius gal kiek ir keistoka, bet priprasite, viskas bus gerai - mirktelėjo.
Nesijaudinau, man tik truputį buvo neramu. Užvertusi galvą į lubas atsidusau. Žalsvos cukraus vatos debesėliai vis dar ramiai plaukiojo palube, karts nuo karto atsitrenktami viens į kitą, o pro juos matėsi popiečio žvaigždės. - "Greičiausiai gydytojas bus baigęs konditerijos mokslus" - pagalvojau.

16 sausio, 2015

Bendraminčiai

Su dideliu pasigerėjimu ir pačiom šilčiausiom emocijom skaitau istorijas apie draugystę. Moterys dalinasi savo paprastais gyvenimais, pilnais nepaprastų akimirkų su draugėm, o aš skaitau ir šypsausi. Lobiai. Žmogus ir yra tam, kad draugautų, kurtų ir puoselėtų santykius, rūpintusi kitais, dalintųsi...

Gyvenime esu pakankamai susikausčiusi. Turiu nuplėšti daugybę svogūno sluoksnių, kol įsileidžiu naują žmogų į savo gyvenimą. Kodėl? Nežinau. Ir man tai trukdo. Gal neišmokau prisitaikyti? O gal dar niekad nesutikau bendraminčių, panašių į save? O gal negalima turėti visų geriausių pasaulio dalykų vienu metu? Dabar, kaip ponas E. jau antrą savaitę gyvena Klaipėdoje, mergaitiškų draugių puodeliui arbatos ar kelionei į kalnus trūksta kaip niekada.

O gal aš ateivis?

mm

12 sausio, 2015

Viena sausio dvyliktos emocija

Atsiprašau, bet aš esu ne aš. Kartais būnu, bet pabuvusi susigėstu ir viskas. Ir dar tėtis neleidžia. O norėčiau būti fėja. Ryški, garsi, nesuvaržyta. Ta, kuri nuoširdžiai džiaugiasi dalykais net ir sausį, moka virti vaivorykščių arbatą, į plaukus įsipina birželio bijūnus ir garsiai juokiasi.

Žinau žinau tą burtažodį į savo atsivertimą, bet ką tada visi galvos? Šizu. Tai slepiuosi...

Anuomet sausiais moterys verpdavo ir ausdavo tamsiam laikui praleisti, o aš apie fėjas...

šią naktį iškeisčiau į Holi!
mm