02 rugpjūčio, 2015

Emocijų vilnos, baigiantis 32-ai laukimo savaitei

...pagal paskutinio įrašo datą galima spręsti, jog mmterapija atbunda tik kas ketvirtį. Apleidau savo dienoraštį, bet galvoje jau senokai nezvimbia, nes šis laikas tiesiog nuos ta bus! Jaučiu jį visais savo kūno receptoriais. Nuo pat pirmųjų bijūnų žydėjimo iki jau pradėjusių kristi obuolių. Sustabdau kiekvieną akimirką, papasakoju ją savo pilveliui ir vis laukiu. Dar pusantro mėnesio ir mano/mūsų gyvenimas apsivers aukštyn kojom.

Kol turiu marias valandų laukimo, vis pagalvoju apie dalykus, nutikusius pastaraisiais metais. Ypač dažnai prisimenu gyvenimą Anglijoje. Tai buvo sunkus, bet kartu ir dosnus gražių dalykų laikas, tapęs savotiška kepimo forma mūsų ką tik užmaišytiems kūnams. Gyvenom dviese, vienas kitą palaikydami, prilaikydami ir paglostydami. Greičiausiai tai ir buvo tas periodas, mus sujungęs taip stipriai. Myliu Tave, Eligijau.

Jau išbluko sunkios rutinos spalvos, nebejaučiu buvusių nepatogumų ir nepripratimo. Viskas, kas grįžta prisiminimais, tai tik šilti pavasariai, žiedais apsipylę augalai, pasivaikščiojimai parke, šypsenos vienas kitam, tvirtai susikibusios rankos, ieškojimai ir nauji atradimai nepažįstamose gatvėse, svetimų kultūrų maisto degustacijos, tylūs "labas, mielas, grįžau", jau miegančiam į ausį...

Nėštumas yra labai įdomus dalykas. Pirmuosius mėnesius tu jo nesuvoki (nebent stereotipiškai pykina ir būna kiti nemalonūs dalykai), ties viduriu, pradėjus jausti pirmuosius pilvelio gyventojo judesius, pradedi pratintis prie "kelio atgal nėra" minties ir jau visiškai supranti, kad "gal apsigalvokim?" - nebeįmanomas. Trečiąjį trečdalį, kartu su vis labiau bręstančiu naujų kojyčių ir rankyčių rinkiniu, ima rastis ir taip pat brandintis nusiteikimas "jau tuoj tuoj". Ir kas įdomiausia, naujas mintis ir ateities projekcijas veja virtinė retrospektyvų į "kaip gerai buvo anksčiau".

Apie patį gimdymo procesą negalvoju. Mano galvoj kur kas intensyviau vyksta "kas bus po jo" minčių eismas. O jei  iš mano perskaitytos teorijos praktika tik pasijuoks? O jei mano mažylis bus pernelyg užsispyręs ir savarankiškas asmeniniams sprendimams? O jei iki šiol buvusi nėštuminė sklanda pavargs ir užleis vietą pogimdyviniam chaosui? Ar aš mokėsiu su juo susidoroti? Ar aš sugebėsiu išlikti rami, stipri, ryžtinga?..

Taip laukiu, kada mano draugės paseks mano pavyzdžiu ir aš galėsiu su jomis apie tai pasikalbėti. Ištisas valandas kalbėtis! 

mm

26 gegužės, 2015

Po ilgo laiko...





Panašu, kad pagaliau iš tikro pabudau iš žiemos miego ir jausmas nuostabus! Vėl noriu būti veikli, kurybiška, besišypsanti... Žinoma, tai vyksta dėl šylančio oro (per amžių amžius jis mane veikė ir tirpdė, kaip per žiemą sustingusį plastiliną), bet šį kartą dalykai kiti. Vėl atsirado gyvenimo planas, tikslas, o mano funkcija iš tiesiog "gyventi" prasiplėtė į funkciją suteikti gyvybę kitam.


Priaugau svorio. Per 23 savaites pykino dukart. Sapnavau berniuką. Jis irgi mane sapnavo - pasikalbėjom, susitarėm - gims pats gražiausias ir protingas, visas į tėtį.

Nuo birželio šeštosios pradedu oficialų spalvingą, kvapnų, šiltą jo laukimą. Prie jūros, su mylimu, braškėm ir serbentais, saule, teptukais, naujais receptais, trečia dalim J. Harris "Šokolado", kitais skaitiniais, nauja darbo, o tiksliau visų 108 dienų atostogų knyga, basom kojom, mamos darželių ravėjimu (jei tik pavyks pritūpti), gražiausių lopšinių rinkimu, išmintingų gyvenimo pamokų kaupimu... Ir tada ateis didžioji Laimė. 

P.s. tik neskubant pavyksta gyventi iš tikro. Supratau.

Monika

16 balandžio, 2015

Konditeris (2)

(mieli skaitytojai, atleiskite už teisioginės kalbos skyrybą, jei pridariau klaidų. Šioje vietoje man labai reikia kalbos redaktoriaus :)

Apkūnioji ponia nesirodė visą pusvalandį. Laukiamajame stojo keistai jauki tyla ir ramybė. Ją karts nuo karto suvirpindavo už lango pasigirdę paukščiai. Gal zylės? O kaip skamba zylės?..
 Keista, niekas nekėlė pretenzijų, neburbėjo dėl prasto įstaigos laiko planavimo, nesipiktino ilgomis eilėmis ar vis prastėjančia sveikatos priežiūros sistema, kaip įprasta. Priešingai - laukiantieji spinduliavo nepaaiškinamą romumą ir pozityvą. Pasinėrusi į padrikas mintis netikėtai išgirdau neaiškų į ką besikreipiantį, malonų moters balsą:
- Jūs geriate kavą. Ją mėgstate labiau nei arbatą, ar ne? Stiprią, juodą, be cukraus. Dukart dienoje - sukdamasi į mano pusę prabilo ponia-šakalys. Jos nosies galiukas buvo nusidažęs žaliai. Panašu, kad sienos ornamentą ji ne tik intensyviai nagrinėjo, bet ir uostė. Nežinau, kas mane sutrikdė labiau: netikėtai taikli jos įžvalga, staiga nutraukta laukiamojo tyla ar tai, jog iš pažiūros seni tapetai vis dar dažė.
- Atsiprašau, ar jūs kalbate su manimi? - pasitikslinau ponios, baltais garbanotais plaukais.
- Juk nesumelavau, taip? - tarė užtikrintai, nors ir klausiamu tonu. - Įpratimas - baisiau už prigimimą, - sakydavo mano mama. Jums labiau tiktų čiobreliai, - patikino - Nuo šios arbatos pranyktų ir jūsų rūpesčio raukšlė tarp antakių, ir akių vyzdžiai taptų skaisčiau mėlyni. O jeigu juos kaitaliotumėte su ramunėlėmis, vakarais greičiau užmigtumėte, - linktelėjo užmerkdama abi akis, lyg šis gestas būtų sustiprinęs jos sakomą tiesą.
Nežinojau nė ką atsakyti. Atvirai kalbant, sutrikau ir, panašu, kad mano antakiai, pasikėlę iki pat kaktos vidurio, ją gerokai pralinksmino.
- Nieko tokio - tarė krizendama. Žinau, jūs čia pirmą kartą, dar išmoksite dalykų! - ir pamerkusi akį nuėjo atsisėsti ant vaikiškos kėdutės.

***
Ėjo antrasis pusvalandis. Vis žvilgčiodama į savo laikrodį skaičiavau minutes iki pirmos valandos, kai galiausiai pasigirdus vienam senoviškam "Din Don" atsivėrė gydytojo kabineto durys. Pro jas pirmutinis prasiveržė skardus juoko duetas, o vėliau pasirodė ir švytintys siluetai. Tai buvo pats gydytojas Emanuelis Fondiu ir apkūnioji ponia Tofifi. Gydytojas prilaikė juoku nesitveriančią moterį per liemens rinkį, o ši, nesitverdama savame kūne, lyg kutenama, bandė suturėti iš rankų slystantį krištolinį padėklą su dar garuojančiu šokoladiniu keksu.  
- Ponia Zoja, nesuvalgykite jo iš karto, bet nenusiminkite, jei mano paskirta "Saiko" programa iš pradžių neveiks taip, kaip norime. Neforsuokite, nestresuokite, viskas susidėlios palaipsniui. Svarbiausia - stenkitės laikytis mano nurodymų ir viskas bus gerai. Susitiksime po mėnesio! - tarė gydytojas nuo juoko įraudusiai moteriai ir globėjiškai paglostęs putlų jos petį, palinkėjo geros dienos. 
Ponia Tofifi, viena ranka priglaudusi pyragą sau prie krūtinės, kita sugriebė gydytojo delną ir iš visos širdies papurtė. Euforijoje nesitverianti raudonplaukė širdingai padėkojo ir sunkiai susigaudydama aplinkoje, nužingsniavo lauko durų link.
- Pone Žanai Ruso, leiskite jus pakviesti į kabinetą - ištarė gydytojas. 
Aukštas vyras, juodais, į akis krentančiais plaukais, išdižiai perbraukė juos delnu ir kilstelėjes smakrą, lyg labai kuom nors didžiuotųsi, žengė į kabinetą. Baltos durys užsivėrė ir mes vėl likome laukti. Šį kartą vos dešimčiai minučių...