16 balandžio, 2015

Konditeris (2)

(mieli skaitytojai, atleiskite už teisioginės kalbos skyrybą, jei pridariau klaidų. Šioje vietoje man labai reikia kalbos redaktoriaus :)

Apkūnioji ponia nesirodė visą pusvalandį. Laukiamajame stojo keistai jauki tyla ir ramybė. Ją karts nuo karto suvirpindavo už lango pasigirdę paukščiai. Gal zylės? O kaip skamba zylės?..
 Keista, niekas nekėlė pretenzijų, neburbėjo dėl prasto įstaigos laiko planavimo, nesipiktino ilgomis eilėmis ar vis prastėjančia sveikatos priežiūros sistema, kaip įprasta. Priešingai - laukiantieji spinduliavo nepaaiškinamą romumą ir pozityvą. Pasinėrusi į padrikas mintis netikėtai išgirdau neaiškų į ką besikreipiantį, malonų moters balsą:
- Jūs geriate kavą. Ją mėgstate labiau nei arbatą, ar ne? Stiprią, juodą, be cukraus. Dukart dienoje - sukdamasi į mano pusę prabilo ponia-šakalys. Jos nosies galiukas buvo nusidažęs žaliai. Panašu, kad sienos ornamentą ji ne tik intensyviai nagrinėjo, bet ir uostė. Nežinau, kas mane sutrikdė labiau: netikėtai taikli jos įžvalga, staiga nutraukta laukiamojo tyla ar tai, jog iš pažiūros seni tapetai vis dar dažė.
- Atsiprašau, ar jūs kalbate su manimi? - pasitikslinau ponios, baltais garbanotais plaukais.
- Juk nesumelavau, taip? - tarė užtikrintai, nors ir klausiamu tonu. - Įpratimas - baisiau už prigimimą, - sakydavo mano mama. Jums labiau tiktų čiobreliai, - patikino - Nuo šios arbatos pranyktų ir jūsų rūpesčio raukšlė tarp antakių, ir akių vyzdžiai taptų skaisčiau mėlyni. O jeigu juos kaitaliotumėte su ramunėlėmis, vakarais greičiau užmigtumėte, - linktelėjo užmerkdama abi akis, lyg šis gestas būtų sustiprinęs jos sakomą tiesą.
Nežinojau nė ką atsakyti. Atvirai kalbant, sutrikau ir, panašu, kad mano antakiai, pasikėlę iki pat kaktos vidurio, ją gerokai pralinksmino.
- Nieko tokio - tarė krizendama. Žinau, jūs čia pirmą kartą, dar išmoksite dalykų! - ir pamerkusi akį nuėjo atsisėsti ant vaikiškos kėdutės.

***
Ėjo antrasis pusvalandis. Vis žvilgčiodama į savo laikrodį skaičiavau minutes iki pirmos valandos, kai galiausiai pasigirdus vienam senoviškam "Din Don" atsivėrė gydytojo kabineto durys. Pro jas pirmutinis prasiveržė skardus juoko duetas, o vėliau pasirodė ir švytintys siluetai. Tai buvo pats gydytojas Emanuelis Fondiu ir apkūnioji ponia Tofifi. Gydytojas prilaikė juoku nesitveriančią moterį per liemens rinkį, o ši, nesitverdama savame kūne, lyg kutenama, bandė suturėti iš rankų slystantį krištolinį padėklą su dar garuojančiu šokoladiniu keksu.  
- Ponia Zoja, nesuvalgykite jo iš karto, bet nenusiminkite, jei mano paskirta "Saiko" programa iš pradžių neveiks taip, kaip norime. Neforsuokite, nestresuokite, viskas susidėlios palaipsniui. Svarbiausia - stenkitės laikytis mano nurodymų ir viskas bus gerai. Susitiksime po mėnesio! - tarė gydytojas nuo juoko įraudusiai moteriai ir globėjiškai paglostęs putlų jos petį, palinkėjo geros dienos. 
Ponia Tofifi, viena ranka priglaudusi pyragą sau prie krūtinės, kita sugriebė gydytojo delną ir iš visos širdies papurtė. Euforijoje nesitverianti raudonplaukė širdingai padėkojo ir sunkiai susigaudydama aplinkoje, nužingsniavo lauko durų link.
- Pone Žanai Ruso, leiskite jus pakviesti į kabinetą - ištarė gydytojas. 
Aukštas vyras, juodais, į akis krentančiais plaukais, išdižiai perbraukė juos delnu ir kilstelėjes smakrą, lyg labai kuom nors didžiuotųsi, žengė į kabinetą. Baltos durys užsivėrė ir mes vėl likome laukti. Šį kartą vos dešimčiai minučių...

24 kovo, 2015

Didelė svajonė su langais į pietų pusę

Labas, draugai.

Ar žinot tą jausmą, kai akimirkai leidi sau pasvajoti, o svajonė ima ir prikimba su visam? Tikėjaisi tik truputį pasidžiaugti galbūt kada nors būsimais dalykais, o mintis ima ir neapleidžia, prikimba, kaip įsielektrinęs polietileno gabalėlis prie pirštų ir tiesiog būna. Nei ryte, nei per pietus, nei valantis dantis prieš miegą svajonė tavęs neapleidžia ir tu palengva pradedi spirgėti, kaip spirgutis vis labiau kaistančioje keptuvėje. "Nejaugi tai tikrai vyksta?" - galvoji. Labai svajojamos svajonės materealizuojasi. Anksčiau ar vėliau. Ir tai yra stebuklinga.

O mintis nusileido apie nuosavą būstą. Didelė mintis, ar ne? Nežinau, jeigu tai būtų labiau utopija, nei realiai įgyvendinamas planas, aš, matyt, šio įrašo nerašyčiau. Bet rašau, nes esu nepaaiškinamai tikra tuo, kas dedasi mano galvoj ir sukasi virš jos.

Visada svajojau apie meniškas, su polėkiu, namų sienas. Kur nors siaurose senamiesčio gatvėse, aukštomis lubomis, nestandartiniais, antrų rankų baldais ir su daug daug teigiamos auros aplinkui. Neturiu milijonų, bet retas kuris mano amžiaus jį turi, tad susitaikiau su mintimi skolintis. 

Rankose beveik jusdama nematomų turtų svorį, pradėjau domėtis svajonių būstu. Entuziastingai varčiau skelbimų nuotraukas, mintyse dažiau patikusių namų sienas, kambariuose stačiau sofutes, tiesiau kilimus, bet galiausiai supratau, kad tam skolintų turtų nepakaks! Šildymas žiemą, seni, bet kada prakiurti grasinantys vamzdynai, sena elektros instaliacija ir apskritai - viskas sena ir neamžina kėlė nenumaldomas dvejones. Tada pakalbėjau su Jovita ir ji trumpučiu feisbuko pokalbiu beveik mane perkalbėjo. Už skolintus turtus sienas saugiau pirkti naujas.

O ne! Kaip gi mano polėkio dvasia, senamiesčio grindiniai, seni mediniai turėklai, žaliai dažytose tarpukario laiptinėse?.. O aukštos lubos naujoms svajonėms sklandyti? O.. o mažas balkonėlis pavasario kavutėms gerti?.. Sakot, viskas savo laiku? Tebūnie...









23 vasario, 2015

Konditeris (1)

Laukėme septyniese. Dvi apkūnokos moterys patogiai sedėjo ant mažyčių vaikiškų kėdučių ir tarpusavy  plepėjosi,  trečioji, plonesnė už mergaitišką dviratuką, beveik įbedusi nosį į sieną, tyrinėjo žalsvai gelėtų tapetų linijas, labai aukštas vyras pūtinėjo ant veido vis krentančių juodų plaukų sruogą, o kiti du, įkritę į samanų sofutę, rodos, darniai meditavo. Nauja buvau tik aš. Visi kiti čia lankėsi jau trečią, penktą ar penkioliktą kartą ir tai buvo matyti, nors šių žmonių visiškai nepažinojau. Pakalbinti irgi nedrįsau. Mažyčių pašnekesių bijau, kaip didelių vapsvų. Stovėjau šalia lango ir, nenorėdama išduoti savo nejaukumo, žvilgsnį vedžiojau po laukiamąjį.

Galėjai užuosti kažką kvepiant. Ne pakalnutes ir tikrai ne žibutes, bet kaži ką labai panašaus į pavasarį. Paprastai tokiose įstaigose nekvepia. Visus kvapus užgožia vaistų aromatai ir slogios emocijos. O čia net sienos buvo su nuotaika - žydinčios dideliais žaliais žiedais. Laukiamojo baldai irgi buvo netradiciški: trivietė samaninio velveto sofa, raižytomis kojelėmis, žavios mažos kėdutės, su išsišiepusių gyvūnų galvelėmis vietoj atlošų, rožinis krėslas, panašus į princesės ir didelė balta knygų lentyna iki pat lubų. Keistai malonią atmosferą kurstė per didelius langus šviečianti saulė ir nemokamos kakavos padėkliukas ant palangės, kuris, vis pagaudamas šviesos spindulį, į mane mėtėsi saulės zuikiais.

 -Ponia Zoja Tofifi - prabilo baltas chalatas pro plačiai atvertas gydytojo kabineto duris. Apakinta saulės blyksnio, sklindančio iš už jo nugaros, negalėjau tiksliai įžiūrėti, kas kalba. Akivaizdu, gydytojas, bet jo balsas skambėjo pernelyg berniukiškai. Atsistojusi viena iš apkūnių ponių šyptelėjo savo draugei ir, valiūkiškai pamojavusi likusiems laukiantiesiems, džiaugsmingai nustriksėjo vidun.
- Atleiskite, aš čia pirmą kartą - tariau šalia sedintiems medituotojams - ar tas jaunuolis, pakvietęs ponią Tofifi į kabinetą - gydytojas?
Net neprasimerkęs, bet užtat plačiai išsišiepęs vyriokas papurtė galvą: - Ne, čia jo asistentas Luji. Nesijaudinkite, gydytojas - tikras savo srities profesionalas. Pirmą kartą apsilankius gal kiek ir keistoka, bet priprasite, viskas bus gerai - mirktelėjo.
Nesijaudinau, man tik truputį buvo neramu. Užvertusi galvą į lubas atsidusau. Žalsvos cukraus vatos debesėliai vis dar ramiai plaukiojo palube, karts nuo karto atsitrenktami viens į kitą, o pro juos matėsi popiečio žvaigždės. - "Greičiausiai gydytojas bus baigęs konditerijos mokslus" - pagalvojau.