26 gegužės, 2015

Po ilgo laiko...





Panašu, kad pagaliau iš tikro pabudau iš žiemos miego ir jausmas nuostabus! Vėl noriu būti veikli, kurybiška, besišypsanti... Žinoma, tai vyksta dėl šylančio oro (per amžių amžius jis mane veikė ir tirpdė, kaip per žiemą sustingusį plastiliną), bet šį kartą dalykai kiti. Vėl atsirado gyvenimo planas, tikslas, o mano funkcija iš tiesiog "gyventi" prasiplėtė į funkciją suteikti gyvybę kitam.


Priaugau svorio. Per 23 savaites pykino dukart. Sapnavau berniuką. Jis irgi mane sapnavo - pasikalbėjom, susitarėm - gims pats gražiausias ir protingas, visas į tėtį.

Nuo birželio šeštosios pradedu oficialų spalvingą, kvapnų, šiltą jo laukimą. Prie jūros, su mylimu, braškėm ir serbentais, saule, teptukais, naujais receptais, trečia dalim J. Harris "Šokolado", kitais skaitiniais, nauja darbo, o tiksliau visų 108 dienų atostogų knyga, basom kojom, mamos darželių ravėjimu (jei tik pavyks pritūpti), gražiausių lopšinių rinkimu, išmintingų gyvenimo pamokų kaupimu... Ir tada ateis didžioji Laimė. 

P.s. tik neskubant pavyksta gyventi iš tikro. Supratau.

Monika

16 balandžio, 2015

Konditeris (2)

(mieli skaitytojai, atleiskite už teisioginės kalbos skyrybą, jei pridariau klaidų. Šioje vietoje man labai reikia kalbos redaktoriaus :)

Apkūnioji ponia nesirodė visą pusvalandį. Laukiamajame stojo keistai jauki tyla ir ramybė. Ją karts nuo karto suvirpindavo už lango pasigirdę paukščiai. Gal zylės? O kaip skamba zylės?..
 Keista, niekas nekėlė pretenzijų, neburbėjo dėl prasto įstaigos laiko planavimo, nesipiktino ilgomis eilėmis ar vis prastėjančia sveikatos priežiūros sistema, kaip įprasta. Priešingai - laukiantieji spinduliavo nepaaiškinamą romumą ir pozityvą. Pasinėrusi į padrikas mintis netikėtai išgirdau neaiškų į ką besikreipiantį, malonų moters balsą:
- Jūs geriate kavą. Ją mėgstate labiau nei arbatą, ar ne? Stiprią, juodą, be cukraus. Dukart dienoje - sukdamasi į mano pusę prabilo ponia-šakalys. Jos nosies galiukas buvo nusidažęs žaliai. Panašu, kad sienos ornamentą ji ne tik intensyviai nagrinėjo, bet ir uostė. Nežinau, kas mane sutrikdė labiau: netikėtai taikli jos įžvalga, staiga nutraukta laukiamojo tyla ar tai, jog iš pažiūros seni tapetai vis dar dažė.
- Atsiprašau, ar jūs kalbate su manimi? - pasitikslinau ponios, baltais garbanotais plaukais.
- Juk nesumelavau, taip? - tarė užtikrintai, nors ir klausiamu tonu. - Įpratimas - baisiau už prigimimą, - sakydavo mano mama. Jums labiau tiktų čiobreliai, - patikino - Nuo šios arbatos pranyktų ir jūsų rūpesčio raukšlė tarp antakių, ir akių vyzdžiai taptų skaisčiau mėlyni. O jeigu juos kaitaliotumėte su ramunėlėmis, vakarais greičiau užmigtumėte, - linktelėjo užmerkdama abi akis, lyg šis gestas būtų sustiprinęs jos sakomą tiesą.
Nežinojau nė ką atsakyti. Atvirai kalbant, sutrikau ir, panašu, kad mano antakiai, pasikėlę iki pat kaktos vidurio, ją gerokai pralinksmino.
- Nieko tokio - tarė krizendama. Žinau, jūs čia pirmą kartą, dar išmoksite dalykų! - ir pamerkusi akį nuėjo atsisėsti ant vaikiškos kėdutės.

***
Ėjo antrasis pusvalandis. Vis žvilgčiodama į savo laikrodį skaičiavau minutes iki pirmos valandos, kai galiausiai pasigirdus vienam senoviškam "Din Don" atsivėrė gydytojo kabineto durys. Pro jas pirmutinis prasiveržė skardus juoko duetas, o vėliau pasirodė ir švytintys siluetai. Tai buvo pats gydytojas Emanuelis Fondiu ir apkūnioji ponia Tofifi. Gydytojas prilaikė juoku nesitveriančią moterį per liemens rinkį, o ši, nesitverdama savame kūne, lyg kutenama, bandė suturėti iš rankų slystantį krištolinį padėklą su dar garuojančiu šokoladiniu keksu.  
- Ponia Zoja, nesuvalgykite jo iš karto, bet nenusiminkite, jei mano paskirta "Saiko" programa iš pradžių neveiks taip, kaip norime. Neforsuokite, nestresuokite, viskas susidėlios palaipsniui. Svarbiausia - stenkitės laikytis mano nurodymų ir viskas bus gerai. Susitiksime po mėnesio! - tarė gydytojas nuo juoko įraudusiai moteriai ir globėjiškai paglostęs putlų jos petį, palinkėjo geros dienos. 
Ponia Tofifi, viena ranka priglaudusi pyragą sau prie krūtinės, kita sugriebė gydytojo delną ir iš visos širdies papurtė. Euforijoje nesitverianti raudonplaukė širdingai padėkojo ir sunkiai susigaudydama aplinkoje, nužingsniavo lauko durų link.
- Pone Žanai Ruso, leiskite jus pakviesti į kabinetą - ištarė gydytojas. 
Aukštas vyras, juodais, į akis krentančiais plaukais, išdižiai perbraukė juos delnu ir kilstelėjes smakrą, lyg labai kuom nors didžiuotųsi, žengė į kabinetą. Baltos durys užsivėrė ir mes vėl likome laukti. Šį kartą vos dešimčiai minučių...

24 kovo, 2015

Didelė svajonė su langais į pietų pusę

Labas, draugai.

Ar žinot tą jausmą, kai akimirkai leidi sau pasvajoti, o svajonė ima ir prikimba su visam? Tikėjaisi tik truputį pasidžiaugti galbūt kada nors būsimais dalykais, o mintis ima ir neapleidžia, prikimba, kaip įsielektrinęs polietileno gabalėlis prie pirštų ir tiesiog būna. Nei ryte, nei per pietus, nei valantis dantis prieš miegą svajonė tavęs neapleidžia ir tu palengva pradedi spirgėti, kaip spirgutis vis labiau kaistančioje keptuvėje. "Nejaugi tai tikrai vyksta?" - galvoji. Labai svajojamos svajonės materealizuojasi. Anksčiau ar vėliau. Ir tai yra stebuklinga.

O mintis nusileido apie nuosavą būstą. Didelė mintis, ar ne? Nežinau, jeigu tai būtų labiau utopija, nei realiai įgyvendinamas planas, aš, matyt, šio įrašo nerašyčiau. Bet rašau, nes esu nepaaiškinamai tikra tuo, kas dedasi mano galvoj ir sukasi virš jos.

Visada svajojau apie meniškas, su polėkiu, namų sienas. Kur nors siaurose senamiesčio gatvėse, aukštomis lubomis, nestandartiniais, antrų rankų baldais ir su daug daug teigiamos auros aplinkui. Neturiu milijonų, bet retas kuris mano amžiaus jį turi, tad susitaikiau su mintimi skolintis. 

Rankose beveik jusdama nematomų turtų svorį, pradėjau domėtis svajonių būstu. Entuziastingai varčiau skelbimų nuotraukas, mintyse dažiau patikusių namų sienas, kambariuose stačiau sofutes, tiesiau kilimus, bet galiausiai supratau, kad tam skolintų turtų nepakaks! Šildymas žiemą, seni, bet kada prakiurti grasinantys vamzdynai, sena elektros instaliacija ir apskritai - viskas sena ir neamžina kėlė nenumaldomas dvejones. Tada pakalbėjau su Jovita ir ji trumpučiu feisbuko pokalbiu beveik mane perkalbėjo. Už skolintus turtus sienas saugiau pirkti naujas.

O ne! Kaip gi mano polėkio dvasia, senamiesčio grindiniai, seni mediniai turėklai, žaliai dažytose tarpukario laiptinėse?.. O aukštos lubos naujoms svajonėms sklandyti? O.. o mažas balkonėlis pavasario kavutėms gerti?.. Sakot, viskas savo laiku? Tebūnie...