25 balandžio, 2014

Paradoksai ir kiti persikai

Mano svajonių darbas, dvidešimtąjį čia buvimo mėnesį, man jau varva pro akis ir nosį, byra iš rankų ir batų padų, džiūva iš burnos, skauda per pilvą - pavargau. Mokykloje jau taip viskas veikia. Į mokslo metų pabaigą mokytojai ima virsti urzgiančiais, išbadėjusiais vilkais. Pikti, suirzę, pavargę, PERvargę, iškalbėję visus žodžius, išnaudoję visas mintis ir idėjas - tokie tušti ir nieko nebenorintys. Jau net nebesikalbam su kolege. Tylim. Kantriai laukiam, kada pagaliau ištrūksim į laisvę.

O štai asmeninėje padangėje viskas daug gražiau ir labiau. Netgi įsivaizduoju tokią vos švelnią, pasteliniai rožinę savo aurą. Po truputį atsigauna. Netgi atsirado noras kepti tortą ir sodinti svogūnus! Beliko išsitirti kraują, pavalgyti šviežios žolytės kūnui atgaivinti ir tada aš - pilname laimės komplekte. Kažkaip faina.


mm

02 balandžio, 2014

Apie žmones

Labas pavasaris!


(padėjau šauktuką ir mano bloge nuvilnijo tuštumos aidas. Ei, ar čia dar yra kas nors? :) ) 


Dabar jau tikrai galiu pasakyti: aš esu metų laikai. Žiemą miegu, pavasarį nubundu, vasarą žydžiu, o rudenį sunykstu. Sudėtinga. Bet jau lengviau, nes pro atvirą langą lenda gaiva ir sako, kad jau tuoj tuoj bus šilta. Nubusdama aš vėl noriu socializuotis. Vėl domiuosi žmonėmis ir man ima reikėti bendravimo. 

Kodėl su vienais žmonėmis mes būname vaivorykšte sproginėjančiom petardom, su kitais - kokone virpančiais nedrasiais drugeliais? Kodėl vieni mus verčia būti mažais vabaliukais, o kiti, norom nenorom, skatina riestis mūsų nosis? Kodėl aš nebūnu visada aš? Ir kodėl taip sunku būti natūraliai?

Nemėgstu tylių, nežiniakągalvojančių, nedrąsių, savimi nepasitikinčių personų. Bet kodėl pati tokia kartais tampu? Ir kodėl mane traukia gyvybe trykštantys, šoklieji laimės spirgučiai? Čia, matyt, taip, kaip su rudeniu ir pavasariu. Vieni kvepia pabaiga, kiti - savyje nesitveriančia visa ko pradžia. 

Ar jūs mėgstate draugauti su tyleniais? O kuriais labiau žavitės? O gal ir tyleniai gali traukti?

hmm...
mm