25 lapkričio, 2013

Do I?

Žiedą su žibučiu ant bevardžio piršto dėviu jau antrus metus. Kaip ir metas vestuvėms... Nemaniau, kad bus taip sudėtinga jas kurti. Jau kuris laikas būnam lyg ir sutarę dėl šventės vizijos (Mr. E. ryškiai man nusileidžia - jis norėtų kuklios vakarienės šeimos rate, o aš, aišku, noriu šventės mergaitiškai, ir kadangi "mergaitėms vestuvės yra labai svarbi šventė", "kompromisas" lieka mano naudai). Bet vis tiek nejaučiu jokio bendrumo. Jausmas, lyg visose tose diskusijose ir galvojimuose, šventės džiugesys kažkur išblėso, o gal kai kurių iš mūsų ir nebuvo uždegęs...Ar liko tik pareiga? Formalumas? Nesukursiu šventės viena. Nemoku viena. 

Ir aš žinau, Jis viską "nurašys" pms'ui ir pyks ant manęs, kam jums viską sakau. Bet su kuo man kalbėtis, jei jam "reikia privatumo" ir "aš galvoju emocijomis".

M.

13 lapkričio, 2013

Motyvacija grožiui





Nors savaitė nesibaigė ir manęs dar laukia dvi dienos viršvalandžių, ėmiau ir pasilepinau iš anksto. Norėčiau turėti jų visą kolekciją, nes spėju, kad pirmajį, kuriuo būnu maloniai nustebinta, sunaudosiu greičiau, nei ateis Kalėdos :) Patinka.