16 balandžio, 2015

Konditeris (2)

(mieli skaitytojai, atleiskite už teisioginės kalbos skyrybą, jei pridariau klaidų. Šioje vietoje man labai reikia kalbos redaktoriaus :)

Apkūnioji ponia nesirodė visą pusvalandį. Laukiamajame stojo keistai jauki tyla ir ramybė. Ją karts nuo karto suvirpindavo už lango pasigirdę paukščiai. Gal zylės? O kaip skamba zylės?..
 Keista, niekas nekėlė pretenzijų, neburbėjo dėl prasto įstaigos laiko planavimo, nesipiktino ilgomis eilėmis ar vis prastėjančia sveikatos priežiūros sistema, kaip įprasta. Priešingai - laukiantieji spinduliavo nepaaiškinamą romumą ir pozityvą. Pasinėrusi į padrikas mintis netikėtai išgirdau neaiškų į ką besikreipiantį, malonų moters balsą:
- Jūs geriate kavą. Ją mėgstate labiau nei arbatą, ar ne? Stiprią, juodą, be cukraus. Dukart dienoje - sukdamasi į mano pusę prabilo ponia-šakalys. Jos nosies galiukas buvo nusidažęs žaliai. Panašu, kad sienos ornamentą ji ne tik intensyviai nagrinėjo, bet ir uostė. Nežinau, kas mane sutrikdė labiau: netikėtai taikli jos įžvalga, staiga nutraukta laukiamojo tyla ar tai, jog iš pažiūros seni tapetai vis dar dažė.
- Atsiprašau, ar jūs kalbate su manimi? - pasitikslinau ponios, baltais garbanotais plaukais.
- Juk nesumelavau, taip? - tarė užtikrintai, nors ir klausiamu tonu. - Įpratimas - baisiau už prigimimą, - sakydavo mano mama. Jums labiau tiktų čiobreliai, - patikino - Nuo šios arbatos pranyktų ir jūsų rūpesčio raukšlė tarp antakių, ir akių vyzdžiai taptų skaisčiau mėlyni. O jeigu juos kaitaliotumėte su ramunėlėmis, vakarais greičiau užmigtumėte, - linktelėjo užmerkdama abi akis, lyg šis gestas būtų sustiprinęs jos sakomą tiesą.
Nežinojau nė ką atsakyti. Atvirai kalbant, sutrikau ir, panašu, kad mano antakiai, pasikėlę iki pat kaktos vidurio, ją gerokai pralinksmino.
- Nieko tokio - tarė krizendama. Žinau, jūs čia pirmą kartą, dar išmoksite dalykų! - ir pamerkusi akį nuėjo atsisėsti ant vaikiškos kėdutės.

***
Ėjo antrasis pusvalandis. Vis žvilgčiodama į savo laikrodį skaičiavau minutes iki pirmos valandos, kai galiausiai pasigirdus vienam senoviškam "Din Don" atsivėrė gydytojo kabineto durys. Pro jas pirmutinis prasiveržė skardus juoko duetas, o vėliau pasirodė ir švytintys siluetai. Tai buvo pats gydytojas Emanuelis Fondiu ir apkūnioji ponia Tofifi. Gydytojas prilaikė juoku nesitveriančią moterį per liemens rinkį, o ši, nesitverdama savame kūne, lyg kutenama, bandė suturėti iš rankų slystantį krištolinį padėklą su dar garuojančiu šokoladiniu keksu.  
- Ponia Zoja, nesuvalgykite jo iš karto, bet nenusiminkite, jei mano paskirta "Saiko" programa iš pradžių neveiks taip, kaip norime. Neforsuokite, nestresuokite, viskas susidėlios palaipsniui. Svarbiausia - stenkitės laikytis mano nurodymų ir viskas bus gerai. Susitiksime po mėnesio! - tarė gydytojas nuo juoko įraudusiai moteriai ir globėjiškai paglostęs putlų jos petį, palinkėjo geros dienos. 
Ponia Tofifi, viena ranka priglaudusi pyragą sau prie krūtinės, kita sugriebė gydytojo delną ir iš visos širdies papurtė. Euforijoje nesitverianti raudonplaukė širdingai padėkojo ir sunkiai susigaudydama aplinkoje, nužingsniavo lauko durų link.
- Pone Žanai Ruso, leiskite jus pakviesti į kabinetą - ištarė gydytojas. 
Aukštas vyras, juodais, į akis krentančiais plaukais, išdižiai perbraukė juos delnu ir kilstelėjes smakrą, lyg labai kuom nors didžiuotųsi, žengė į kabinetą. Baltos durys užsivėrė ir mes vėl likome laukti. Šį kartą vos dešimčiai minučių...