31 rugpjūčio, 2011

Tradiciškai: paskutinė vasaros, kurios nebuvo, diena

Ryt prasideda ruduo, o vasaros šitoj šaly taip ir nebuvo. Neturėjau progos apsivilkti suknele ant petnešėlių (net neturiu tokios), basutėmis avėjau daugiausia 5 kartus, o naturalioje saulėje "deginausi" lygiai vieną kartą- rugpjūčio 3. Visą vasarą buvo šalta ir aš beveik visada miegojau po stora žiemine anklode. Kaip žmogui jaustis po tokios patirties? Gili nuostaba, maišiusis su pasipiktinimu, ilgainiui išaugo į abejingumą ir galiausiai, po Ievos pavyzdžio (kuri viską metė ir vasarai grįžo namo) prisižadėjau sau kitą vasarą praleisti ten, kur karšta iki nusvilimo! Prižadu ir jums.

Reziumuojant paskutinę vasaros dieną: gavau dovanų kažkieno pamestą skėtį, mėlynas kojinaites su baltais žirniukais ir grybukų, keptų Agnės močiutės iš Lietuvos. Padovanojau bananą. Suvalgiau du itališkus pyragėlius, vieną sūrio, kitą braškių. Nusipirkau palaidinę kitai vasarai (graudžiai juokinga, bet graži ir su nuolaida trijų kartų) nuėjau 13 kilometrų, nusipirkau ekologiško toniko skruostams valyti (panašu, kad man labiau tinka visokie cheminiai) iškepiau kiaušinienės su pupelėm ir patriotiškai pažiūrėjau krepšinio rungtynes, ir va, dar blogo logotipą pasikeičiau. Taip ir pasibaigė mano vasara. Sveikas atvykęs, Ruduo.

mm

25 rugpjūčio, 2011

Plutelė

Panašu, jog odos minkštimą, kartu su visomis užgijusiomis žaizdelėmis, geltoniu nuėjusiomis mėlynėmis ir sukrešėjusiais nubrozdinimais, uždengė apsauginė plutelė. Aišku, ši būsena, galimas daiktas, tėra laikina ir atsirado tik vienai akimirkai. O gal ir ne. Gal tikrai geriau darosi?..
berniukai, nepasitikėkite jaunų mergaičių emocijom. Jos lygiai taip pat stabilios, kaip  trapios supuoklės, prikabintos prie medžio šakos.

Sako, "užsiaugino storą skūrą", o aš apsitraukiau apsaugine plutele. Jaučiuosi tvirtesnė šitam užsienietiškam pasauly ir apskritai - savo gyvenime. Bet vėl kartoju, gal tik šiandien, gal tik šį ketvirtadienį, o rytoj vėl jausiuos maža ir skriaudžiama aštriabriaunės realybės. 

Gal tai dėl to, jog už kelių dešimčių dienų keliauju namo, gal kad prisijaukinau naujų žmonių ir jau pirmadienį kažkur keliausim turėti gero laiko, darbas nebe taip pečius slegia, į mane nebežiūri, kaip į naujokę, klauso mano nuomonės, o aš labiau pasitikiu savim ir tyliu mažiau. Gal dėl to, kad jau kuris laikas mėgstu/nemėgstu vis tą patį ir mažiau blaškausi tarp kraštutiniškų šiaurės-pietų polių, dar išmokau gyventi viena, o jausmas "vieniša" tapo neišvengiamai artimu. Ir visgi, gal tik todėl, jog ėmiau ir pagaliau priėmiau realybę, užsirašiusi sau ant delno "ne visada taip bus"...

Aš laiminga

21 rugpjūčio, 2011

"...kai turėsiu savo namus"

Mėnesio pabaigoje sukaks lygiai 5 metai kai aš esu "nuomininkė" (man patinka asmenininių datų sekimas). Viskas prasidėjo kai palikau Smėlio 1 a ir išvažiavau gyventi į Klaipėdą. Prisimenu pirmas akimirkas savo beveik sugriūri grąsinančiame butelyje. Kraupiai žalių tapetų sienos bylojo kažkada ten gyvenus vaikučių, su taukuotom rankytėm, grindys žiojėjo keleta skylių pelėms (ne, pelių neturėjom, kitko buvo...), o gyvenamojo kambario langas prašėsi verčiau nejudinamas, nes išsilaisins praeiviui ant galvos, nebeišlaikomas išsiklaipusių vyrių. Pagal planą mes ten gyventi turėjom "tik iki kol susirasim ką nors kitką", bet laikas prąsitęsė iki nelogiškai ilgai, beveik ketverių mokslo metų pabaigos, bet čia jau kita istorija.

Nevadinau to buto namais. Tai buvo tiesiog Klaipėdos butas. Žmonės paprastai sako: "einu namo", o aš sakydavau "einu į butą". Jis buvo labai suvargęs, todėl nei savu jį laikiau, nei norėjau jį tokiu padaryti. Ten turėjau minimaliai asmeninių daiktų, ką jau kalbėti apie didesnes investicijas į jį. Net keliolikos litų buvo gaila sulūžusiam maišytuvui (beje, virtuvės kriauklė ilgainiui visai sugedo, tad indus pradėjom plauti vonioje :)) Bet baigiau universitetą, nustojau būti studente ir Klaipėdą su visais buto šešeliais (vis dėl to, ir gerų prisiminimų būta) palikau.

Štai jau metai ir keli mėnesiai nuomininke būnu Londone. Per tą laiką pakeičiau tris gyvenamas vietas. Labiausiai, tiesa, patiko pirmasis mano kambarys. Jis buvo šviesus ir turėjo baltas grindis, kaip iš vienos mano svajonės. Po to buvo kitas, dabar štai trečias, kuriame gyvenu beveik metus. Apmaudu, kai neturi savo asmeninės svetainės pasikviesti draugui, arba pačiame torto lipdymo įkarštyje kažkas tingiai įsispraudžia į dviejų kvadratinių metrų virtuvę išsikepti kokios kiaušinienės, bet iš vis blogiausia dalintis vonia. Su dar keturiais murziais, kurie, rodos, nieko kito neveikia, tik prausiasi ir prausiasi :)

Per tą beveik penkmetį išmokau neprisirišti prie vietos, o kambary turėti tik būtiniausius daiktus (kurgi dėsi visas pagalvėles, kvepiančias žvakes, toršerus, veidrodžius ir kilimėlius, kai teks kraustytis kitur?..). Neinvestuoti į brangią patalynę, indus ar kitus būtinus daiktus, nes vis tiek turėsi palikti išsikrasutydamas. Taip pat tas beveik penkmetis išmokė nesureikšminti aplinkos, kurioje gyveni: nei baldų naujumo/senumo, sienų spalvų/kraupaus nuogumo, vaizdo pro langą. Išugdė "toleranciją ir prisitaikymą", tylią muziką arba išvis jos nebuvimą, nedainavimą duše, nuolatinį paisymą svetimų žmonių aplinkui. O baisiausia - priskretino laikinumo jausmą. Tapau naujų laikų čigone, iki galo neiškraunančia lagamino, nes nežinai, kada gi teks palikti laikinas sienas (dėl pabrangusios nuomos, šeimininko užgaidos, vis labiau nepakenčiamų "namiokų" kvailysčių ar naujo, geresnio darbo, nutolusio nuo namų per dvi valandas).

Sudarius slaptą sutartį su mylimuoju, o ir taip labai išsiilgus "savo vietos", imu ir vis dažniau galvoju apie būsimus namus. Šypt. Tuos tikruosius savo, kur kiekviena plyta - tavo turtas. Žinau, kaip juose bus gera ir kaip kiekvieną kartą po darbų mes norėsim į juos grįžti. Turėsiu didelę raudoną sofą su krūva mano pačios siūtų margų pagalvėlių, didelius langus iki pat žemės, šviesias sienas, nukabinėtas prisiminimais, senovinių toršerų, grindis iš tikrų dažytų lentų, arbatinių plačiabriaunių puodelių rinkinį arbatai, kurios nesuskaičiuojamas rūšis laikysiu išdėliojus virtujėj ant atviros lentynos, ant palangių auginsiu prieskonius, o balkone - ankstyvas žemuoges vazonėliuose. Mylimo kojines slėpsiu lelijom išpieštoje komodoje, o virš lovos miegamajame plauks balti debesys. Turėsiu indaują, kurioje indai nebus išdėlioti parodai, kaip mėgsta lietuviai. Ir knygų lentyną vietoj griausmingos "sekcijos" turėsiu, į kurią reikia viską slėpti. O aš neslėpsiu! Nieko neslėpsiu ir netaupysiu "išeigai". Jei turėsiu porcelianinių lėkščių, tai ir valgysim iš jų gyvendami gyvenimo malonumą savo jaukiuose, meilės pilnuose namuose... 

mm

19 rugpjūčio, 2011

Svaja apie bandelę :)

Britai nemoka kepti bandeliu, tu tikru, mieliniu. Neskaitant visu prancuzisku rageliu, danish'u (prancuziskos teslos kepiniai su kokia nors saldzia mase vietoj idaro)  ir jau spejusiu pabosti keksiuku, jie  lipdo "scones" - zodynas vercia "sklindis", bet ir to bandelem nepavadinsi. Tai apvalainas bumbulas, panasus i minksta baranka, dregna sausaini arba siaip miltu ir kepimo milteliu poncka.  Net tokio zodzio, kaip bandute jie neturi. O dangau, vasaros pabaigos (!)  kaip as pasiilgau suvalgyti viena cinamonine, ka tik iskepta, truputi lipsnia su traskancia cukraus plutele burnoje,  kokia pardavinedavo mokyklos valgykloj arba mmm (...) sokoladine su aguonom, dar drungna is mamos darbo valgyklos, kur valgydavau, kai man buvo du su puse. Po daugelio metu tokiu pat esu uztikus vienoj degalinej netoli namu, bet ir ten veliau nebebuvo.

Visi zinojo, kad as megstu, ka ten megstu, tiesiog die vi nu bandeles. Kas diena bent kelias suvalgydavau. Gal todel mano kelniu dydis buvo didesnis, nei dabar, bet man nerupejo. Buvo bandutes... Senelis vadindavo "bandeline", o senele, vos tik iskepus naminiu, pirmai skambindavo laukneseliui pasiimti.

Iki grizimo namo liko vienas apvalus skaicius ir as tikrai tikrai nukeliausiu i didzdvari vien del pinutes ar cinamonines, kuria teksto pradzioj isgyriau it auksa.

11 rugpjūčio, 2011

Dideliais dalykais džiaugtis tyliai...

Vakar išsiaiškinom santykius: mano Mr E. tiesiog nepakenčia, kai kas nors palieka saldainių popieriukus toj pačioj saldainių dėžutėj. Jis irzo šypsodamas ir sakė: "nu Monikut, geriau jau mesk ant žemės, dėk į mano kišenę, bet tik ne į tą pačią dėžutę! Kaip apmaudu pasidaro, kai dėžutė atrodo pilna, o išsiaiškinus, saldainių nebėra". - Du liko - sakiau šypsodama atgal dėl šitokios savo mylimo keistenybės, bet viskas gerai, išsiaiškinom. Po to Eligijus atsipūtė ir labai džiaugės: "kaip gerai, kad pasikalbėjom, nereiks pradėti prikti bambonkių be popieriukų arba dar blogiau - nuoskaudos nešiotis keturiasdešimt metų!".

Aš esu labai laiminga Tave turėdama, Eligijau.

(visą likusį tekstą apie kitus daugybę gražių mūsų dalykų ištryniau - persigalvojau - laimės paukštį reikia laikyti prie savęs, tyliai, niekam nesakant).

Mylinti Monika

05 rugpjūčio, 2011

Bumbulai

Koks malonus yra žavesio jausmas! Toks rafinuotas ir lengvas. Gali žavėtis sau po pjerišku ūsu šypsodamas ir raustant skruostams galvoti, "...ir aš taip norėčiau mokėti". Šiandien darbe, niekam nematant, atradau Jenine Bressner. Panašu, kad mergaitė būna tuo, kuo nori būti ir yra tuo, kuo esanti. Kaip mane įkvėpia tokie žmonės! O čia keletas jos stiklinių (labai tiktų žodis "ledinių") kūrinukų galerija.

Roller Disco Ziggurats
Multiplikaciniai kažkas

Red Bursting Collar
Panašu į granatą

Glass Plant Chandelier Form Study
Vynuogės

Flameworked Glass Gradient Necklace
Laimingo žmogaus gyvenimo spalvų kaklo papuošalas

Huge Neck Party--  Jenine.net
Maksimaliai idealistiško žmogaus kaklo papuošalas 

The Jack Frost
Bubis :)

Pakelia nuotaiką :)