Plutelė

Panašu, jog odos minkštimą, kartu su visomis užgijusiomis žaizdelėmis, geltoniu nuėjusiomis mėlynėmis ir sukrešėjusiais nubrozdinimais, uždengė apsauginė plutelė. Aišku, ši būsena, galimas daiktas, tėra laikina ir atsirado tik vienai akimirkai. O gal ir ne. Gal tikrai geriau darosi?..

berniukai, nepasitikėkite jaunų mergaičių emocijom. Jos lygiai taip pat stabilios, kaip  trapios supuoklės, prikabintos prie medžio šakos.

Sako, "užsiaugino storą skūrą", o aš apsitraukiau apsaugine plutele. Jaučiuosi tvirtesnė šitam užsienietiškam pasauly ir apskritai - savo gyvenime. Bet vėl kartoju, gal tik šiandien, gal tik šį ketvirtadienį, o rytoj vėl jausiuos maža ir skriaudžiama aštriabriaunės realybės. 

Gal tai dėl to, jog už kelių dešimčių dienų keliauju namo, gal kad prisijaukinau naujų žmonių ir jau pirmadienį kažkur keliausim turėti gero laiko, darbas nebe taip pečius slegia, į mane nebežiūri, kaip į naujokę, klauso mano nuomonės, o aš labiau pasitikiu savim ir tyliu mažiau. Gal dėl to, kad jau kuris laikas mėgstu/nemėgstu vis tą patį ir mažiau blaškausi tarp kraštutiniškų šiaurės-pietų polių, dar išmokau gyventi viena, o jausmas "vieniša" tapo neišvengiamai artimu. Ir visgi, gal tik todėl, jog ėmiau ir pagaliau priėmiau realybę, užsirašiusi sau ant delno "ne visada taip bus"...

Aš laiminga

mm.