28 lapkričio, 2010

Ryškiau, kvapniau, su šypsena

Sekmadienio vakaras. Sėdžiu įsisupusi į slyvinį patalą (kitais kartais jį vadinčiau vyno raudonumo), vilkiu vakarykščiu pirkiniu (švelniai kreminės raudonų plytų spalvos suknele) ir kremtu sultingą obuolį. Daugybė minčių galvoj sukasi...

Apie moteriškumą. Sutiksite ar ne, bet išvaizdos puoselėjimas yra viena pagrindinių prigimtinių moters savybių. Gilaus nihilizmo laikotarpiu (būdama paauglė) maniau, kad domėtis visokiais lūpdažiais ir kvepalais yra skystas reikalas ir jau tiktai ne man. Be to, nervindavo super reklamos, kuriose gausiai pridažyti modeliai atrodydavo nepriekaištingai. Matyt, anksti suvokus reklamų falšyvumą,  įvyko atstūmimo reakcija. Žinoma, dažnai turėdavau skaniai kvepiantį vazeliną lupoms, juodą tušą užsimiegojusioms akims (pirmasis kasdienio naudojimo tušas mano stalčiuje atsirado penkiolikos) ir kremą rankoms, sudiržusioms nuo šalčio. Tačiau nespėdavau visko išnaudoti iki jų galiojimo laiko pabaigos. Net šokių konkursuose per daug nesidažydavau, kai tuo tarpu kitos merginos šokdamos tiesiog trupėdavo skaistalais ir pudrom. Nejutau noro dažytis. Tačiau! Atvykus į Londoną ir pradėjus jame gyventi, ėmiau pastebėti vietinių moterų dažymosi kultūrą. Gal kalta krizė, bet kiek daug gražiai pasidažiusių pamačiau! Nepalyginsi su lietuviškų tuštučių* makiažo viražais. Turiu pripažinti, kad ir man ūpas dažniau pasiryškinti atsirado. Net nagus spalvotu nagų laku porą kartų buvau nusilakavusi (šypt). Prie viso to, dabar net į aukštakulnius dažniau dėmesį atkreipiu, tiesa, pirkti kol kas nesusigundžiau. Išvada paprasta: arba aš itin pasiduodu gražių moterų įtakai, arba tuštėju. Bet kokiu atveju, man iš savęs juokinga ir, ką jau padarysi, imu ir noriu pasirausvinti skruostus. Tiesa, naują lūpų blizgį "taupau" progai, bet panašu, kad iki jai atsirandant mano coloursensationalcreamGLOSS išeis iš mados :)

Apie pasirinkimus. Pradėjusi labiau domėtis kosmetika beigi parfumerija supratau, kad mano noras "išsirinkti geriausią variantą iš visų" yra bergždžias ir visiškai neįmanomas. Čia tiek daug prekių vardų bei produktų! Visada geriau jausdavausi, jei kažką atrasdavau pati, niekeno nepasufleruota, neparodyta. Nesvarbu, kas tai: galvosūkio sprendimo būdas, nauja muzikos grupė ar skanus šokoladas. Panašiai ir su kosmetika/parfumerija. Norisi rasti pačiai. Norisi savo. Dar anksčiau prisižadėjau, kad vengsiu visų stipriai išreklamuotų firmų, juolabiau kad čia, Anglijoje, tiek daug dar nematytų ir negirdėtų vertų dėmesio. Įdomu...
----------------
(o kvepalų kultūra apskritai yra žavinga! Pradedant nuo seniausių/žymiausių kvepalų kūrėjų (nosių), aukštutinių/vidurinių/žemutinių natų, baigiant kvepalų gamybos būdais ir visu kvapo dėvėjimo protokolu)
----------------
Žaismingas Happ & Stanhn kvepalų buteliukas. Viršutinės adatėlės išsiima.


o čia žavingai šelmiškas Benefit kvepaliukų buteliukas su įpakavimu (iš visos serijos man labiausia patiko Eva).Gaila tik, kad kvapai ne labai natūralūs, kitaip mėgčiau labai.
--------------

Kvepalų recenzijos ir visa kita apie kvapus yra šiame bloge.

iki! šyyypt.

mm

25 lapkričio, 2010

Suspenduota

Ar teko matyti laikrodį, kuris, išeikvojęs visą mechaninio sraigtelio inerciją, pamažėl silpsta? Sekundinė rodyklė įstringa ties 56 minute ir sustoja. Tiek nedaug buvo likę...Taip jaučiuosi. Kaip laikrodis. Laikas skrieja pro šalį, o aš, jo skaičiuotojas, išgyvenu paralyžių. Negaliu paaiškinti kodėl.

Man viskas gerai, gyvenu su mylimu žmogumi, turiu darbą, galiu sau leisti kasdienę šokolado plytelę, bet kažkas yra ne taip.
 
Tik visai neseniai, įkvėpusi atšalusio oro, suvokiau ateinant žiemą. Įkvėpiau giliau. "Man patinka žiemos vakarai' - pagalvojau, bet šypsena neišsiplėtė. Kiek daug jie man reiškė kitąkart! Ir tas kvapas. Anksčiau jis persmelkdavo visą kūną ir užsilikdavo bent jau iki švenčių pabaigos. O dabar?.. Niekas many nebeužtrunka. Kaip sustabdyti tą visą apimantį gyvenimo didybės jausmą nors pusdieniui, nors kelioms valandoms? Jis neužsilieka.O anksčiau juo gyvendavau. Kaip į save įsidėti parkuose čiulbančių paukščių giesmes, kurios nutyla vos tik praėjus? Anksčiau net išgirsti jų nereikdavo, kad vis tiek juos girdėčiau. Kaip užlaikyti šitą GYVENIMĄ, kuris taip stipriai teka pro šalį?.. Kaip į jį įlipti ir vėl, kažkurioj vietoj neteisingai išlipus.

Nejaučiu artėjančių Kalėdų stebuklo. Nejaučiu esminio gyvenimo džiaugsmo. Viskas paviršiumi, viskas trumpalaikiai...Net apraudoti to negaliu, kaip anksčiau būčiau galėjusi. Kas užgesino šviesą, prašau??

mm

13 lapkričio, 2010

Pasiilgau

Aš noriu su tavim pasikalbėti. Seniai nekalbėjau. Apskritai. Ne, lūpų nieks neužčiaupė, tiesiog tavęs nebuvo nėra čia. Apie bet ką. Miestą, skersvėjus nuo durų iki durų, spalvas, pelėsį, mūsų aukštų lubų kampe, vaikystės prisiminimus, muziką, graikų mitologiją, naftos platformas, didžiausius pasaulio ežerus... Jaučiu, kaip many trinasi informacija. Neatnaujinu. Kiek daug dalykų mes sužinodavom mokykloje, pameni? Dabar vis mažiau. Seku kasdienio gyvenimo įvykius, bet jaučiuosi tuštėjanti. Jaučiuosi siaura. Mano kambarys turi keturias sienas. Vieną langą ir vienas duris. Ar norėtum pakalbėti apie britišką architektūrą? Ji grakšti. Argi ne?

Atleisk, jei kartais neturėsiu ką pasakyti. Aš klausysiuos. Noriu žinoti.
Autumn Leaves on Wet Road

Ir dar, atsiųsk man laišką, popierinį. Arba ateik į svečius. Pagaminsiu salotų.. Jei nenorėsi, riešutų nedėsiu ir krapų nedėsiu, jei nemėgsti. Pakviesk mane į kavinę, kepyklą, parką, mokyklą, teatrą - bet kur, noriu su tavim pakalbėti. Pasiilgau.

skirta visiems,

Vibrant*

*tai buvo pirmasis žodis, kuris blykstelėjo mano galvoje, užtikus Khoa Le akvareles. Lietuviško žodžio pritrūkau.

Tobuli spalvų deriniai, nepriekaištingas kruopštumas, žavios, jautrios idėjos, daugybė darbo, atsidavimas ir... nežinau, būnu giliai susižavėjusi. Dalinuosi su Jumis (šypt)






gera.

myliu myliu

iki.

Want vs need

Sandrai:

Eligijui:
Monikai:
Rūtai:
Jovitai (specialiai suredaguotas):

daugiau čia

nuoširdžiai,
monika monika

03 lapkričio, 2010

Fire!

Mūsų tiek daug. Minios. Ištisos armijos pėsčiųjų centrinėse miesto gatvėse, rūbų parduotuvėse, tvankiuose metro, prie nukainuotų kvepalų, dainuojančių gatvės artistų, greito maisto užkandinėse... Kaip baisu. Nuoširdžiai bijau būti nieku šitam fronte. Jei manęs, beginklės, nenukaus, sunyksiu pati. Duokite man ginklą, sunkesnį, prašau, kad rankas paskaustų jį laikant. Noriu nugalėti priešus, kuriems pasidaviau. Baimę veikti - pirmiausiai. Taikliu šūviu į patį jos branduolį. Kažkuriuo gyvenimo laikotarpiu, sąžiningai išmokusi  taisykles, griežtai save apsprendžiau, jomis remdamais. Šitam gyvenimo etape jos netinka. Reikia, privalu jas laužyti, perlipti save pačią. Man ketvirčio amžiaus krizė - štai kas. Emocinės karuselės: aukštyn, žemyn... 

Užteks būti eiliniu - pradžiai siekim seržanto.


Nuoširdžiai,
mad minds