26 gegužės, 2015

Po ilgo laiko...





Panašu, kad pagaliau iš tikro pabudau iš žiemos miego ir jausmas nuostabus! Vėl noriu būti veikli, kurybiška, besišypsanti... Žinoma, tai vyksta dėl šylančio oro (per amžių amžius jis mane veikė ir tirpdė, kaip per žiemą sustingusį plastiliną), bet šį kartą dalykai kiti. Vėl atsirado gyvenimo planas, tikslas, o mano funkcija iš tiesiog "gyventi" prasiplėtė į funkciją suteikti gyvybę kitam.


Priaugau svorio. Per 23 savaites pykino dukart. Sapnavau berniuką. Jis irgi mane sapnavo - pasikalbėjom, susitarėm - gims pats gražiausias ir protingas, visas į tėtį.

Nuo birželio šeštosios pradedu oficialų spalvingą, kvapnų, šiltą jo laukimą. Prie jūros, su mylimu, braškėm ir serbentais, saule, teptukais, naujais receptais, trečia dalim J. Harris "Šokolado", kitais skaitiniais, nauja darbo, o tiksliau visų 108 dienų atostogų knyga, basom kojom, mamos darželių ravėjimu (jei tik pavyks pritūpti), gražiausių lopšinių rinkimu, išmintingų gyvenimo pamokų kaupimu... Ir tada ateis didžioji Laimė. 

P.s. tik neskubant pavyksta gyventi iš tikro. Supratau.

Monika