21 birželio, 2011

Psichoanalizė Nr 0626

Galimas daiktas, tam žmonės ir gimsta - mokytis ir tobulėti. Toks mūsų tikslas. Vienas iš tikslų. 

Aš mokausi. Kaip ir Eligijus, kaip ir daugelis jūsų. Kartais gyvenimo pamokas įsisavinam lengviau, kartais iš trečio ar aštunto karto, o dažnai visai nieko neišmokstam (kiekvienas tam turim savų priežasčių. Dažniausiai neprotingų).

Visapusiškai asmens harmonijai reikalinga atitinkama emocijų ir dvasios proporcija - pastebiu. Dažniaisiai tai  1 su 0,5 (vienas emocijoms, pusė - dvasiai) (pagal Maslow piramidę, emocijos išdėliotos antram ir trečiam laipteliuose nuo galo, "dvasios" dalykai - ketvirtame ir penktame) Kai mano emocionalioji asmenybės pusė nusėda į stabilumo dugną, imuosi tobulinti dvasią. Įsitraukiu į kūrybą, ieškau naujų skaitinių, veiklos, žmonių sielai penėti ir pan. Tuo tarpu, kai jaučiu drebėjimus emocijų pusėje, "pasimetu". Prarandu stabilumą. Tada imu per daug gilintis į save, ko pasekoje susiaurėja mano mątymas ir mąstymas. Todėl čia randu atsakymą į daugelio klausimą/smerkimą: "Kur dingo tavo kūrybiškumas?" Atsakymas: pasislinko po nepasitikėjimu, nesidžiaugimu ir kitom emocinėm būsenom. Ir dabar beveik žinau, kodėl.

Emocinį disbalansą išprovokavo mano nemokėjimas/nenorėjimas prisitaikyti prie naujo gyvenimo etapo. Ne prie svetimos aplinkos nemoku prisitaikyti, o prie naujo savo gyvenimo buvimo. Ne Londono nemėgstu (jis yra nuostabus miestas!), o situacijos ir savo surambėjusio nealastingumo. Ne savo būties nemyliu, o minties apie ją, jog ši daugiau niekad nebebus tokia, kaip anksčiau. Pasirodo, aš ne tik prie daiktų prisirišu. Dar ir prie žmonių, bei gyvenimo metų. Stipriai. Reikia mokytis prisitaikyti. Kokia išvada? Viskas grįš į normalaus gyvenimo vėžias, kai įvykdysiu vieną paprastą punktą - sugebėsiu priimti naujas buvimo taisykles. Savarankiško, atskiro ir kitokio buvimo, nei anksčiau.

Ačiū.


14 birželio, 2011

(a)Socialumas ir kt.

Buvo laikas, kai priklausiau mizantropų kariuomenei (galimas daiktas, jis dar nepasibaigė). Užsidarydavau savo kambary ir, gailėdamasi savęs, laukdavau kol įvyks stebuklas - kas nors pakvies į purpurinius laukus palakstyti susikibus už rankų. Draugiškai, be išskaičiavimų, tiesiog. Buvo laikas, kai dalyvavau perfekcionistų judėjime (manau, jog taip niekada ir neišstojau iš jo, tik gal savo narystę kiek pristabdžiau beaugant). Po to arba prieš (nesilaikau chronologinės tvarkos šitame pasakojime) visokie romantizmai, kraštutinumai ėmė viršų, kol vieną dieną ėmiau ir pasijutau įsitraukus į "nu ir kas/na ir kam to reikia" sektą. O ji labai plaunanti smegenis. Prieš tai veikęs vieną veiklą po kitos imi ir sustoji. Darai nieką. Galvoji: "gal ir aptingau, bet tai laikina, man reikia pailsėti, o kai jau pailsėsiu, tai tada jau tikrai imsiu veikti" arba "neturiu tam įkvėpimo/laiko" arba arba "aš vis tiek nieko gero nepadarysiu, net jei stengsiuos". Po to kita mintis: "o kam stengtis apskritai?", "o ar ta mano veikla apskritai turi prasmę"... ir t.t. ir panašiai apgailėtinai.
Prasidėjus vasarai, nors ir praskalauta galva, imu atsigauti. O gal vis dėlto imtis to ar ano, net jei tuo ar anuo jau kažkas šiame pasaulyje/šalyje/mieste/rajone/ už sienos užsiima? O gal susitaikyti su mintim, jog negimiau genijum ir tokiu neprivalau būti. Gal tai, ką darau, nors ir labai "pirmapradiškai" vis dėlto kažkam patiks, taip, kaip patiko mano kurti papuošalai, paveiksliukai, mano dainuotos dainos. O gal mes ir gimėm tam, kad veiktumėm kažką, nesvarbu, labiau ar mažiau prasmingo, bet veiktumėm...

mm

11 birželio, 2011

Ir dar kartą apie didįjį L

Norėčiau, jog šitas įrašas būtų apie kitą miestą: Ženevą, Tulūzą ar mažą, niekam nežinomą miestelį kur nors pietų Portugalijoj. Bet jis apie Londoną. Žvelgiant iš lietuviškos perspektyvos - nutryptą ir visais įmanomais požiūriais nudiskutuotą (nuteistą arba išteisintą), visų lietuviškų bėdžių/pabėgelių prieglaudą. Aš dar kartą minu ant banalumu kraujuojančios žaizdos ir dar, ir dar kalbu apie tą patį. Galbūt po metų kitų, ištiesiu savo nugarą ir su pasidižiavimo poskoniu ant liežuvio galiuko, rašysiu apie Vilnių, o gal apie gimtuosius Šiaulius, protarpiais įterpdama atostogų apžvalgas iš Oklendo, Valetos ar Dafnio... (Noriu pamatyti pasaulio, ar galėsim, Eligijau?)

Tęsiant. Neturiu ko didžiuotis gyvendama šičia. Kaži, ar yra toks lietuvis, kuris didžiuojasi būdamas emigrantu. Visi esam vargo pelės, neskaitant tų, kurie per daugelį metų spėjo čia prasigyventi. Bet ir tai, akivaizdu, didžioji dauguma mūsų čia išliko tik sunkiu, nesibaigiančiu darbu. Intelektu "prasimušusių" mažytė mažuma. Sauja. Taip ir yra, Londonas lietuviams tapo juodadarbių, gal nelabai išsilavinusių, gal truputį parsidavėliškų, truputį "nusiplovisių nuo rūpesčių namie" materalistų arba visai beviltiškų vargšų buveine. Nepatinka būti šito sociumo dalimi. Nebūnu žurnaliste, dirbu viešbutyje. Gerai man, kad truputį mokėjau anglų kalbą, pavyko išsivaduoti iš kambarinės "profesijos"...

O ką galvojate apie tuos, kurie išvažiavę gyvena Naujojoje Zelandijoje, Šveicarijoje, Kuboje ar Jamaikoje? Kažkaip etiketė "juodabarbis" (= nelabai galintis ką kitą) nesiklijuoja, ar ne? 

Tai tiek.

mm

08 birželio, 2011

...galiausiai tampam namų šeimininkėm

Kai mums buvo septyneri, su Deimante (kaimo kiemo drauge) žaizdavom taksi (supraskit - nuo taško a, iki taško b už atitinkamą jazminų lapų valiutą veždavom ant dviračio bagažinės, vartydavomės ant šieno, statydavom garažus modeliukams, bėgiodavom nubrozdintais keliais ir nesiplovus rankų valgydavom rugštynes.

Kai mums buvo trylika, su Monika (mergaite bendravarde) krizendamos kalbėdavom apie besikeičiančias kūno formas, kurdavom tragikomiškas poemas apie vyrus, tepdavom "ūkiškus" sumuštinius (dviejų pirštų storio duonos riekė, tiek pat sviesto ir dešros - taip macniai, bet kam ten rūpi!) ir juokdamosi iš vyresnių panelių sakydavom, kad jau tikrai niekada nebūsim fifom.

Kai mums buvo aštuoniolika, su Neringa (mergaite iš mokyklos) eidavom į parduotuves ieškoti madingų batų, dūsaudavom apie greit susirebaluojančius plaukus, kalbėdavom apie meiles ir universitetus, į kuriuos stosim.

Kai mums buvo dvidešimtdveji, su Jovita gyvenom bute su skyle grindyse, viena kitai kepdavom kiaušinienę (net jei indus tekdavo plauti vonioj (suprask - neturėjom virtuvėj kriauklės) eidavom į mokomajį teatrą žiūrėti spektaklių, kartais iki visiškų nakties gilumų kalbėdavom apie Audrių ir Eligijų...

Kai man beveik dvidešimtketveri, aš gaminu mišrainę pagal Oliverio receptą, du kartus per savaitę skalbiuosi, kasdieną einu į darbą, karts nuo karto nusilakuoju nagus, perku klasikinio modelio rūbus, feisbuke stebiu kaip mano bendraamžės diskutuoja apie vaikus, o į dienoraštį rašau, kad norėčiau turėti toršerą, kai jau būsiu ištekėjus ir gyvensiu savo namie. 

Ar man viskas gerai?


mm

07 birželio, 2011

Tipsai

Gavau tipsų - daugybę!

Į viešbutį buvo atvažiavęs savininkas. Gerokai po jo išvykimo, mūsų buhalterė visiems "priekinio stalo" skalikams (ogi, žinoma, ir man) išdalijo vokelius. Dosnus žmogus, būčiau pamylavusi, jei dar būtų buvęs. :) Pirksiu rankinę. Džiaukimės gerais žmonėmis!

p.s. o maniau, kad tas darbas visai manęs nemyli. Myli, Monika, myli - po to galvojau sau vis dar maloniai nustebus.