Rodomi pranešimai su žymėmis Londonas. Rodyti visus pranešimus
Rodomi pranešimai su žymėmis Londonas. Rodyti visus pranešimus

02 gruodžio, 2012

Pasiilgstu L

Taip, pasiilgau didžiojo L. Kartkartėm jį vis prisimenu. Pirmiausia - saulėti pavasariniai parkai ir mieli mergaitiški laisvadieniai su Agne ir Ieva. Arba nerūpestingi miesto patyrinėjimai su Eligijum. Tuose prisimininuose oras visad nepriekaištingas. Jokių angliškai melancholiškų kritulių, tik patogiai šiltas ankstyvo pavasario oras ir žavus sausio šaltukas, elegantiškai apsivejantis nuogą  kaklą pro atlapotą ploną odinukę. 

Tada pagalvoju, ar noriu sugrįžti. Ne. Mintis šoka į upę ir nusiskandina. Imu prisiminti rutiną: darbą, šaligatvius iš ir į namus, ilgesį, dienų skaičiavimą iki atostogų, vienišumą, savęs neturėjimą, savos erdvės suvaržymus ir t.t ir panašiai. Londonas buvo žavingas savaitgaliais, arba trečdalį viso to laiko, kiek ten gyvenau. Labai noriu į jį sugrįžti kaip svečias. Trim dienom. Ir prieš važiuojant susirašysiu sąrašiuką, ką suvalgyti, nuveikti, pamatyti. Šiuo metu galvoje sukasi Greggs bagetė su tunu ir kukurūzais ir Humming bird red velvet keksiukas, žinoma.


19 kovo, 2012

Sekmadienis

(turiu sau nuolat priminti atverti langus į pasaulį, nes užsibuvus savo lukšte, ima dvelkti pelėsiu...)

Teisingi sekmadieniai turi prasidėti nuo lietinių blynų arba kiaušinienės į lovą. Pastaroji buvo praėjusio sekmadienio meniu, todėl šį - kepėm blynus (plius, šaldytuvas buvo apgailėtinai tusčias). Blynai pavyko neblogi, sakyčiau - pradedu perprasti sistemą. 

Nei jogurtų, nei sūrelių su uogienėm neturėjom, todėl išsivirėm savo :) Pagal mūsų "sukis iš padėties" receptą reikia bet kokių nuo senų senovės likusių vaisių ir žiupsnio cukraus (nes daugiau, aišku, neturi, mat namiokai per laiką būna viską išvogę). Turėjom bananą, apelsiną ir du kivius. Eligijus viską supjaustė, užpylė šlakeliu vandens, pagrandė į plytą sukietėjusio rudojo muscovado cukraus (baltą, kaip sakiau, išvogė) ir pavirė nei daug, nei mažai. Štai kas gavosi: 

Pavalgę išsiruošėm pasivažinėti traukiniais pamatyti buvusią Arūno Alma Mater bei Karalienės nameliuką Winsore.
Buvo apsiniaukę/ Royal Holloway pilaitė
Winsoro urbanistika (gyvenčiau tame "skiny" rožiniame :)
Karalienės pilaitė (antras planas)
Vietinių kapinaičių takelis...
"Kairinis" namelis

mm


12 kovo, 2012

Cupcake‘ai ir kiti būtini cukrūs Londone

Kartą Karolis manęs paprašė parašyti subjektyvų gidą po Londoną. Atleisk, Karoli, bet mano galvoje sukosi saldainiai...

Man labai patinka saldumynai, kurių galima rasti suvalgyti Londone! Pradžioje norėjau rašyti „mėgstu Londono konditeriją“, bet tada pagalvojau, kad būsiu pernelyg netiksli. Iš vienos pusės, apie Londoną norisi kalbėti, kaip apie atskirą valstybę, kas nėra teisinga, tačiau iš kitos pusės – tai, kas tinka Londonui, netinka Anglijai apskritai. Todėl sutarkim, kad apie Londinijų kalbėsiu kaip apie atskirą vienetą su sava istorija J.

Šitas miestas, o ir pati Anglija, niekada nebuvo žymūs savo konditerija tarptautiniu mastu. Tai ne Belgija, saldi savo garsiaisiais šokoladais ir ne Prancuzija, raitanti pasaulinio masto ragelius. Per amžius buvusi „sutrupėjusių obuolių pyragų“ šalimi Anglija, su tada dar kitokio veido Londonu, šiandien tapo visų šalių skaniausių saldainių, cupcake‘ų, waflių ir desertinių blynelių sostine su Londonu priešaky. Tad leiskite pasidalinti savo asmeniniais skonio receptorių favoritais:

1.       Strawberry tart iš „Greggs“. Šie pyragėliai-krepšeliai „Greggs“ kepyklose-parduotuvėlėse pasirodo tik vasarą, kada prasideda tikrasis braškių sezonas. Pabandykite įsivaizduoti traškų sausainį, kalnelį pačios puriausios angliško tipo grietinėlės custard ir gaivią, prinokusią, beveikkaipišmočiutėsdaržo raudoną braškę vidury. Esu tikra, šitas pyragėlis skatina laimės hormono gaminimąsi! Stawberry tart savo tope rašau pirmą, nes būten nuo jo prasidėjo mano pažintis su Londono konditerija. Puiki pažintis sakyčiau. Saldi. Braškinė. J

2.       Prancūziškas ekleras (Eclair). Tai dar vienas laimės užtaisas, kuris, greičiausiai, buvo kaltas dėl mano papildomų dviejų kilų per pirmą savaitę. Pyragėlis labai panašus į mūsiškius lietuviškus plikytus pyragaičius su varškės kremu, tik čia viduje ne kremas, o visiška plakta grietinėlė. Tiesa, visai nesaldi. Viršus aplietas pienišku, dažniausiai belgišku šokoladu. Eklerus siūlau pirkti prekybcentriuose, nes kavinėse jie triskart brangesni. „Tesco“ ar „Asdoj“ (čia „Maximos“ ir „IKI“ atitikmenys Londone) keturis eklerus galite nusipirkti už vieną anglišką pinigą ir keleta kapeikių, kai tuo tarpu fency kavinėse jie tiek kainuoja po vieną.

3.       Red velvet cupcake iš „The HummingBird Bakery“ ir visi kiti cupcake‘ai iš visų kitų tortinių. J Londonas yra dėl jų pamišęs! Suvaikėjęs. Rimtai. Čia net per vestuves vietoj tortų jais vaišina. Jeigu norite paragauti madingo(!) ir dar raudono(!!) keksiuko, labai siūlau pasisaldinti Red Velvet‘u. Unikali Londonietiška patirtis. J Mano viena labiausiai rekomenduojamų!

4.       Cheesecake‘as! Tikriausiai, šitą pyragą reikėjo rašyti patį pirmą, bet jis tapo tokiu įprastu, kad net buvau primiršusi. Lietuvoje, spėju, jų irgi galima rasti, bet, lažinuosi, ne taip pigiai. Čia prekybos centruose nediduką, bet ne per mažą šaldytą sūrio pyragą per akciją galima nusipirkti už svarą ar du. Taip pat pardavinėja ir po gabalėlį, bet šie bus brangesni, nes šviežūs ir trumpiau galiojantys. Cheesecake‘ai čia populiaresni, drįsčiau manyti, labiau, nei karšti obuolių pyragai su ledais Lietuvoje. J The Ultimate english-british experience! Must try.

5.       Carrot cake – vargo pyragas. Iš karto užbėgsiu už akių: skanesnio morkų pyrago nei Norvegijoje nesu valgiusi, bet angliški irgi nepaprastai gardūs. Kažkodėl manau, kad ir šitų būna Lietuvoje. Tuo tarpu čia, Londone, jų ragaukite mažose jaukiose kavinukėse (venkite Starbucks” ir kitų tinklinių kavinių: Nero” ir Costa” – čia jie ne itin).

6.       Macaron’ai J Ne makaronai – pasta, o makaronai –pyragaičiai (nepainioti su makaroon sausainiu, pagamintu iš miltų). Tai dar vienas madingas-prabangus desertas, kurio tikslesnio pavadinimo negaliu pasakyti. Nei saldainis, nei sausainis, nei pyragėlis. Yra  nuomonių, jog makaronai šiek tiek primena lietuviškus migdolinius sausainius. Gali būti. Tai visų nerealiausių neoninių” spalvų suvožtinukai”, pagaminti iš drėgno merengo su migdolais ir kremo/džemo tarp dviejų geldelių. Galima pirkti ir tuojau pat valgyti mažučius arba didelius. Didelio, prisipažinsiu, vieno paties nesuvalgau. Kadangi tai visiškai prancūziškas dalykėlis, jis labai madingas ir Paryžiuje. Pižoniškas skanumynas. Prabangus.

7.       Tadadam! Atėjo laikas „Those doughnuts“ iš St. John Kepyklos. Spurgos, apie kurias kuriamos legendos. Iš pažiūros visai eilinės, tačiau viduje slepiančios nepaprastą įdarą – anglišką grietinėlės įdarą custard. Prisimenate legendinį sovietinį plombyrą vaflio puodelyje? Tai žinokit, ta grietinėlė lygiai tokia pati, tik nesušaldyta. Skanumėlis-gardumėlis! Kai valgysit „The doughnut“, nepamirškit prigirebti kokią servetėlę, nes įdaras trykš, tyš pro visas puses. Bus juokinga ir labai gardu! Šitų spurgų galima nusipirkti tik šeštadieniais, Maltby street market, šiuo adresu: 72 Druid St, SE1 2DU.

8.       ...Ir visi kiti saldumynai! Žinote, kuo Londonas yra patrauklus? Čia, priešingai nei kituose didžiuosiuose Europos miestuose, rasite VISO pasaulio virtuvių, kartu su VISO pasaulio saldumynais. Būtinai pabandykite japonišką konditeriją. Tai saldainiai bei pyragaičiai, pagaminti iš ryžių, bulvių, pupelių, medaus ir kitų labai natūralių, sveikų produktų. Rekomenduoju „Minamoto Kitchoan“ konditerinę, šiuo adresu: 44 Piccadilly, London, W1J 0DS. Taip pat pabandykite turkiškų saldumynų „Borough Market‘e“ (kai eisite pirkti Ze spurgų, bus pakeliui), adresas: Stoney Street, SE1 1TL. Dar užsukite į „Tinseltown“ užkandinę geriausių amerikietiškų milkshake‘ų visame Londone. Bus „visai kaip iš filmų“. J Eiti reikia čia: 44-46 St. John St., EC1M 4DF. Jei dar nebūsite išleidę visų pinigų, aplankykite bet kurį itališką Gelato (ledainę). Konkrečios vietos nerekomenduosiu – sekite paskui minią arba stokite į eilę, prie bet kurios, pirma pamatytos iškabos „Gelato“. J Ir dar, jei kartais būsite Soho rajone, kuo neabejoju, ir eisite valgyti į „Mooli‘s“ užkandinę, būtinai prigriebkite english brownį. Viena smaližė prisiekinėjo, kad skanesnių braunių, nei čia, nėra valgiusi. Viskas, pakaks.

Jei dar neapvarvinote savo klavietūrų burnos skysčiais, verčiau eikite pasisverti – galimas daiktas, būsite prigaugę papildomų kilogramų. Bet nepergyvenkit, čia, Londone, jei vykstate aktyvaus turistavimo, jie negresia. Prižadu, viską „išvaikščiosite“. O kol kas SKANAUS ir iki susitikimo vienoje iš eilių prie cupcake‘ų ir visų kitų Londono cukrų! J

Tai tiek. Atostogos!

mm

23 vasario, 2012

Labai geri dalykai

Nedraugiška, žinau, bet man visai smagu nesidalinti gerais dalykais. Ypač gerais nuotykiais. O štai pabumbėti, pasiskųsti sekasi lengviau - laisviau mintys liejasi.... Bet šįkart tik apie labai smagius dalykus.


Pastarosios dvi savaitės buvo pilnos. Veikėm tą ir aną, buvom ten ir ten. :) Pirmiausia apie trečiadienį, kurio laukiau tris mėnesius. Ėjom į James Vincent McMorrow koncertą. Koks puikus buvo! Gyvi instrumentai, širdį minkanti muzika ir raudonplaukis, nelabai drąsus, bet labai nuoširdžiai mielas vokalistas Vincentas :) Kaip senas geras antros kartos pusbrolis iš kaimo, tikrai :* :) Klausiausi ir gaudžiau kiekvieną akimirką...
Tada buvo šeštadienis, kurį ėjom valgyti spurgų. Apie jas rašė Žiupsnelis druskos. Seriously draugai, tai pačios skaniausios nevarškinės spugros, kokias tik kada valgiau. Net ir nosį įdaru išsitepliojęs Eligijus liko sužavėtas :) Rekomenduoju visiems.

Tada po saldžių pusryčių ėjom į Tate Modern, kur apžiūrėjom Yayoi Kusamos parodą. Labai mano (ir dabar jau Jovitos, manau) menininkė :) Visiškai pamišusi dėl burbulų ir taškelių. Tokiais momentais, kai galiu prisiliesti/pamatyti/patirti kažką pasaulinio lygio, prisimenu gyvenanti Londone. Gaila, kad anksčiau į jį žvelgiau kaip į liūdną tremti, o ne miestą, lygų kitiems pasaulinio lygio didmiesčiams: Niujorkui, Tokijui, Pekinui, Sidnėjui... 

Dar vėliau Eligėlis nusivedė į vintage/art deco parduotuvę/turgų. Raibo akys ir salo burna. Jei tik kišenės būtų pilnesnės...Tada kitą dieną už 3.5 svaro matėm "The artist", o dar kitą važiuosim prie jūros! Šiandien Londone šešiolikos laipsnių pavasaris! Moterys avėjo basutes, vyrai mūvėjo šortus... O vis dar vasaris. Niekaip nepriprantu. Bet pražydusios pakalnutės patinka :)

02 vasario, 2012

L - for liberty*

Paukščiai yra laisvi, nes turi sparnus, žmonės jų neturi, bet irgi yra laisvi. Tokius mus pagimdo mūsų mamos, tokiais mus skelbia politiniai valstybių raštai. Visi prieš visus laisvi - taip sako demokratija, bet vis tiek būna laisvesnių už kitus. Šitaip dar labiau manau po šiandienos popietės, pasivaikščiojus po žvarbiai gaivų Londono Sitį.

Keliaudama po darbų namo sugalvojau išlipti pakeliui buvusioj stotelėj. Išlipau rajone, kuriame beveik nesilankau, ir iki kito metro sustojimo keliavau pėsčia. Pagrybaudama, koja už kojos, stebėdama aukštus stiklinius pastatus, cementinius grindinius, nepažįstamų parduotuvių vitrinas ir žmones. Šitas miestas yra LAISVAS (!)- kilo euforiška mintis. Ir tai tikriausiai yra vienas pagrindinių Londono žavesių, lemiančių visus sekančius. Čia visi gali veikti/elgtis ką ir kaip nori:
> Atsidaryti savo versliuką, net jei didžiulis supermarketas vos už poros žingsnių. Jis gyvuos, nes savininkui nereikės mokėti didelių mokesčių, o ir žmonės pirks - čia jų 10 milijonų, kažkuris vienas iš šimto tikrai nemėgsta superprekybcentrių.
> Įsisprausti į ryškiai per ankštą 14 dydžio mini sijonėlį ir jaustis gražiai. Jei tik parduotuvėje bus dydžių, bus ir pirkėjų.
> Persidažyti savo mašiną leopardiškai. Tikrai rasi tokį autoservisą, kuriam apsimokės samdyti pašėlusius menininkus, pirkti neįmanomų spalvų automobilių dažus, nes bus klientų!
> Melstis viešajame transporte. Šalia sėdintis žmogus išpažįsta kitą tikėjimą, o be to, klausosi ipodo - jam nė motais - tegu.
> Nebendrauti su nepatinkančiais žmonėmis. Čia jų tiek daug ir tokių skirtingų, kad tikrai atsiras bent keletas, su kuriais norėsis būti geriausiais draugais.
> Ir dar daugybė kitų pavyzdžių. Londone gyvenantys lietuviai, galite pridėti savuosius pavyzdžius apie "londonišką laisvę" komentaruose. ;)

Čia gyvenantys žmonės yra labiau atsipalaidavę, susitelkę į save arba atvirkščiai - stipriau išsiblaškę. Jiems kitų nuomonė nėra svarbiausias stimulas ar stabdis elgtis vienaip ar kitaip. Panašu, kad čia neegzistuoja "o ką pagalvos kiti" sąvoka. Tai ir yra londoniečių laisvė - būti sau patiems, laisviems nuo kitų nuomonių ir kreivų žvilgsnių. O ir kreivų žvilgnių čia kur kas mažiau. Žmonės moka tolerancijos...

Prisižadėjau sau nebelyginti šitos atskiros valstybės su Lietuva, tai ir nelyginsiu. Tik duosiu sau ir visiems  likusiems Lietuvos lietuviams nuoširdų patarimą. Iki tokios pat laisvės mums visai nedaug. Tik truputį daugiau pakantumo kitokiems, šypsenų, veikiančių "perduok kitam" principu, mažiau galvojimo "ką pasakys kiti", mažiau gilinimosi į globalius valstybės reikalus - daugiau į savo kiemą, išsilaisvinimo iš bandos, drąsos daryti kitaip, truputį maišto....

Laukiu grįžti namo. Stengsiuos išlikti laisva - nepasiduoti  provinciniam lietuviškumui. Taškas. :)

* L - tai kaip laisvė


mm

06 gruodžio, 2011

Mes versus Jūs/Verta - neverta

Visas šis kraustymasis, pakavimasis, langų valymas, pinigų skaičiavimas ir k.t. sudėliojo išsisklaidžiusias mintis į vieną visumą. Išvadą padariau jau seniai. Kokia jūsiškė?

Mes gyvenam butuose-bendrabučiuose. Voniomis, wc ir virtuvėmis dalinamės su nepažįstamaisiais. Stengiamės būti mandagūs, bet mums nė motais. Kaip ir visiems kitiems, kurie nevalys apkalkėjusių dušų, nešluos prieangių kilimėlių, nejudins trečią savaitę kažkieno pelyjančios duonos bendroje spintelėje. Bet vis dėlto mus vienyja vienas darnus jausmas - "ne mano, mat jį velniop". Jūs gyvenate namuose-namuose. Čia jūs visa ko šeimininkai. Ir šluoti dulkes jums patinka. Nes dulkės jūsų. Ant jūsų grindų. Tikriausiai esate pasidarę remontą, ar bent jau turite kambarinę gėlę - švaru, jauku ir sava.

Mes į darbą važiuojame metro. Piko metu kaip silkės, vasarą - šutinami kopūstėliai. 60 minučių iki darbovietės - norma, pradėti dirbti septiną, keltis penktą - norma dukart. Esam "f****g polish imigrants" ir jaučiamės nejaukiai, jei kas klausia: "where are you from?". Jūs į darbą keliaujat nuosavais automobiniais. Neprabangiais, bet komfortiškai. 15 minučių. Per piką. Didžiuojatės savo tautybe ir labiau ištiesiate nugaras, praeidami pro baltarusius prekybininkus Gariūnuose.

Mes uždirbame tūkstantį svarų, jūs - tūkstantį litų. Mes teoriškai sau leidžiame kelionę į Tenerifę, praktiškai - taupome pinigus "grįžimui į Lietuvą". Jūs neatostogaujate Ispanijoje, bet savaitgaliais lankote mamas, draugus, važiuojate į Jurmalą. Mes sau leidžiame megztukus iš Mango, sijonėlius iš Zaros, batelius iš Clarks kartą į du-tris mėnesius. Jūs kas dieną užsukate į Humaną ir vis randate ką nors kašmyriško, ką nors iš Wrangler, net kartais iš Gucci.

Mes nesėkmės atveju jaučiamės tokie velniškai vieniši, tokie vargšai ir nuskriausti, bet paverkus į pagalvę, stojamės su storesne skūra ir vėl einame kovoti už gyvenimą. Jūs, suklupę, kaltinate kitus ir nesate linkę mokytis pamokų - vis tiek Bubilius blogiausias.

Mes išvažiuojame uždirbti pinigų, pasinaudoti didesnėmis galimybėmis, pamatyti pasaulio. Jūs liekate, nes esate realistai. Mes grįžtame pasiilgę Lietuvos, labiau mylėdami artimus, išmokę dalykų. Jūs mūsų nelaukiate.

29 lapkričio, 2011

Nauji namai, bet ne namai

Ieškoti naujų namų yra tas pats, kaip ruoštis pusmečio egzaminui, rasti juos - kaip vargais negalais jį išlaikyti. Šios savaitės buvo vienos įtempčiausių per pastarąjį laiką. Budėjom visas savo išeigines skelbimų svetainėse, o ir darbo metu budėjom, kai nieks nematė, nevalgėm, nesiklojom lovų, nesiskalbėm, o tik varvinom akis visą laiką ieškodami. Ir radom :) Sakyčiau, vertus šešeto, bet nieko tokio, tik pusmetis beliko juose gyventi. 

Per pastarąjį laiką padariau išvadą, kad Londonas (išskyrus nesuvokiamai brangų jo centrą) yra nudriskęs, nuspardytas, apspjaudytas ir dvokia. Važiuokim visi atgal, prašau. Mes važiuosim jau greit :)


Beje, tai viena baisiausių vaivorykščių, kokią tik esu mačius (čia) :)

mm

21 spalio, 2011

Panorama: penktadienis

Šiandien man labai tinka "žiūri į knygą, mato špygą" fraziologizmas. Ir gėda ir bėda - būna užėjęs visiškas išsiblaškymas. Gabrielė, pažįstama psichologė sakė, kad išsiblaškymą lemia nemėgstama veikla. Nesu tikra, bet visas bėdas suversti darbui man patinka. Nors už priekinio stalo buvau pradėjusi jaustis visai komfortabiliai,  savo laikinosios profesijos ne pa mi lau. Ne-e. Beje, kaip tik šiandien, karpydama popierius, labai stipriai galvojau "už ir prieš" grįžimą į žurnalistiką. Pritrūko laiko padaryti išvadas, todėl ore pakabinau dar vieną "nežinau" balionėlį. Štai tau jau ir du: ūminis išsiblaškymas bei lėtinis nežinojimas.

Nusipirkau kulinarijos knygą :) Šią savaitę (išskyrus šiandien, kada maisto užsisakėm į namus), stengiaus būti gera kambariokė. Šviežią maistą gaminau/gaminom beveik kiekvieną dieną. Žiū, gal ir įsitvirtins nauja rutina ir aš,  kaip be penkių minučių nauja namų šeimininkė, fotografuosiu visokius troškinius ir pyragėlius beigi publikuosiu savo bloge :) (kikena) Ir dar nusipirkau kepurę. Jums patiktų, jei parodyčiau, nes man tai patinka. Mano blogo logotipo nuotaikos :)

Šokiuose nebuvau, vakarinio makiažo nesitepiau, aukštakulnių neavėjau, pagal David Guettą kojų nekilnojau. Einu išsivalysiu dantis ir žiūrėsim holivudinę produkciją. 

Beje, kas būnat Londone, dar spėsit nueiti į penkiasdešimtpenktą Londono Filmų Festivalį. Prisižadėjau iki kol iš čia išvažiuosim, sudalyvauti kuo daugiau Londone garsių renginių. Lapkričio penktą eisim į Bonfire naktį. 

Hazel Bee  - nuo šiol mano mėgtamiausias atviručių dizaineris :)
Labos nakties

mm

20 spalio, 2011

Paukščius labiausiai mėgstu rudenį

Ima darytis šalta. Patinka. Rytais apsisuku minkštą mamos šaliką aplink ausis, kaip tai daro vietinės kitatautės (nežinau, kokį tikėjimą išpažįstą, bet slepia plaukus po skarom) ir išeinu dar neišaušus. Parėjus susisupu į chalatą ir sakau: Londono šaltis yra šaltesnis už Šiaulių. Kokius penkiolika kartų, nors termometras rodo 10... Ir temsta jau labai greitai. 

Po to karto, kai ėjau į Regents parką ieškoti Frieze art mugės (bet kurios neradau per visus šimtąšešiasdešimt hektarų, žinoma), visą savaitę galvoj sukasi rožiniai paukščiai. Tokie, tik rožiniai:

Sidabrinė gervė - kas žino tikrą jos vardą?
Protingi - reketuoja bulkos užtverdami kelią
Visi sugyvena
Regents parko paukštynas
mm

08 liepos, 2011

Lietaus laiku penktadienį


Turbūt, susitaikiau. Dešimtą dieną po grįžimo į Londoną aš jaučiuosi ramiai. Kai Eligijui skaičiau savo asmeninius rašinius, jis atsargiai sakė: "per daug skundies, Monikut". Taip. Skundžiuos. Labai daug. Bet manau, tai vienas paprasčiausių būdų suprasti save ir savo gyvenimą. Knygoj "Stop worrying and start living" rašo: "Turi įvardinti problemą, kad galėtum ją išspręsti". Tai aš ir vardinu sau pačiai ištisus jų tomus (kada pradėsiu spręsti, nežinau, gal kai nebeturėsiu juo skųstis). O skundžiuosi tik tai sau. Jūs, kas skaitote, patys renkatės pas mane ateiti ir pamatyti, ar ne? Šypt. Be to, priešingai nei įprasta pensininkams, skundžiuosi tik savimi. Ne kitais.

Apskritai, mano meilė gyvenimui, gyvybei ir gimimui niekur nedingo. Vis dar tokia pat gaivališka ir didžiulė. Turiu ją savy. Tik gal brandesnę. Prisiminiau ją esant manyje visu savo didumu, kai vėl užuodžiau "sutiktuvių" jazminus savo kambary, po to liepas nurimusiose gimtojo miesto gatvėse, aplankiau mamos sodą su gyvenimu besidžiaugančiom paauglėm vyšniom... pritrūko tik permirkti lietuviškoj liūty ir per saugų atstumą pamatyti laukinę vėtrą. Aš gamtos vaikas, gimęs vasarą, negali būti kitaip...

P.s. Daina primena laisvę ir lietų.

11 birželio, 2011

Ir dar kartą apie didįjį L

Norėčiau, jog šitas įrašas būtų apie kitą miestą: Ženevą, Tulūzą ar mažą, niekam nežinomą miestelį kur nors pietų Portugalijoj. Bet jis apie Londoną. Žvelgiant iš lietuviškos perspektyvos - nutryptą ir visais įmanomais požiūriais nudiskutuotą (nuteistą arba išteisintą), visų lietuviškų bėdžių/pabėgelių prieglaudą. Aš dar kartą minu ant banalumu kraujuojančios žaizdos ir dar, ir dar kalbu apie tą patį. Galbūt po metų kitų, ištiesiu savo nugarą ir su pasidižiavimo poskoniu ant liežuvio galiuko, rašysiu apie Vilnių, o gal apie gimtuosius Šiaulius, protarpiais įterpdama atostogų apžvalgas iš Oklendo, Valetos ar Dafnio... (Noriu pamatyti pasaulio, ar galėsim, Eligijau?)

Tęsiant. Neturiu ko didžiuotis gyvendama šičia. Kaži, ar yra toks lietuvis, kuris didžiuojasi būdamas emigrantu. Visi esam vargo pelės, neskaitant tų, kurie per daugelį metų spėjo čia prasigyventi. Bet ir tai, akivaizdu, didžioji dauguma mūsų čia išliko tik sunkiu, nesibaigiančiu darbu. Intelektu "prasimušusių" mažytė mažuma. Sauja. Taip ir yra, Londonas lietuviams tapo juodadarbių, gal nelabai išsilavinusių, gal truputį parsidavėliškų, truputį "nusiplovisių nuo rūpesčių namie" materalistų arba visai beviltiškų vargšų buveine. Nepatinka būti šito sociumo dalimi. Nebūnu žurnaliste, dirbu viešbutyje. Gerai man, kad truputį mokėjau anglų kalbą, pavyko išsivaduoti iš kambarinės "profesijos"...

O ką galvojate apie tuos, kurie išvažiavę gyvena Naujojoje Zelandijoje, Šveicarijoje, Kuboje ar Jamaikoje? Kažkaip etiketė "juodabarbis" (= nelabai galintis ką kitą) nesiklijuoja, ar ne? 

Tai tiek.

mm

13 vasario, 2011

Labai ačiū, kad šiandien dirbai

Pradėkim nuo to, jog aš gyvenime laikausi keletos asmeninių taisyklių:
1. Jei dirbi darbą kitam žmogui, po kuriuo palieki savo pavardę (tapai paveikslą, veli auskarus ar šveiti 345-to kambario čiaupą), dirbk jį iš visos širdies ir siek geriausio rezultato. 
2. Kiek (ką) duosi, tiek (tą) gausi atgal (labai Biblinis požiūris...). Jei ne iš tų pačių rankų, tai iš kitų. Gunnvor mokė, jog reikia mokėti priimti (net jei nesijauti to vertas), tačiau vėliau turi nepamiršti atiduoti, tik jau nesvarbu, kam; tam pačiam ar kitam, ko nors trūkstančiam.

Su šiuo požiūriu pradėjau savo "Jungle Survival" projektą W viešbutyje. Paskutinės dienos buvo pragariškos - vasario 14-tą didysis atidarymas! Savaitės pradžioje dirbau tik po vieną valandą viršaus, ketvirtadienį įsibėgėjau iki 10 valandų fizinio darbo, penktadienį - 12, o šiandien dirbu naktį. Dievaži, nemuilinau ir stengiaus iš paskutiniųjų. Džiaugiuosi, jog kūnas priprato prie krūvio ir kasdienio rėžimo. 

Dirbau sąžiningai, vadovavausi pirmaja taisykle, nors ketvirtadienį ir penktadienį jutausi visiškai išnaudojama,  ir išsunkta kaip bulvių tarkiai cepelinams. Tačiau ne vien aš tokia buvau. Stebėjau į kambarius vis įpuolančias supervaizeres, kurios, spaudžiamos valdžios dar labiau, negu aš jutausi išnaudojama, dirbo lygiai taip pat sunkiai, kaip ir mes, kambarinės. Palubėse tvyrojo įtampa ir stresas, o velvetiniai viešbučio koridoriai buvo virtę į sprinterių bėgimo takelį. 

Situacija skambėtų pakankamai beviltiškai jei ne kelios paprastos, bet esminės motyvacijos priemonės: šypsenos bei malonus/žmogiškas bendravimas, nepaisant žudančio nuovargio ir nesibaigiančio streso ir daugybė ačiū, kartais privalėtų pasakyti, kartais - tikrai nuoširdžių. Visa tai ne iš kolegių, kurios viena po kitos darė kiaulystes (viską spjovusios šalinosi iš darbo palikdamos mums, likusioms, dar daugiau darbų), o iš tų, iš kurių mažiausiai tikiesi palaikymo - valdžios. 

Supervaizerės vis kartojo, kad esame nuostabios, dirbame puikiai ir apskritai, nusipelnėme visų pasaulio stebuklų,  koridoriuose sutikti menedžerių pavaduotojai mandagiai, nors ir degančiais užpakaliais, teiraudavosi, ar negalėtume padaryti dar to ar ano, bet jei ne, tai niekotokio. O FINALE, Dominykas, kažkurio departamento direktorius pats tvarkė kambarius (mūsų neprašytas prisijungė ir mums padėjo): pats siurbė kilimus, pats plovė grindis! Su kostiumu! Ar šitai būtų įmanoma Lietuvoje??. 

Buvo sunku, ir norėjosi verkti, bet galiausiai likau sužavėta bedravimo taisyklių/normų laikymosi tvarkos. Taip, be kambarinių viešbutis būtų sugriuvęs, mes nusipelnėme būti gerbiamos ir buvom, net jei tai buvo visiška simuliacija... Išmokau dėkoti ir aš. Man patinka "Jungle Survival". Mokausi dalykų.

mm

01 vasario, 2011

Ar pasakytum, kad dirbai kambarine?..

Mūsų 20. Beveik pusė (devynios) esame lietuvaitės. Visokių yra. Ir baigusių politikos mokslus, ir svajojančių kada nors pabaigti 12 klasę. Vienos angliškai beviek nekalba, o kitos kalba geriau už pačias supervaizeres (prižiūrėtojas). Kuriai grupei priskirčiau save? Nežinau (užsidengiu burną), (nuleidžiu akis), (tyliu). 38 minutes...

Aną dieną Arūno gimtadienyje sutikta lietuvaitė blondinė (kad ir koks jos vardas...) dirba vienoj geidžiamiausių posh parduotuvių Londone Ambercrombie & Fitch, kita mergaitė, kurią aplenkiau atrankoje į "chorų karus" čia pat dirba "Guess" mados namų" butike (norinčiųjų dirbti į vieną vietą aplikuoja mažiausiai  5000 Londono mastais), kitas brolis šaunuolis Pranas (mano buvęs grupiokas) sėkmingai įsidarbinęs Bershkoj, pačioje Oxfordo, didžiausioje apsipirkinėjimų gatvėje visame Londone. Kiti gi lietuvaičiai, kurių nepažįstu ir nežinau dar, dirba rimtuose ofisuose administratorėm, pavaduotojais ir direktoriais, angliškus svečius sutikinėja viešbučių, klinikų, spa registratūrose, kerpa stilinguose grožio salonuose, būna head shef'ais (vyr. vyrėjais) Beach Blanket Babylon restorane, pradėję nuo virtuvės padėjėjų/šiukšlių surinkėjų (Žilvino atsitikimas) ir t.t. ir t.t. Ne visi visados plauna indus ir būna kambarinėm...

Bet reikalas ne vien asmeniniuose pasiekimuose (paaiškinimas: jei Londone dirbi parduotuvėje ir dar aukštos klasės ar bent žinomo pavadinimo, vadinasi turi tuo didžiuotis, nes jau palipai vienu, gal dviem laipteliais aukštyn ir atsiplėšei nuo nelaimėlių juodadarbių..). Taigi reikalas ne vien pasiekimuose - guodžiu save. Vieni turi gerų pažįstamų, kitiems sekasi CV atrankos loterijoje, treti gi labai savim pasitiki ir visiems tai skelbia, nors pasitikėjimo ir sugebėjimų lygis ne visada sutampa. Žinoma, grįžkime į pradžią, daugelis aukštesnių laiptelių pasiekia dideliu darbu, pastangomis, kantrybe ir vėl dideliu darbu. Ir jie yra šaunuoliai. Noriu tokia būti ir aš.

Man sėkmė nesišypso - tai ir gerai - pagal planą. Užtenka jos mano gyvenime. Turėjau visus 22 metus so far. Dabar laikas pačiai. Seniai laikas. To ir atvažiavau čia. Pati. Pati. P-a-t-i. Jūs iš manęs juokiatės? Man taip norisi, antraip niekad neišsiugdysiu pasitikėjimo savo jėgomis...

Atleiskite, mylimieji, kad kol kas negalite manim didžiuotis. Aš - kambarinė. 

mm.

18 gruodžio, 2010

Ir rodos, jau tuoj tuoj sprogs, bet viskas pasibaigia gerai

Vakar dirbau laikina padavėja "Beach Blanket Babylon" restorane, kuris atrodo šitaip (nuotrauka žemiau), bet užkulisiuose dvokia surūgusiu alkoholiu ir žiurkių kakučiais. Plius, visa tai, ko nemato lankytojo akis, nors ir toje pačioje salėje, pvz, kavos bufeto staliukas, "švarių" įrankių lentynėlė, verti atskiro pasišlykštėjimo. Kadangi teko dirbi kitame, interjeru panašiame, bet ne taip pompastiškame, restorane pavadinimu "8 Members club", negaliu stebėtis ir klausti, ar visi prabangūs restoranai tokie "veidmainiški", nes 8 Members net ir darbuotojų persirengimo kambary kvepėdavo šviežiais skalbiniais...
Ką gi, dirbau visokį pagalbinį darbą: blizginau įrankius, taures, nurinkinėjau stalus, šlaviau kažkieno laimės šukes (po to palikau kažkam kitam šluoti savąsias), karts nuo karto išklausydavau neblaivaus kliento pasipiktinimą dėl dingusio gėrimo (nors šiaip anglai, net keista, labai tolerantiški ir mandagūs. Šimtą kartų dėkoja, jei nuvalai jų stalą arba atsiprašinėja, jei neteisingai ieškojo kelio į wc - net ne girti dar :) ). Žodžiu, dirbau sau bukai ir vis galvojau: kokioj aš apgailėtinoj padėty, kaip ryte skaudės kojas, kaip prisiversti brautis per girstančių lankytojų minią ir vis dar šypsotis, kai jie, būdami nekoordinuoti ar šiaip laimingi, stumdosi storais pilvais ar mina ant kojos aštriadūriais kulniukais. O kad žinočiau, kur dabar yra ta padavėja iš Klaipėdos Akropolio Katpedėlės, kurią apšaukiau ir iškėliau isteriją, kai ši pamiršo mano užsakymą. Susirasčiau ją dabar ir nuoširdžiai, labai nuoširdžiai atsiprašyčiau. Net pasisiūlyčiau už ją padirbti dieną kitą... Man labai, labai nuoširdžiai dėl to gėda. Tęsiu toliau. Taigi dirbau sau tarp dūžtančių taurių ir ausis rėžiančios muzikos (buvo garsi) ir jau nebežinojau, ar buvo gyvenime tokia akimirka, kada aš jaučiausi labiau apgailėtinai, nei vakar, ar nebuvo. Vis dėlto tvardžiausi ir vis kovojau su manyje gimstančiais demonais. Jau seniai tokį piktą jausmą savyje jutau. Tikrai....

Tačiau, dar kartą įsitikinau: tereikia vienos vienintelės paprastos, tikros pozityvios minties ir viskas ima ir akimirksniu pasikeičia! Ant žemės radau laimingą 20 pensų monetą (priimkite tai kaip simbolį), pasiskundusi virtuvėje, kad esu alkana, gavau visiškai švečiui paruoštos rūkytos anties salotų, ieškodama šepečio šukėms šluoti, radau Gintarę (lietuvė padavėja), kuri su manim pasidalino dangiško skonio šokoladiniu pyragėliu su ledais ir braškėmis, vėliau, po kelių minučių, Žilvinas (kitas lietuvis šefas - keturi mūsų ten :)) pasisiūlė iškepti lygiai tokį patį burnoj tripstantį pyragėlį tik man vienai, paklausė, kokių ledų noriu ir ar užteks tik trijų braškių, nes baigėsi... Viską gardžiai suvalgiau pasibaigus pamainai, o išeidama, visai netyčia, o gal tik tam, kad Žilvino būtų priminta "Šukės neša laimę" sudaužiau lėkštę... Spėjau į visus paskutinius metro (visi traukiniai, rodos, manęs laukė - turėjau persėsti tris kartus), o kai jau namų stoty mergaitė paprašė smulkių, turėjau laiminguosius 20 pensų kišenėje. Skubėjau skaudamom kojom namo ir jau apie nieką negalvojau. Šiandien, žiūrėdama į vėl sningantį langą, prisimenu: "Tereikia vienos vienintelės paprastos, tikros pozityvios minties ir viskas ima ir akimirksniu pasikeičia!". Galvojau: ne pa si duok. Viskas bus gerai. Greitai.

mm

17 gruodžio, 2010

Sloga žiemos kvapui arba kada stabtelti Kalėdoms?

Londonas yra pašėlęs miestas (!) = užsiėmęs miestas. Tai ypač pastebiu dabar, kuomet visi, apsėsti ateinančių Kalėdų "grėsmės", bando kuo daugiau parduoti, aptarnauti, surengti banketų, pasirašyti sutarčių, pagaminti, sukaupti (dideliam suvartojimui), nubėgti, padaryti ir t.t. ir t.t.

Ooff... žiūriu į vėl sningantį langą, sėdžiu šaltame kambaryje ir nematau nei papuoštos eglutės, žibsinčių girliandų, nei gražiai supakuotų dovanėlių. Kalėdų laukimui nėra laiko. Ką kalbėti apie adventą...

Pastaruosius rytus pradedu darbo skelbimų apžiūra (taigi oficialiai esu nebe Londono žinių darbuotoja), popietes praleidžiu ruošdamasi į laikiną darbą kokiame nors atsitiktiniame restorane, o naktis - metro - keliaudama namo pas jau miegantį mylimą.

Nusiunčiau CV į SPA kliniką. Kaip norėčiau stebėti atsipalaidavusius, nors trumpam rūpesčių neturinčius žmones, net jei mano darbas būtų tik gražiai sulankstyti rankšluosčius ar tvarkingai sudėlioti akmenukus masažo procedūroms. Šie metai pašėlę. O gal visi tokie pat prieš Kalėdas būdavo?..


mm

04 gruodžio, 2010

Gyvenimas nebe toks

Prie manęs stovėjo indas (o gal pakistanietis, gal bangladešis).Visas tamsus ir plaukuotas. Barzdos pėdsakas matėsi ne tik ant skruostikaulių, bet ir visiškai arti akies, gal koks pusantro centimetro. Ir ausys jo buvo apžėlusios. Negražus ir net nemalonus žiūrėti. Važiavau metro šalia jo ir mąsčiau: ar kada anksčiau galėjau pagalvoti, nors minties briaunele, akimirkos krašteliu, kad kažkada savo gyvenime "prisiliesiu" prie tiek daug Azijos: iš arti pamatysiu, bendrausiu su tenykščiais žmonėmis, susidursiu, bandysiu suprasti jų mentalitetą, valgysiu jų maistą, stebėsiuos tradicijom. Esu tikra, čia gyvenantys azijiečiai yra labai suniveliuoti Londono ir tai, ką matau kas dieną, nėra visiškai tikra, bet unikalumo likę... Įdomu. Apie greta stovėjusią lietuvę nėra ko pasakoti, gal tik tiek, kad ji buvo su rūžava striuke ir sportbačiais.

Važiavau iš kito savo darbo. Prieš keletą savaičių įsidarbinau vienoj agentūroj, kuri "skolina" darbo jėgą jos reikiančiom kompanijom. Kaip mat buvau paskolinta (kažkaip absurdiškai skamba, bet šitame žodyje nėra nieko žeminančio). Dirbau pačiame Londono centre, Banke, (priminkite, kad kada nors papasakočiau apie Banko rajoną...), privačiame klube su visais tais snobiškai atrodančiais padavėjais ir dar labesniais jų svečiais, mažyčiais sumuštinukais (canape) ir daugybe besitaškančio šampano (tikro, žinoma). Dirbau drabužinėje (cloakroom), sutikinėjau svečius, falšyvai šypsojausi, kabinau jų paltus ant pakabų ir akimirkom pagalvodavau: "Gyvenimas nebe toks".

Jis tikrai labai nebe toks. Pasislėpusi po pūkuotu šaliku, mamos megztu, eidama per šąlančią gatvę, valgydama pūstą bandelė su 11 E (suskaičiavau), pirkdama kaklaraištį naujai pamainai, klausydamasi besikalbančių britų, važiuodama metro (...) vis pajuntu save mąstant: "Gyvenimas nebe toks". Dinamiškas, ieškantis savos kokybės. Ant nuolatinių ieškojimų ir bandymų eskalatoriaus. Būnant per daug maloniai svetimiems žmonėms ir tolimai saviems... Namai namučiai, grįžtu pas jus kitą mėnesį! Į seną savo gyvenimą.
-------
Ir kodėl man nebepavyksta niekas gražaus? Mr. E. rytais sako, kad aš graži. Ir tebūnie rytais aš graži! Ir myliu Tave, Jus, mano pasiilgtieji...
mm

26 spalio, 2010

Kam tie daiktai

Savaitgalį vėl kraustomės. Nemalonu. Bet tik dėl to, kad teks tempti daugybę nešulių sukaupto "turto".

Skaičiuodama sutaupytus pinigus galvojau: už tiek pirksiu tą, už tiek - aną, po to tą tą ir kitą. Ir Eligijui sakiau: jei kas nors duotų apvalią sumą ir lieptų ją visą išleisti pirkiniams, didelių dvejonių "ką pirkti" nebūtų. Šiandien mąstau kita galva (periodais).

Vartydama vieno keliautojo foto albumą, o vėliau - žurnalą abosoliūtli gordžias viršeliu, pajutau didelį sunkumą, panašų į nuovargį. Norėjosi užsimerkti, užmigti ir atsibusti, bet kitur, kitame pasaulio krašte, kitokiom akim ir kitu požiūriu į gyvenimą. Tuo, kuris many vis kirba, bet yra per daug silpnas nugalėti baimes ir sustabarėjusį atsakomybės suvokimą...

Kol jaunystė vis dar mūsų koziris - reikia žaisti drąsiai. Neturim ko prarasti - nei turto, nei išsipildžiusių svajonių, ar ne, Mr. E.? - galvoju atsimerkusi. Dabar tik užsidirbti belieka ir pirmyn..

(...kad tik negrįžti prie seno gyvenim rimto. Valios ir pastangų. Viskam reikia).

Beje, ar žinojote, kad šafranas - brangiausias pasaulyje prieskonis- gaminamas iš pačių paprasčiausių (mano vienų mėgiamiausių) rudeninių gėlyčių - krokų? :) Kaip miela.

iki. mm.

17 spalio, 2010

Yra/Būti/Bus.

Žuvies skyriuje, ant šoninės sienos, kabojo didžiulis veidrodis. Ilgas, raitytų sidabrinių rėmų, su įmantriais raižiniais šonuose. Užsistovėjusios silkės tvaike jis atrodė, kaip čia pasakius, - akivaizdžiai ne vietoje? (Nors su žvilgančiais negyvų žuvų žvynais jis žaviai susišaukė). Jo prototipas - greičiausiai iš rokoko epochos, o šis, deja, tik eilinis masinės gamybos rezultatas. Bet gražus, nieko nepasakysi. Nublizginus riebaluotais pirštais apčiupinėtą paviršių, net būtų galima juo grožėtis. O dabar... Nepratusiai akiai truputį keista, bet į turgų užsukus antrą, trečią kartą, veidrodis tampa "savaime suprantamas".


Į kalną tekėjo ledinis upeliūkštis. Tai vingiuotai, tai tiesiai, per pūvančią rudens žolę, per akmenis, ir taip entuziastingai, taip stipriai! Pasivijus saulės spinduliui, gyvybinga srovelė sužvilgo, suraibuliavo brangiaisiais akmenimis, ir dar labiau, dar ryžtingiau tekėjo į kalno viršūnę.
--------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------
Vakar Mr. E. pasakė labai teisingą sakinį (perfrazuosiu, bet mintis ta pati): tai, kas nuoširdžiai patinka - greitai neatsibosta, kas nepatinka - akimirksniu. (minties dėstymas žemiau)

Eidama namo delne gniaužiau ne visą algą, kurią portugalas man buvo skolingas. Tebūnie, istoriją uždarome. Vietoj "nurašytų" septyniolikos svarų, gavau daug daugiau: didelę gyvenimo pamoką, A lygiu. Sumenkinta savigarba testą išlaikė - blogo žodžio tam vyrui nesakiau. Ir dabar gera, džiaugiuosi savim.

Beveik bėgama namo galvojau apie perskaitytus darbo pasiūlymus - vėl žvalgiausi padavėjos pareigybių. Karčiai rydama seiles jutau nusivylimą - aš nieko nemoku, aš niekam nesu tinkama. Vienur ieško padavėjų profesionalių, kurios "puikiai" išmanytų vynų rūšis, klientus suprastų iš pusės lūpų, o prireikus "galėtų išvardyti visų šalių nacionalinius patiekalus plius, kaip jie gaminami", kitur ieško patyrusių, dar kitur  - angliškai kalbančių  tobulai. Pošimts, netinku. Vien kalbos nemokėjimas "tobulumo" lygiu many gimdo didelį nepasitikėjimą ir baimę. Be to, aš juk tikrai neturiu patirties, - sukosi mintys keliaujant namo. 

Kiti klausimai sekė vienas po kito:  ar sugebėčiau tapti profesionale padavėja? Ar tai gali būti siekiamybė? Ar siekti tapti profesionale padavėja nėra laiko gaišinimas bei savęs bukinimas? Apskritai, ar tai specialybė? Mane liūdino mano "netinkamumas", "nevisapusiškumas" ir tai, jog negimiau viską mokėdama. Dar labiau menkau savo akyse suprasdama, kad galiu tik per "vidurį" ar net žemiau už "vidutiniškai".  Galvoje šmėstelėjo vaizdinys: aš - gatvių šlavėja. Asmenybinis-kokybinis konfliktas.

Galiausiai grįžus namo ir pabandžius viską užrašyti juodai ant balto, pati sau atsakiau į visus tuos klausimus. Koncentruojuosi ne į tuos dalykus, kuriuos reikia! "Tai, kas nuoširdžiai patinka - greitai neatsibosta, kas nepatinka - akimirksniu". Nuolatos mėtytis ir dar dažniau suprasti, kad kažkuriose srityse vis tiek esi nevykėlis, yra savęs skaudinimas ir laiko gaišinimas. Visi tie antraeiliai dalykai yra laikini, tai kam apie juos taip stipriai rūpintis? Susitelkti ties esminiais.


Viso. Mirkt.

mm

10 spalio, 2010

Chemijos nevykstančios reakcijos, tik viena

...spalio vidurys: basa, plonu rūbu apsirengusi, mėgaujuosi rudeninės saulės voniomis. 1:0 Anglijos naudai.

Čia labai lengva pamiršti galvoti, progresuoti, tobulėti. Įsisupti į grublėtą kokoną ir matyti tik jo neoninį pilkumą giliai pasislėpus. Raminančios, bukinančios dienos. Susiaurėti iki plyšio tarp tvoros pagaliukų ir vėliau neskausmingai pralįsti. Kaip baltam, nepripaišytam lapui pro jį, ištrynus visas gyvenimo spalvas. "O kas tos gyvenimo spalvos?", - klaustų bendradarbis agurko dėliotojas ant bulkos iš fabriko. Lenkas, greičiausiai. "Oooo, tai neapibūdinama, būtina patirti, kad žinotum" - atsakytų mano senoji aš. Tada ilgai šypsotųsi, o nueidama  greičiausiai sudainuotų ka nors iš Džeimso Brauno repertuaro.

Kitą dieną į kavinę atėjo Mr. E su draugu. Stebėjau jį ir visa širdimi džiaugiausi, jog jis mano. Kol kitos cheminės reakcijos nevyksta, tol šita kaip niekad stipriai sproginėjanti mano viduje. Ir jis dažnai sako, jog mane myli. Žinau. Šypt. Myliu tave irgi!

mm

08 spalio, 2010

Druska, tekila, citrina, druska, druska

Vietoj baltų plunksnų sparnų, kurie, tikėjausi, išaugs atvykus čia, nugaroje išaugo raktelis. Mr. E. vis ištraukia jį ir aš vėl veikiu, kaip žmogus, bet kitais kartais aš tiesiog mechaninis prisukamas prietaisėlis. Du darbai, 15 valandų, jokio palaikymo, bendradarbiavimo, viena.

9:00 prisisuku vos išlipus iš lovos. Be dvasios, iš inercijos atlieku pirmąjį savo darbą.
17:00 užsitepu storą dumblo sluoksnį ant veido (kad patrauklesnis būtų parduoti dar vieną "viskį su ledu"), įlendu į jūrų kiaulytės kostiumą ir vėl, prisisukusi, tiksiu iki 00:00.

Nejau tai vadinasi "suaugusiųjų pasauliu"? Kiek ilgai tai tęsis? Sunkus laikotarpis. Vienintele mano atrama ir parama šalia beliko Jis. Kuo ilgiau gyvenu "Londono ritmu", tuo labiau suprantu savąjį Mr. E. Šis miestas veikia.

mm.