Psichoanalizė

Ar yra gyvenime riba, nuo kurios reikia pradėti "kaupti atsargas" ateičiai? Ar būnant 25-erių jau reikia augintis šaknis ir pasirinkus tinkamą dirvą "pasisodinti su visam"? O jeigu vis dar kalasi sparnai, taip niekada ir neužaugę? Ar juos kirsti? Nudeginti? O gal vis dėlto pabarstyti stebuklingom fėjų dulkėm, kad užaugtų platūs ir stiprūs? Paskutiniam skrydžiui prieš "pasisodinimą". Noriu skristi aplink pasaulį, miestus, į idealistines idėjas, į nutrūktgalviškas avantiūras, kurių sau niekad neleidau.

------------------------------------

Dvi dienas dalyvavau Bružo ir Žebrausko improvizacijų festivaly. Pradėjus aštuonių ritmų sesiją prieš mano akis praskrido ryški išvada su sparneliais: aš nemoku atsipalaiduoti. Visiškai. Spėju, kad mokykloj, kažkuriuo momentu sugalvojau, kad šelmiškumas=nebrandai, ši lygi kvailumui ir t.t. Ir nuo to laiko nepažįstamųjų rate aš - gibse įkalinta šaka.

------------------------------------

Mes turime nesuskaičiuojamai daug pasirinkimų: kur gyventi, su kuo draugauti, kokius sausainius pirti ir t.t. Gyvenu savo kreidos rate ir nieko gero. Pasirinkti būti laimingai irgi galiu. Ir graži ir visaip kitaip...

 

 

mm

 

 

Odė pabėgusiai sužadėtinei

Mėgau su(si)asmeninti Vasarą - apsimesti, kad ji yra mano vienos ir ateina tik pas mane vieną. Kaip visų laikų geriausia draugė ar rūpestinga globėja. (Tegul tai ne vaikiškas egocentrizmas, o tiesiog naivus vaikiškumas, karts nuo karto (vis dar?) sužimbantis/sužibdavęs besiniaukstančioje mano pilnametystėje). Dabar šitai rašydama jaučiuosi truputį banaliai, it klausydamasi kaip kas nors kam nors "dovanoja žvaigždynus" ar "užsako pilnatį romantiškam vakarui".  Šypt. Bet vis dėlto, leisiu sau nesiblaškyti ir toliau svajoti apie savo pabėgusią sužadėtinę - mėgstu ją įasmeninti (gal dar sugrįš...)

Mano svajokliškuose nuklydimuose ji visada tokia pati - skaisti, saulėta, nerūpestinga, šilta, dažniausiai kaime, t o b u l a, gyventi mano vaikystės prisiminimų klode, kur nepaiškinamai gera ir ramu. Jei ją reiktų apibūdinti kaip merginą, neabejotinai sakyčiau, jog Vasara - tai skaistaveidė baltaodė blondinė. Jauna, apie 20-ties. Palaimingos ramios šypsenos, bet žibančių, beveik pašėlusių jaunyste akių. Ji moka būti visokia: ir rafinuota miesto aristokratė, ir nepraustaburnė kaimo mužikė, bet visada natūrali ir nepakartojama. Kaip Jurga iš "Velnio nuotakos"!

Iki šiol mano Birželiai/Liepos/Rugpjūčiai manimi nuoširdžiai rūpinosi, tyliai mylėjo, lepino - tikrai! Net tada, kai pradėjau apsimetinėti, jog turiu svarbesnių dalykų, nei jų daromų stebuklų garbinimas, kai įtikėjau turinti pasikeisti ir tapti rimta suagėle, kai vis labiau ir labiau į juos modavau ranka, jau nebenusilenkdama iki pat žemės padėkoti už jų kurstomą mano sielos gyvybę. Kokia ji nepakartojama! Vasara.

Šiais metais nei Birželis, nei Liepa pas mane neatėjo. Neatsekė taip toli iki Londono. O gal nepakviečiau, gal per daug atšalau ir nebeįsileidau. Dabar liepos dvidešimta, o jos nejausti. Vien lietus, sloga ir žvarbulys. Kaip viskas glaudžiai susiję! Žmogus - gamtos dalis, aš - vasaros vaikas. Neišsiskleidė ji, nesužydėjau ir aš, nors pumpurą jau seniai buvau sukrovusi po depresingų voratinklių raizgalu. "Kokia aš nelaiminga!" - turėčiau kristi kam nors po kojų ir maldauti pagailėjimo. Bet ne, kojos nelinksta, oda nedūsta ir aš dar turiu ašarų paverkti (supraskit - neišverkiau visų)... Net jei ji mane paliko, tikiu, sugrįš, o jei ne, tai aš pati pas ją pareisiu. Gal net savaitgalį, kai su Eligijum važiuosim į salos pietus... Šypt.

mm

Tai ką nors reiškia.

Ką pirmiausia pastebėsite parduotuvėje, būdamas ištroškęs? Sultingai prinokusius apelsinus, gaivaus vandens butelį, šaltą pieną, sulčių pakelį... Ką matysite gatvėje, būdamas vienišas ir pasiilgęs žmogaus? Laimingas poras, susikibusias už rankų, besišypsančias moteris/vyrus, balandžius viens šalia kito burkuojančius. Nemeluoju.

Pastarosiomis dienoms pastebiu užrašus. Šituos:

Look for the dream that keeps comming back. It is your destiny.

"Šiandien – pirmoji Tavo likusio gyvenimo diena. Kodėl nepradėjus jos kitaip?" (skanuirsveika.lt) 

"Gyveni tik kartą, tai kodėl negyveni tobulai..." ((c) Raganaitė)

"And I feel just like Im living someone elses life" (žodžiai iš Michael Buble dainos Home)

Tokia būsena apima kartą ar bent du į pusmetį. Ir žinau, kodėl...

 

mm

"Būk gerai, pupyt"

Vieniems sekasi meilėje, kitiems - visame kame.

Aš daug daugiau turiu pasakyti, kai man negera, o kai priešingai - tiesiog tylisi. Kodėl taip yra, jūs patys man pasakykit, nes kol kas įtariu tik viena - išliejus neigiamas emocijas pasidaro lengviau, lyg jos būtų kūniškos, turėtų tūrį, o štai gerosios - jos lengvos it kylantis dūmas. Prasižiosi ir išgaruos... 

Stebiu save iš visų pusių ir matosi: na ką, tu, Monika, daugiau bepasakysi... Gyveni tarp kraštutinumų. Bet juk visi taip gyvena? Šuoliukas aukštyn, šuoliukas žemyn... Būna dar ir tarpinė emocinė būsena, kai tarp šuoliukų pakimbi ore, per vidurį, ir jau nebežinai į kurią pusę rodo tavo rodyklė. Aš pakibusi. Kol kas vis dar.

Gera buvo namie, gera ir čia, bet vis dar trūksta esmės. Kodėl negaunu darbo? Nes kreipiuosi ne ten, kur reiktų? Jovita, ar atsimeni, kai kartą kalbėjom apie "viską, kaip turi būti"? Anksčiau reikėdavo daug mažiau laiko, kad reikiami dalykai susidėliotų į reikiamas vietas. Dabar kažin kodėl laikas pratįso. Bet taisyklė tebegalioja, ar ne? Turi galioti. Kita vertus (vis dar svarstant apie darbo negavimą) nesiverčiu kulvesčiais per visą Londono didumą, kad jį gaučiau. Vienodai... (taip nekalbėčiau, jei turėčiau tvirtą tikslą siekti karjeros arba rimtai svarstyčiau čia pasilikti ilgam).

Bet kokiu atveju, vieniems sekasi meilėje, kitiems - visame kame. Mr. E. nenustojo manęs mylėti net man "pakibus". Apmaudu iš jo atimti tai, kuo manyje žavėdavosi anksčiau, bet tai neužtruks. Prižadu.

Kas rytą girdžiu: "Myliu Tave, pupyt, būk gerai...". Tai ir būsiu (kažkada greitai) :)

mm

Ir rodos, jau tuoj tuoj sprogs, bet viskas pasibaigia gerai

Vakar dirbau laikina padavėja "Beach Blanket Babylon" restorane, kuris atrodo šitaip (nuotrauka žemiau), bet užkulisiuose dvokia surūgusiu alkoholiu ir žiurkių kakučiais. Plius, visa tai, ko nemato lankytojo akis, nors ir toje pačioje salėje, pvz, kavos bufeto staliukas, "švarių" įrankių lentynėlė, verti atskiro pasišlykštėjimo. Kadangi teko dirbi kitame, interjeru panašiame, bet ne taip pompastiškame, restorane pavadinimu "8 Members club", negaliu stebėtis ir klausti, ar visi prabangūs restoranai tokie "veidmainiški", nes 8 Members net ir darbuotojų persirengimo kambary kvepėdavo šviežiais skalbiniais...

Ką gi, dirbau visokį pagalbinį darbą: blizginau įrankius, taures, nurinkinėjau stalus, šlaviau kažkieno laimės šukes (po to palikau kažkam kitam šluoti savąsias), karts nuo karto išklausydavau neblaivaus kliento pasipiktinimą dėl dingusio gėrimo (nors šiaip anglai, net keista, labai tolerantiški ir mandagūs. Šimtą kartų dėkoja, jei nuvalai jų stalą arba atsiprašinėja, jei neteisingai ieškojo kelio į wc - net ne girti dar :) ). Žodžiu, dirbau sau bukai ir vis galvojau: kokioj aš apgailėtinoj padėty, kaip ryte skaudės kojas, kaip prisiversti brautis per girstančių lankytojų minią ir vis dar šypsotis, kai jie, būdami nekoordinuoti ar šiaip laimingi, stumdosi storais pilvais ar mina ant kojos aštriadūriais kulniukais. O kad žinočiau, kur dabar yra ta padavėja iš Klaipėdos Akropolio Katpedėlės, kurią apšaukiau ir iškėliau isteriją, kai ši pamiršo mano užsakymą. Susirasčiau ją dabar ir nuoširdžiai, labai nuoširdžiai atsiprašyčiau. Net pasisiūlyčiau už ją padirbti dieną kitą... Man labai, labai nuoširdžiai dėl to gėda. Tęsiu toliau. Taigi dirbau sau tarp dūžtančių taurių ir ausis rėžiančios muzikos (buvo garsi) ir jau nebežinojau, ar buvo gyvenime tokia akimirka, kada aš jaučiausi labiau apgailėtinai, nei vakar, ar nebuvo. Vis dėlto tvardžiausi ir vis kovojau su manyje gimstančiais demonais. Jau seniai tokį piktą jausmą savyje jutau. Tikrai....

Tačiau, dar kartą įsitikinau: tereikia vienos vienintelės paprastos, tikros pozityvios minties ir viskas ima ir akimirksniu pasikeičia! Ant žemės radau laimingą 20 pensų monetą (priimkite tai kaip simbolį), pasiskundusi virtuvėje, kad esu alkana, gavau visiškai švečiui paruoštos rūkytos anties salotų, ieškodama šepečio šukėms šluoti, radau Gintarę (lietuvė padavėja), kuri su manim pasidalino dangiško skonio šokoladiniu pyragėliu su ledais ir braškėmis, vėliau, po kelių minučių, Žilvinas (kitas lietuvis šefas - keturi mūsų ten :)) pasisiūlė iškepti lygiai tokį patį burnoj tripstantį pyragėlį tik man vienai, paklausė, kokių ledų noriu ir ar užteks tik trijų braškių, nes baigėsi... Viską gardžiai suvalgiau pasibaigus pamainai, o išeidama, visai netyčia, o gal tik tam, kad Žilvino būtų priminta "Šukės neša laimę" sudaužiau lėkštę... Spėjau į visus paskutinius metro (visi traukiniai, rodos, manęs laukė - turėjau persėsti tris kartus), o kai jau namų stoty mergaitė paprašė smulkių, turėjau laiminguosius 20 pensų kišenėje. Skubėjau skaudamom kojom namo ir jau apie nieką negalvojau. Šiandien, žiūrėdama į vėl sningantį langą, prisimenu: "Tereikia vienos vienintelės paprastos, tikros pozityvios minties ir viskas ima ir akimirksniu pasikeičia!". Galvojau: ne pa si duok. Viskas bus gerai. Greitai.

mm

Minčių konvulsijos

Į išsiplėtusias poras sunkėsi išpučiami cigaro dūmai. Makiažas bluko tiesiog akyse, o pusė pintos alaus, nors ir su sirupu, buvo neskani. Norėjau arbatos, bet lauke tik stovimos vietos (viduje - natūrali apgultis). Be to, angliškai arbatėlei skirtos popietės, o penktadienio naktimis pubuose reikia gerti alų. Arba vyną, bet tą kartą netikau prie nieko elegantiško. 

Klausiausi kalbų apie Tokiją ir man visai patiko mintis, jog mes Londone. Patiko ji ir tada, kai ėjau ilga gatve ieškodama užkandinės potencialiam darbui (pirmadienį paskambins pranešti galutinių rezultatų), ir tada, kai slampinėjau po rūbų parduotuvę, laukdama susitikimo. Kiek čia visko daug. Kaip čia viskas laisva. Šitas miestas - lyg skalbimo mašinos būgnas. Įlipi vienoks, o išlipi visai kitas. Švaresnis, šviežesnis, minkštesnis arba susivėlęs, susitraukęs, suplyšęs, nusiskalbęs ar visiškai metamas į šiukšlių kibirą. Dar galimas daiktas, kad visai neišsiskalbęs, bet šitas irgi nieko gero - laiko ir skalbimo miltelių švaistymas. Kol kas nežinau, kokia išlipsiu - vis dar vyksta asmenybės sukimosi (lėtai) stadija. Man ji patinka, tikiuosi išlipti geresnė.

--------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------

Gal todėl, kad dabar gyvenu realesnėje realybėje, nei anksčiau, pasikeitė ir mano rašymo stilius (ar labai stipriai pasikeitė nuo Gražių dalykų?). Nebegaliu, tiesiog neslysta pirštai rašyti svajingai. Kartais net darosi pikta nuo perspaustai snobiškų savo įrašų (juos galiausiai ištrinu). Burnoj apkarsta suvokiant vaidinimą. 

Paradoksalu, bet šitoj vienišumo ir monotonijos realybėj, aš nenoriu nieko keisti. Man trūksta žmonių, bet neieškau su kuo susidraugauti, mane liūdina gyvenimo monotonija, bet apsimetu, kad ji neišvengiama. Esu viename laisviausių pasaulio miestų, o jaučiuosi tokia susikausčiusi, tokia... susipakavusi į plastikinę plėvelę. Matyt, svetimiems aš per šalta. Kaip būti kitaip - aš nežinau.

p.s. LŽ skelbimų skiltyje radau štai tokį tekstą: "Ieškau draugių. Su dukryte gyvenu Londone ir mes labai vienišos". Nuoširdžiai - paskaičius labai norėjosi verkti.

Geros dienos Jums,

Nuoširdžiai,

mild mind

Yra/Būti/Bus.

Žuvies skyriuje, ant šoninės sienos, kabojo didžiulis veidrodis. Ilgas, raitytų sidabrinių rėmų, su įmantriais raižiniais šonuose. Užsistovėjusios silkės tvaike jis atrodė, kaip čia pasakius, - akivaizdžiai ne vietoje? (Nors su žvilgančiais negyvų žuvų žvynais jis žaviai susišaukė). Jo prototipas - greičiausiai iš rokoko epochos, o šis, deja, tik eilinis masinės gamybos rezultatas. Bet gražus, nieko nepasakysi. Nublizginus riebaluotais pirštais apčiupinėtą paviršių, net būtų galima juo grožėtis. O dabar... Nepratusiai akiai truputį keista, bet į turgų užsukus antrą, trečią kartą, veidrodis tampa "savaime suprantamas".

Į kalną tekėjo ledinis upeliūkštis. Tai vingiuotai, tai tiesiai, per pūvančią rudens žolę, per akmenis, ir taip entuziastingai, taip stipriai! Pasivijus saulės spinduliui, gyvybinga srovelė sužvilgo, suraibuliavo brangiaisiais akmenimis, ir dar labiau, dar ryžtingiau tekėjo į kalno viršūnę.

--------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------

Vakar Mr. E. pasakė labai teisingą sakinį (perfrazuosiu, bet mintis ta pati): tai, kas nuoširdžiai patinka - greitai neatsibosta, kas nepatinka - akimirksniu. (minties dėstymas žemiau)

Eidama namo delne gniaužiau ne visą algą, kurią portugalas man buvo skolingas. Tebūnie, istoriją uždarome. Vietoj "nurašytų" septyniolikos svarų, gavau daug daugiau: didelę gyvenimo pamoką, A lygiu. Sumenkinta savigarba testą išlaikė - blogo žodžio tam vyrui nesakiau. Ir dabar gera, džiaugiuosi savim.

Beveik bėgama namo galvojau apie perskaitytus darbo pasiūlymus - vėl žvalgiausi padavėjos pareigybių. Karčiai rydama seiles jutau nusivylimą - aš nieko nemoku, aš niekam nesu tinkama. Vienur ieško padavėjų profesionalių, kurios "puikiai" išmanytų vynų rūšis, klientus suprastų iš pusės lūpų, o prireikus "galėtų išvardyti visų šalių nacionalinius patiekalus plius, kaip jie gaminami", kitur ieško patyrusių, dar kitur  - angliškai kalbančių  tobulai. Pošimts, netinku. Vien kalbos nemokėjimas "tobulumo" lygiu many gimdo didelį nepasitikėjimą ir baimę. Be to, aš juk tikrai neturiu patirties, - sukosi mintys keliaujant namo. 

Kiti klausimai sekė vienas po kito:  ar sugebėčiau tapti profesionale padavėja? Ar tai gali būti siekiamybė? Ar siekti tapti profesionale padavėja nėra laiko gaišinimas bei savęs bukinimas? Apskritai, ar tai specialybė? Mane liūdino mano "netinkamumas", "nevisapusiškumas" ir tai, jog negimiau viską mokėdama. Dar labiau menkau savo akyse suprasdama, kad galiu tik per "vidurį" ar net žemiau už "vidutiniškai".  Galvoje šmėstelėjo vaizdinys: aš - gatvių šlavėja. Asmenybinis-kokybinis konfliktas.

Galiausiai grįžus namo ir pabandžius viską užrašyti juodai ant balto, pati sau atsakiau į visus tuos klausimus. Koncentruojuosi ne į tuos dalykus, kuriuos reikia! "Tai, kas nuoširdžiai patinka - greitai neatsibosta, kas nepatinka - akimirksniu". Nuolatos mėtytis ir dar dažniau suprasti, kad kažkuriose srityse vis tiek esi nevykėlis, yra savęs skaudinimas ir laiko gaišinimas. Visi tie antraeiliai dalykai yra laikini, tai kam apie juos taip stipriai rūpintis? Susitelkti ties esminiais.

Viso. Mirkt.

mm

Labai svarbu rašyti

visada ir viską užrašyti, išrašyti, surašyti. į popieriaus lapą, skiautę, servetėlę. ant perskaityto žurnalo viršelio, delno,veidrodžio. tada laukti. ko?.. dalykų išsipildymo.

Pastaruoju metu man norisi skųstis, bet prisimenant, kad pasąmonė nesupranta neiginių, bijau. Tad užrašysiu viską atvirkščiai.

Jaučiu, kaip mano pasaulis čia, dideliame mieste plečiasi. Kaip kas dieną tobulėja manasis aš. Ir vis dažniau nusišypsau: viskas bus gerai.

O kai Mr. E. pradės dirbti "ofisiniu" laiku, mes eisim pradėti šokti ir į jogą. Kai į miestą atvažiuos draugas, grojantis gitara, eisim dainuoti vakarais į gatvę.

Labiausiai man patinka originalumas ir gražūs dalykai. Taip.

Panašu, kad išmokau vieną pagrindinių čionykščio gyvenimo normu: jei neturi ir negali turėti - neik (nuo žodžio neiginys). Dabar suprantu tave, E. Šita šalis keičia žmones. Labai stipriai. Baisiai.

mm

Sugrįžti kviečiančios monetos

jei nori sugrįžti, į fontaną įmesk monetą... 

Valydama dulkes nuo stalo, Jo paliktas monetas patraukiau į šalį. Po to, baigusi darbą, gražiai jas sudėjau į kruvelę, dar vėliau pastačiau iš jų bokštą. ĖĖ, kam tu visad pas mane palieki monetų?..

Kažkurį kartą, dar mums būnant Lietuvoje, jis paliko litą. Tiesiog šiaip ėmė ir paliko vieno lito vieną monetą. Tik  gerokai po to, kai išėjo, supratau, kad pinigo nebeatiduosiu - kitą mūsų susitikimą skyrė pusmetis. Ir ką... Saugojau. Tą litą saugojau. Gražiai lentynoje padėjau vieną patį ir saugojau. Po ilgo pusmečio litas nei pagelto, nei kaip kitaip pasikeitė, o kai atidaviau, jis šypsojosi. Nežinau, kiek laiko jį paturėjo, pasinešiojo, neišleido ir jau kitą paskutinį mūsų susitikimą jis ir vėl jį paliko, tiksliau jau du! Du litus po litą! Toj pačioj vietoj, ant tos pat lentynos. Atsidusau. Tebūnie, galvojau, pasaugosiu dar tiek pat. 

Tie du litai po litą iki šiol guli mano lentynoje, tik jau niekas jų nesaugo. Dabar jie laukia kada grįšim ir išleisim juos, o gal net neleisim, turėsim savo du litus po litą prisiminimui...

Tik šiandien, valydama dulkes ir stumdydama jo paliktas monetas, supratau esmę: "jei nori sugrįžti, palik monetą". 

Šypsausi.

Labanakt,

mm

Citrinų metamorfozės

Tai smulkmenos gyvenimą daro prasmingą...

Kartą Mr. E. į svečius atsinešė citrinų. Didelių, sultingų citrinų. Tokių negalima iš karto kišti po peiliu - pagalvojau tik kitą dieną, o aną su jomis elgėmės įprastai: gal citrininės arbatos išsivirkim? Arba išspauskim jas visas ant rausvos žuvies? Nesuvalgysim visų, neškis atgal... - ir visaip kitaip įprastai su jomis elgėmės. Nesijuok, aš tikrai skiriu šį rašinį citrinoms. Atsidedu vieną vakaro valandą įrašui apie tris sultingas citrinas. Tiksliau, tik dvi, kitos lemtį papasakosiu netrukus.

Taip ir liko trys sodriai geltonos maišelyje. Iš pradžių nerūpestingai padėtos žemutinėje lentynoje. Tada, lyg pajutus sąžinės graužatį, kad nerodau pagarbos maistui, pakėliau jas ant stalo. Dar po kurio laiko išėmiau iš plastikinio maišelio ir padėjau į stalo vidurį. Akimirką pajutau norą su jomis pasielgti kaip nors teisingai: išspausti citrininiam šerbetui arba iškepti citrinų pyragą. Domėjausi ir vieno, ir kito gamyba. Atsakingai ir kruopščiai skaičiau receptus...

Šią akimirką jau žinau, kaip jas įprasminsiu: suraikysiu riekutėmis ir paliksiu džiūti. Sėklas išimsiu ir subrandinsiu. Kitą dieną būtinai nusipirksiu žemių ir vazonėlį (prieš tai pasiskaitysiu kokios dirvos reikia citrinos augalui) ir atidžiai išrinksiu derantį kaspiną citrinų riekutėms pakabinti virš palangės. Trečiąją citriną tvarkingai nulupau iš suvalgiau.

Stebiu save iš šalies ir stebiuosi. Ne globalūs dalykai gyvenimą daro prasmingą...

Labanakt,

mm

Čederiu kvepiantys pirštai

Pirštų galiukais suimu gabalėlį angliško sūrio, pauostau, įsidedu į burną ir laukiu kol sutirps. Ne, netirpsta.Visiškai ne.

"Sūrį lyginti su sūriu yra mažų mažiausiai nekorektiša" - pasakytų išlavinto skonio gurmanas. "Truputį neišprusėliška" (šitai sakant įsivaizduokite jauną pižonišką prancūzą su plonais juodais ūseliais), o tai, ką tuoj pat ruošiuosi padaryti, gal netgi kiek "akiplėšiška", bet aš sau tai leidžiu. šiandien. niekam nematant... (šypt)

Nesu bohemos dalis, nors nuoširdžiai vertinu gyvo garso jazzą, nesu gurmanė, nors kartais sutinku ja pažaisti ragaujant baltą vyną su pelėsiniu sūriu. Visa tai tik infantilūs žaidimai, nieko daugiau, nors kartais visai norisi pasidomėti vynų rūšim ir žinoti, kurio regiono alyvuogės tinkamiausios salotoms su aisbergu, kurios - prie balto ožkos sūrio... Taip, ožkos sūris. Prisiminiau, apie ką norėjau būti "akiplėšiška"!

Angliškasis Čederis (Cheddar) ir Lietuviškasis Varškės sūris (Varškės sūris)

"Sūrį lyginti su sūriu yra mažų mažiausiai nekorektiša". Kaip ir Angliją su Lietuva, kaip ir naktį su diena...

Bakalėjoje apsimetu šalto veido intelektuale, pienininko paprašau atriekti 200 g. "subrendusio" Čederio. Greičiausiai jis galvoja, kad "tiek neužteks geram vakarui su vynu", bet mano šaltai intelektualus veidas jį nuramina: "savo rūsyje laikau dar netokių sūrių kolekciją! Nuo Bri iki Goudos, nuo mėlynojo pelėsinio iki pelėsinio rausvojo su oranžiniais pakraštėliais!". Jis atsidūsta: viskas gerai, ta mergaitė žino. 

Grįžusi namo patarkuoju sūrio ant šaldytos picos - sueis.

Močiutė iš baltos lininės drobės kapšo išvynioja šviežią varškės sūrį (mūsų Karvės pieno). Šiukštu neleidžia riekti - dar trūksta ištrinti druskoje. Visi vaikai klūpomis ant kėdžių nekantriai laukiame. Mama atneša braškių uogienės. Pirma riekė. Sutirpo. Antra - kam ta uogienė?.. Skanumas nežemiškas, močiutės sūrio nelieka akimirksniu. Paskutinę riekę suvalgau palengva.

"Sūrį lyginti su sūriu yra mažų mažiausiai nekorektiša". Taip norisi atsiprašyti Baltojo, kad mano pirštai kvepia Čederiu...

Labos nakties,

mm