17 lapkričio, 2012

Psichoanalizė

Ar yra gyvenime riba, nuo kurios reikia pradėti "kaupti atsargas" ateičiai? Ar būnant 25-erių jau reikia augintis šaknis ir pasirinkus tinkamą dirvą "pasisodinti su visam"? O jeigu vis dar kalasi sparnai, taip niekada ir neužaugę? Ar juos kirsti? Nudeginti? O gal vis dėlto pabarstyti stebuklingom fėjų dulkėm, kad užaugtų platūs ir stiprūs? Paskutiniam skrydžiui prieš "pasisodinimą". Noriu skristi aplink pasaulį, miestus, į idealistines idėjas, į nutrūktgalviškas avantiūras, kurių sau niekad neleidau.
------------------------------------
Dvi dienas dalyvavau Bružo ir Žebrausko improvizacijų festivaly. Pradėjus aštuonių ritmų sesiją prieš mano akis praskrido ryški išvada su sparneliais: aš nemoku atsipalaiduoti. Visiškai. Spėju, kad mokykloj, kažkuriuo momentu sugalvojau, kad šelmiškumas=nebrandai, ši lygi kvailumui ir t.t. Ir nuo to laiko nepažįstamųjų rate aš - gibse įkalinta šaka.
------------------------------------
Mes turime nesuskaičiuojamai daug pasirinkimų: kur gyventi, su kuo draugauti, kokius sausainius pirti ir t.t. Gyvenu savo kreidos rate ir nieko gero. Pasirinkti būti laimingai irgi galiu. Ir graži ir visaip kitaip...
 
 
mm
 
 

4 komentarai:

  1. Man viskas kažkur girdėta :} Taigi: ar tikrai neatsipalaiduoji, kai esi pati sau? O artimųjų draugijoje? Gal neatsipalaiduoji tik scenoje? Per aštuonias valandas to niekaip neišmoksi. Ir per aštuonias dienas ar savaites ne. Kitaip tariant - visų savas ritmas - ir kelionių po pasaulį, ir improvizavimo, ir grožio, ir... Viskas mums sekasi, tik kitaip. Ką apie tai manai? :) Vis čia apskaitinėju ir matau tuos tokius man pačiai įprastus "bangavimus". Net pagalvoju, kad įdomu būūtų susitikt arbatos - rastume ką aptarti, panašu :}

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Kaip malonu, nePatyliukais :) Arbatas su maloniais žmonėmis visad mėgstu. Kokiame pasaulio krašte gyveni? :)

      O dėl atsipalaidavimo esi teisi. Taip, nevaržau savęs šeimoje, bet šalia jau neturiu tokių draugų, su kuriais galėčiau būti visiškai laisvai. Ir taip, visur, kur tik pasisuksi - vieša scena.

      Bet baigiant komentarą smagiai noriu pasidžiaugti, kad užsuki paskaitinėti, net jei rašau labai "banguotai" ir negali tikėtis stabilios blogo nuotaikos :) Bet čia terapija...

      Panaikinti
  2. Vien ryžtis tokiai terapijai - šis tas, net retkarčiais.
    Kampelis: bandau prisijaukinti Vilnių dabar :} Sėkmės!

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. na va, ir aš labai norėčiau į Vilnių, bet Šiauliuose labai daug nebaigtų dalykų :)

      Panaikinti