31 gegužės, 2013

Diagnozė

Jau seniai namie turėjau žydinčių gėlių. Neskaitant pirmadienį pražydusios Pelargonijos, kuri ir taip ištremta į balkoną bent vakarinių saulės spindulių pasirankioti, dar ant virtuvės palangės "žydi" svogūnlaiškiai ir du pavargę sukulentai. Į vakarus nusisukę langai visai nieko gero... Tad eidama iš darbo namo nusipirkau puokštę šių žavuolių. O jau kaip kvepia! Nešiausi rankoje ir svajojau, kaip papūtus vėjo gūsiui praeiviams pakvimpu varpeliais:) Dar galvojau, kad visai stilingai-madingai būtų pralėkti pro miestą su dviračiu ir krepšeliu, pilnu visokiausių gėlių. Kaip iš žurnalo būtų... :)

Šiandien darbe bėdavojomės, ko paprastai niekada nedarau ir nesiklausau, kai kitos kolegės tai daro. Tačiau taip gavosi, kad kalbėjom apie, mūsų manymų, psichologinių problemų turinčius mokinius ir kažkaip užkabinom ir savo slystančius stogus. Kolegėm pasisakiau, kad mane kankina nepaaiškinami emocijų svyravimai, ūmūs neigiamų emocijų proveržiai ir visa kita, apie ką jau esu jums pasakojusi. Ilgus metus mokykloje dirbančios moterys nusišypsojo ir tarė: "Sveika atvykus į mokylą", o tada viską paaiškino ir man  paliko truputį ramiau (pas gydytoją vizitui nesiregistruosiu).

Dievaži, aš tikrai ten pavargau. Manęs dar niekada nėra kankinęs emocinis nuovargis. Pasirodo, tai ir yra tai, kas vadinama šalutiniu pedegoginio darbo poveikiu. Visus metus stengiausi būti pati geriausia kuratorė, pati šauniausia darbuotoja, pati pačiausia kolegė ir štai, kaip viskas baigiasi - emociniais sprogimėliais. Labai gaila, kad mano detonuotoju tenka būti Eligijui. Kolegės sakė, kad per atostogas atsigausiu, o tada bus likę dar vieni metai ir aš vėl būsiu aš. Labai tikiuosi.

mm

21 gegužės, 2013

Stiamo arrivando, Italia!

Italija, mes atvažiuojam!:) Dar negreit, bet lėktuvo bilietai užsakyti, viešbučiai užrezervuoti, italų kalba...pamiršta (gėda pelėda) Vasarą bus atostogų. Net 8 dienos! Ploju katučių :) Trumpam nukrypstant nuo temos: dar kartą įsitikinau, kad emocijos, tai cheminės reakcijos, kurios labai stipriai priklauso nuo hormonų kaitos. O jei tie hormonai išsibalansavę, tada ir gyvenimas visiškai susijaukia. Rodos, jau geriau. Vėl sugrįžo meilė. Bent jau kuriam laikui ją paturėsiu.

Vėl grįžtam prie Italijos. Kol kas turime planą pamatyti Milaną ir Cinque Terre su La Spezia. Tada dar lieka laiko Pisai ir Venecijai arba Veronai. Florenciją pasiliksim kitam kartui, kai keliausim į Romą. Kas už Veneciją, o kas už Veroną? Draugai sako važiuoti į abi, bet kaip viską suspėti per 6 dienas? Turite patarimų ką daryti ir ko nedaryti Italijoje? Labai smagu būtų sužinoti kažką dar, ko neperskaičiau internete :)

Ciao!
mm

14 gegužės, 2013

Laimės trupinėliai

Jau net nebemokėsiu perteikti emocijos, mane užvaldžiusios penktadienį, bet mama labai prašė parašyti, kad neatrodyčiau beviltiškai nelaiminga :) Pasiėmiau išeiginę ir važiavau į Vilnių pabūti su mergaitėm. Buvo sava ir gera. Stebėjom aitvarus ant Neries kranto, vaikščiojom po pavasariškas Vilniaus gatves, valgėm nuostabų vegetarišką maistą ir lipom į aukštą aukštą VU varpinę apžiūrėti raudonų miesto stogų. Oras buvo nuostabus, kompanija irgi, o aš pati - mažiau susikausčiusi ir džiugesnė. Kodėl aš neturiu nuotraukų?? Einu Ievos prašyti, kad atsiųstų džiugesiui kurstyti :)
mm

08 gegužės, 2013

Nuostabus nuostabus pavasaris


Labas po mėnesio. Vis užsukdavau čia, bet tik atsidarius įrašo langą nebežinodavau, ką ketinau rašyti. Bet pamačiau šią nuotrauką Cup of Jo bloge ir prisiminiau. Todėl pasilaikysiu ją prieš akis, įkvėpimui palaikyti.

Kaip vis dėlto sunku keistis! Kokie neįvykdomi atrodo nesibaigiantys prisižadėjimai daryti tą ar aną, o kito ir trečio nebedaryti visai. Vis paverkšlenu, pagailiu savęs, tada supykstu ir vis tiek apsisukusi išsileidžiu, kaip stipriai pripūstas balionėlis, paleistas iš rankų.

Ar man įsitaisyti prižiūrėtoją?

Jau senokai jaučiuosi taip, lyg būčiau iškalbėjusi visas savo gyvenimo temas, lyg visus gražius žodžius ir jų konstrukcijas būčiau išrašiusi, lyg išsidžiaugusi visais pavasariais, visais naujais pirkiniais, skoniais, vietomis - viskas atrodo išsinaudoję iki dugno... Juk koks gražus pavasaris atėjo, o aš visai neapsvaigus nuo jo! Anksčiau būčiau nuglosčiusi visus medžių pumpurus, įsimylėjusi visus pražydusius gėlių žiedus, alpusi iš laimės, girdėdama pavasarinių paukštelių twydytwyyy, o kas dabar? AŠ NORIU ŠVENTĘ ŠVĘST PAVASARIO, bet, matyt, esu per blaivi nuo suaugėliškos realybės. Taip, iš manęs išėjo paauglystė. Niekšė išsinešė per daug.

Kurių galų aš klausausi m-1? Nes kabinete sėdžiu su kolege, kuri kitokios muzikos neklauso. Kodėl savo darbo vietoje, ant svečių kėdučių neturiu pagalvėlių, kurias žadėjau įsitaisyti dar prieš metus? Nes mane pagavęs laiko laikinumo jausmas. Vis tiek po metų iš čia išeisiu, kam man įsikurti? Kodėl ryte nepasidažau? Nes vakare reikės vis tiek nusivalyti ir tam sugaišiu daugiau laiko nei tik nusiprausiant. Kodėl nedėviu aukštakulnių? Nes tada teks atrodyti gražiai ir visi į mane žiūrės. Bet ar žiūrės? Noriu būti nematoma.

Tikriausiai derėtų surašyti nuoširdų norų sąrašą ir jį garsiai perskaityti, kad prisiminčiau, jog vis dar gyvenu. Arba vėl pradėti melstis.

geros dienos!
mm