29 gruodžio, 2012

Stilius?

Man vėl sukilo temperatūra spalvų klausimu. Ir stiliaus, ir savos išraiškos, ir spintos turinio dar. Galvoje - įkyri maišatis. Man vėl nepatinka, kaip aš atrodau. Sakau "vėl", nes šis svaigulys jau buvo užėjęs Londone, su kuriuo finale susitvarkiau. O dabar, panašu, jis grįžo vėl, nes ir aš grįžau prie seno įpročio atrodyti niekaip.  Kalta žiema. Ir mano skystosblauzdos pasiduoti kitų įtakai.

Tikriausiai, šias mintis pakurstė Alexandra, kuri O VAIKYTI (!), žino spalvas ir jomis mėgaujasi. Ją sutikau prekybcentry, vidury žiemos visą rausvą su smaragdo kojinėm ir jūros mėlynumo batais. Gaila, nenufotografavau, bet ją dažnai fotografuoja mados žurnalai... Ir tada parėjau namo, ir galvojau, kodėl aš tokia juodai-pilkai-ruda?? Nes derinti spalvas yra sudėtinga? Nes stilius yra sudėtingas? Nes tingiu? Nes būčiau juokinga Šiaulių fone? Bet Alex tai nejuokinga... Ji graži ir traukia laimę!

O beieškodama įkvėpimo, radau 80-ties metų damą, kuri, nepanašu, kad be stogo, bet ką pagalvotumėm pamatę tokią lietuviškoj gatvėj? Crazy... :)


ir dar

22 gruodžio, 2012

Home alone

Vakar iš darbo namo keliavau su trimis nešuliais ir dėžute. Vienas maišelis buvo pilnas dovanų televizininkams, o visi kiti - dovanos man :). Taip taip, dirbti kuratore yra šaunumėlis! Pats geriausias darbas iš visų, kai dovanų gauni visos klasės keptų imbierinių sausainukų, nesuskaičiuojamai daug saldainių ir šokoladų, patį mieliausią keksiuką, naminės uogienės, obuolį karamelėje, čekį į SPA... :))) ir dar...grybų. Taip, vienos mano mergaitės tėtis augina grybus ir va, geriausia Kalėdinė dovana! :)

čia ne lėkštė maža, čia grybai delno didumo - portabelos.
Kadangi Mr. E. grybų nemėgsta, o aš namie viena, pasilepinau ir pasigaminau patiekalą:

O taip atrodo mūsų "eglutė" vardu, Kenis. Sakyčiau, geriausias variantas per tris metus:


Praėjusių metų interpretacijos:

Londonas 2010
Londonas 2011
O taip atrodo "gausus" Kenis: 


O dabar einu puošti sienų. Vėliau parodysiu, kas gavosi. Smagaus švenčių laukimo! :)

mm

19 gruodžio, 2012

Būti geresniu

Sako, jei galvoje pradeda pleventi mintis ir ji vis labiau įsišaknija, stipriai apraizgydama protą, ją reikia arba saugiai užrašyti, arba įvykdyti. Jau kuris laikas (gal porą metų, o gal dar ilgiau) manęs neapleidžia idėja "susigrąžinti gyvenimo harmoniją". Nepopuliariai skamba, bet viskas paprasta. Jau rašiau, kad po truputį pratinuosi sveikesnio gyvenimo būdo: gerti daugiau vandens, vartoti/naudoti natūralius produktus, sveikiau maitintis, numoti ranka į stresą... Geros mintys traukia kitas geras mintis ir štai, galvoje ima dūgzti priekaištas sportuoti. Aš labai nedisciplinuotas žmogus. Jau guodžiausi, kad man SUNKU. Bet tos mintys, jos tokios baisios. Apsėdo!

Ir štai, rašau sau beveik Naujų metų pasižadėjimo raštą, bet jį vykdysiu palengva, po nedaug, kad iš tikro imtų veikti, nieko neapgaudinėjant:

Imsiu keltis 10 minučių anksčiau, kad spėčiau pavalgyti pusryčius;
Pusryčiams valgysiu grikius arba duoną su sviestu. Be mėsos, nes nedera;
Išeidama į darbą pasidažysiu;
Pietų metu aplenksiu valgyklą, nes ten duoda niekalus;
Valgysiu iš namų atsineštą maistą (o ne, vakare reiks pasigaminti);
Išgersiu vitaminą;
Neskubėsiu;
Prieš einant miegoti išsportuosiu 5 Tibeto pratimus. Dievaži, padarius vos keletą, man apsisuko galva ir beveik pradėjo pykinti, bet Lamos juos daro ir gyvena 150 metų, todėl ir man reikia daryti. Žinoma, prie to prisideda tinkama mityba.
Vegetare netapsiu, nes man patinka Kalėdoms valgyti kalakutą, bet maistą stengsiuos derinti iš paskutiniųjų :)

Kol kas viskas. Noriu būti geresnė :)
mm

04 gruodžio, 2012

Sąrašiukas


Manęs (jau) nestebina anksčiau laiko blizgučiais besipuošiantis miestas. Aš jau nebediskutuoju apie psichines ligas, užeinančias gruodžio vidury. Taip pat manęs neerzina Kalėdoms dovanojamas/gaunamas puodelis su spalvotais briedžiais. Yra kaip yra. Mes esame prekybcentrių karta ir nieko čia nepakeisi, nebent savo požiūrį. Ir elgesį, žinoma. 

Šitas įrašas irgi yra per anksti, bet vengiant kasmet linksniuojamų dovanų pirkimo begalvysčių, sugalvojau savo Kalėdų seneliams parašyti laišką. Prieš tai noriu prisipažinti, kad aš buvau "Jamam".

Iš esmės esu labai laimingas žmogus - man nieko nereikia išskyrus geras emocijas. Jų reikia vi sa da. Bet kadangi Kalėdų seneliai mane laimingą daro kasdien, o dovanos esmė (kaip suprantama mūsuose) yra kažkas nekasdieniško/stebinančio/labai reikalingo, tad imu ir palengvinu galvos sukinius, kurie randasi nuo klausimo "ką padovanoti tai Monikai".

Noriu pasidžiaugti, kad šios Kalėdos man - ypatingos, nes Naminės. Ne kur nors Londonuose, o čia pat. Todėl ir dovanų tikiuosi Ypatingų. Tai galėtų būti kas nors iš šio sąrašiuko:

* ekologiška, natūrali kosmetika (natūralus aliejus, sviestas, prausiklis, hidrolatas, rankų kremas...),
* kas nors pagaminta rankomis (sausainis, pyragėlis, auskarai, šalis, kojinės, paveikslėlis...),
* šventinė vakarienė (japonų, tailandiečių, kinų, Kalėdų senelio virtuvių),
* toršero gaubtas,
* skaniai kvepianti arbata,
* eilėraštis,
* M. Prusto knyga "Svano pusėje",
* kvietimas į Operos ir baleto teartą,

* kokia nors smulkmenėlė iš L'occitane (pasilepinimui, šypt)

Fenk you :) 

P.S. nurodytos dovanos (aktyviose nuorodose) neturi būti tos pačios. Čia tik pavyzdžiai :)
mm

02 gruodžio, 2012

Pasiilgstu L

Taip, pasiilgau didžiojo L. Kartkartėm jį vis prisimenu. Pirmiausia - saulėti pavasariniai parkai ir mieli mergaitiški laisvadieniai su Agne ir Ieva. Arba nerūpestingi miesto patyrinėjimai su Eligijum. Tuose prisimininuose oras visad nepriekaištingas. Jokių angliškai melancholiškų kritulių, tik patogiai šiltas ankstyvo pavasario oras ir žavus sausio šaltukas, elegantiškai apsivejantis nuogą  kaklą pro atlapotą ploną odinukę. 

Tada pagalvoju, ar noriu sugrįžti. Ne. Mintis šoka į upę ir nusiskandina. Imu prisiminti rutiną: darbą, šaligatvius iš ir į namus, ilgesį, dienų skaičiavimą iki atostogų, vienišumą, savęs neturėjimą, savos erdvės suvaržymus ir t.t ir panašiai. Londonas buvo žavingas savaitgaliais, arba trečdalį viso to laiko, kiek ten gyvenau. Labai noriu į jį sugrįžti kaip svečias. Trim dienom. Ir prieš važiuojant susirašysiu sąrašiuką, ką suvalgyti, nuveikti, pamatyti. Šiuo metu galvoje sukasi Greggs bagetė su tunu ir kukurūzais ir Humming bird red velvet keksiukas, žinoma.


25 lapkričio, 2012

Žaidimėliai

Panašu, kad bloguose vėl siaučia žaidimėliai. Aš nieko prieš, mielai juose dalyvauju, jei kas nors pakviečia (ačiū, Vykintai) ir netgi galvoju, kad jie vis dėlto, visai neblogai - galima atrasti naujų įdomių rašytojų ir pačiam pasiviešinti, jei jautiesi pamirštas ir neskaitomas. :)

Šis žaidimas vadinasi "The blogger tag" (aišku, pavadinimas angliškas, nes visi pavadinimai šiais laikais privalomai angliški :) ) Ir taisyklės jo tokios:

1. Kiekvienas pažymėtas (užtagintas) blogeris išvardyja 11 faktų apie save (vienuolika tai čia tikriausiai todėl, kad žaidimo sugalvotojas norėjo apeiti populiarujų "dešimt" :)2. Išvardyjęs 11 faktų, blogeris atsako į jį užtaginusio blogerio klausimus.
3. Atsakęs į klausimus, sugalvoja ir pateikia savuosius.
4. Tuomet žaidžiantysis turi pažymėti (vėlgi) 11 kitų blogerių, bet nelabai populiarių :) (kurie turi mažiau nei 200 sekėjų - jei atvirai, skaitau daug blogų, bet tik keletą jų seku oficialiai - kam?)
5.  Pažymėtiems naujiems žaidėjams privalu pranešti, kad jie įtraukti į žaidimą.
6. No tags back.


Žaidžiam:

1. Beveik į visus patiekalus, kuriuos gaminu namie, dedu kepintą svogūną ir morkų,

2. Niekada nenešu šiukšlių (tą padaro Mr. E. :) ),
3. Dirbu dvejuose darbuose,
4. Žaviuosi ciniškom, turinčiom gerą humoro jausmą, laisvamaniškom, nepriklausomom asmenybėm,
5. Mano rankų nagai arba banguoti arba dryžuoti vertikaliai,
6. Slapta ilgiuosi Londono,
7. Man nepatinka nei Mamontovas, nei Bytlai - atsiprašau,
8. Tą reklamą, kur girdėjot Akropoly apie "Sepala" parduotuvės nuolaidas - įgarsinau aš,
9. Esu įsitikinus, kad ateiviai, reinkarnacija ir savitaiga egzistuoja,
10. Razinas iš bandelių, pyragų ir kitų kepinių išrenku,
11. Mėgstamiausia virtuvė mano liežuviui- tailandiečių 

Vykintos klausimai:

1. Kiek valandų?19:17 arba visos per greitos

2. Ką veikei šį savaitgalį?Ruošiau užkandėles, gėriau girą, pykau ant rūkančiųjų, ilgai miegojau, nusipirkau gilią keptuvę ir keistai kvepiančių arbatų, iškepiau ryžių su viskuo ir sojų padažu, tada iškepiau guminį kondensuoto pieno keksą (nes su krakmolu), penkis kartus perdariau savo blogo užrašiuką, siurbiau grindis, dainavau lietuvių liaudies dainą, kai Eligijus nešė šiukšles...
3. Kokia daina dabar dažniausiai groja tavo namuose?
Daugher - Youth 
4. Kur keliausi?Ryt į darbą, per Kalėdas - pas močiutę, vasarą į Š. Ameriką, rudenį - į Vilnių. Už poros valandų - į patalą lovoje
5. Kokių daiktų turi kišenėse?Chalato kišenėse - trupiniai. Pilko palto kišenėje - saga, violetinio palto - išmušti autiko bilietėliai ir mikro autobusiukų čekiai, rankinės kišenėje - ružas, vazelinas ir vėl bilietėliai
6. Kiek draugų turi facebooke? :D303. Su didžiąja dauguma visiškai nebendrauju. Kitų beveik nepažįstu. Realių draugų kokie 5. Beveik šimtas feisbuko draugų - mano mokiniai. Su jais dažniausiai bendrauju mokyklos nelankymo klausimais.
7. Kelnės ar sijonas? (prašau berniukų irgi atsakyti)Kelnės ant savo kojų, bet sijonas ant kitų.
8. Ką tau reiktų padaryti, kad tavo draugai pasakytų "nu šito iš tavęs nesitikėjau"?Ką nors sumušti, išvadinti negražiais žodžiais, iškepti nesukritusį pyragą
9. Kokios spalvos tavo dantų šepetėlis?Rožinis
10. Kas tave labiausiai erzina?Aš, kai leidžiuosi būti suerzinta bereikšmių dalykų
11. Ar norėtum su manimi išgerti kavos?
Ne, labiau norėčiau arbatos :) Ir net jei vanduo būtų pasibaigęs, vis tiek norėčiau su tavim pabendrauti gyvai :)

Mano klausimai:

1. Apie ką galvoji prieš eidamas miegoti?

2. Ar esi patenkintas savim?
3. Ko ilgiesi?
4. Kaip tave nudžiuginti?
5. Ką veikti su salieru?
6. Ar tiki konspiracijos teorijom?
7. Kas visada šąla tavo šaldytuve?
8. Kaip atrodytų tavo laimės ir džiugesio diena?
9. Akys/šypsena/papai/sėdynė/kojos ar kas nors kita? :))
10. Tavo nuomonė apie prekybcentrius
11. Spalvos - tai...?


24 lapkričio, 2012

Pri(si)minimas sau

Gali rinktis pykti ir pykti, ir vis pykti, ir bumbėti, ir būti nepatenkintai ir vėl nepatenkintai arba gali rinktis būti šauniai.


17 lapkričio, 2012

Psichoanalizė

Ar yra gyvenime riba, nuo kurios reikia pradėti "kaupti atsargas" ateičiai? Ar būnant 25-erių jau reikia augintis šaknis ir pasirinkus tinkamą dirvą "pasisodinti su visam"? O jeigu vis dar kalasi sparnai, taip niekada ir neužaugę? Ar juos kirsti? Nudeginti? O gal vis dėlto pabarstyti stebuklingom fėjų dulkėm, kad užaugtų platūs ir stiprūs? Paskutiniam skrydžiui prieš "pasisodinimą". Noriu skristi aplink pasaulį, miestus, į idealistines idėjas, į nutrūktgalviškas avantiūras, kurių sau niekad neleidau.
------------------------------------
Dvi dienas dalyvavau Bružo ir Žebrausko improvizacijų festivaly. Pradėjus aštuonių ritmų sesiją prieš mano akis praskrido ryški išvada su sparneliais: aš nemoku atsipalaiduoti. Visiškai. Spėju, kad mokykloj, kažkuriuo momentu sugalvojau, kad šelmiškumas=nebrandai, ši lygi kvailumui ir t.t. Ir nuo to laiko nepažįstamųjų rate aš - gibse įkalinta šaka.
------------------------------------
Mes turime nesuskaičiuojamai daug pasirinkimų: kur gyventi, su kuo draugauti, kokius sausainius pirti ir t.t. Gyvenu savo kreidos rate ir nieko gero. Pasirinkti būti laimingai irgi galiu. Ir graži ir visaip kitaip...
 
 
mm
 
 

30 spalio, 2012

Šveikuolė

Noriu tapti sveikuole. Kad šešiasdešimties atrodyčiau, kaip penkiasdešimt devynių :) Ne, kaip keturiasdešimt. Tam ruošiuosi jau gerus pora metų. Bet ledai vis nepajuda. Akys atsivėrė dar tada, kai susipažinau su Justu (sveikuoliu). Kas kartą kalbant apie sveiką mitybą ir kitus dvasinius reikalus, iš visos širdies jo atsiprašinėdavau, kad man patinka vištiena ir kad karts nuo karto suvalgau kotletą. Jis šypsodavos ir linkčiodavo galvą, kai žadėdavau vieną dieną iš to išaugti. Jau užaugau, rodos, bet iš blogo maitinimosi neišaugau. Mėsą vis dar valgau, macdonaldo pyragėlis su miško uogom yra mano desertas numeris vienas, o grikiai vis dėlto netapo mano kasdieniniais pusryčiais. Tačiau, vigi, šio to išmokau. 

Jau nebegeriu limonadų (nors kolos kartais patraukiu, mi scuzi, bet labai labai retai!), "degančių" sausainių irgi nebeperku (tik Oreos nesiskaito, nes jie juodi ir linksmi valgyti :)) Skaniai sintetišai kvepiančios dušo želės jau gal pusmetį neturiu, o kremus ir šompūnus perku iš vaistinės (tarkim, kad jie geresni, nei head&shoulders su grindų plovikliais). Gyvendama Londone beveik nebevalgiau kiaulienos. O vaisiai mano valgiaraštyje būdavo kasdien - neperdedu. Gryno vandens stengdavausi išgerti per kiekvieną darbo pertraukėlę (vieni eidavo rūkyti, o aš - stiklinės vandens). Net guminukų beveik atsisakiau... (bet šiandien pusryčiams suvalgiau du keksiukus ir vieną glaistytą zefyrą...:( )

Kitas mano žingnis bus vėl grįžti prie vandens gėrimo. Tada - saldumynų ir cukrų mažinimas. Kai pavyks įgyvendinti šitai, gal pradėsiu galvoti apie kitokio valgiaraščio bandymą. 

Va, mirkau migdolus (dar liko pusvalandis). Justas sakė, o ir knygoj skaičiau, kad tada jei geriau virškinami ir įsisavinami, turi antivėžinių savybių. 7 riešutukai per dieną ir vėžiai traukiasi :)


25 spalio, 2012

Keraminiai stebuklai

Dienų sumaištyje pasigendu meno. Dėl tokių atradimų manyje labai pradeda spurdėti noras mokytis keramikos.


Nathalie Choux
Nathalie Choux
Nathalie Choux
Nathalie Choux
Eglė Einikytė
Eglė Einikytė
Eglė Einikytė
Eglė Einikytė
Eglė Einikytė


05 spalio, 2012

oh Heaven

Vienos dienos būna lengvos ir nerūpestingos, kaip perregimi organzos kaspinėliai, sukabinti vėjams džiuginti, kitos dienos būna sunkios ir klampios, panašios į baklažanų spalvą ir tąsios, kaip tykštančios dervos. Ir tokios, ir kokios man patinka. Ši savaitė buvo sunki. Bet ne pečius slegianti, o sunki savo svoriu. Dariau dalykus ir džiaugiausi savimi. Pirmą kartą susigalvojau tiek darbų per savaitę, kad net teko viską susirašyti papunkčiui į valandinį kalendorių. Jaučiuosi pilna ir man tai patinka. O kad šitaip pavyktų jaustis tiems, kam to taip stipiriai trūksta...

Šito ir laukiau svajodama apie grįžimą į Lietuvą - savirealizacijos.

mm

30 rugsėjo, 2012

Namų jaukumas arba kaip mes pirkome kilimą


Namus kurti ne taip jau lengva, kaip maniau. Supratau, kad eklektika irgi įnoringa - reikalauja subtilumo. Kitaip ji virs akivaizdžiu kiču arba dar blogiau - ponios Annos Piagi apraiška (tik interjerine), o mes vis tiek  aklai manysim, kad tai aukščiausio lygio skonis.

Vakar pirkom kilimą. Kadangi pretenzijų į prabangą neturime, o kilimo prireikė "smūgiu" (man), nuvažiavom į masiškai didelę masinę parduotuvę iš didžiosios E. Vėl prisiminiau, kad esu impulsyvi, emociškai paveiki pirkėja ir kad negaliu pirkti iš karto. Susižavėjau ryškiu modernišku kilimu su raudonais kvadratėliais, o juk mūsų namai iš esmės nemodernūs(!). Negalima pasiduoti daiktų žavesiui, jei tie daiktai žavingi tik parduotuvės lentynoj - po to save auklėjau. Parduotuvių dizaineriai žino, kaip viskam suteikti patrauklumo. Ir dar gerai, kad Eligijui tas kilimas nepatiko. Todėl nusipirkom mažiau gražų, bet labiau tinkantį prie bendros mūsų namų visumos. Pasirodo, namus kurti ne taip jau lengva.

mm

24 rugsėjo, 2012

Mokinuosi

Girelė. Akrilas.
Tikriausiai dar nesakiau, kad nuo rugsėjo dirbu savo buvusioj mokykloj. Labai įdomi patirtis. Šiandien sau galvojau, kad tai vienas geriausių darbų, kokius esu dirbusi. Davė nedaug - tik metus, todėl jau nuo šiandien pradedu mokytis:
1. Niekada nereišk savo nuomonės kategoriškai, net jei ją sakai jaunesniems;
2. Devynis kartus pamatuok, dešimtą - kirpk;
3. Ne viską priimk asmeniškai/ nesusirikšmink (čia Mr. E pamokymas. Ačiū)
4. Kad ir ką dirbi - dirbk geriausiai (šitas punktas pasikartojimui).

O paveikslas nuotraukoje koks tai nublukęs ir kažkodėl man visada jie pavyksta tamsiai. Matyt, pasamonė.

22 rugsėjo, 2012

Apie Laimę

Marija paprašė, kad padėčiau parašyti paskaitai tekstą apie laimę. Sutapimas, pastaruoju metu apie ją vis pagalvodavau. 

Šita būsena per laiką surambėjo. Kažkaip nutolo nuo suaugusių žmonių ir tapo pernelyg užrietusi nosį - rafinuota, išdidi. O anksčiau juk tokia paprasta buvo! Tik pagalvokit, ką mums reikškė būti laimingais vaikystėje? Kiek laimės suteikdavo mama, grįžtanti iš darbo, o bendra šeimyninė kelionė į Palangą? Žirnių sauja iš močiutės sodo, ledų porcija, animaciniai filmai... Apskritai, šios džiugesio akimirkos tik dar labiau padarydavo mus laimingais, bet iš esmės tokie buvome nuolatos. Nelaimingais būti neturėjome priežasčių. O kaip yra dabar? Ne taip.

Psichologinė literatūra sako, kad suaugusio žmogaus laimė - sudėtinga pasiekti. Kad mes būtumėm laimingi  turime išpildyti fiziologinius poreikius, tada - jaustis saugūs, vėliau - būti socialūs (turėti draugų, mylimųjų), po to - didžiuotis, džiaugtis savimi (sulaukti pagarbos iš kitų, turėti gerą reputaciją, pripažinimą) ir galiausiai - aktualizuotis (realizuoti save - daryti tai, kas patinka, ko nori, kas įdomu) (Maslow piramidės principas). Nors vienam laipteliui klibant, "laimės laiptinė" negalima. 

Pažįstu daugybę jaunuolių, sergančių depresija. Pati, manau, buvau pasidavusi melancholijai. Ir tokių nelaimėlių yra masiškai daug! Būti nelaimingu - neišvengiama šių laikų kasdienybė - galvoju. Gal reiktų pradėti žeminti per aukštai iškeltas karteles? Vienas žmogus yra sakęs: "Genijais gimsta vienetai, tokiais visi negalime būti. Ir vidutinybe būnat galima būti laimingu". Renkuosi šitą variantą. O jūs?

17 rugsėjo, 2012

...o Jis rado Zenitą










Kažkodėl gyvenimas pro seno aparato objektyvą atrodo kitoks. Ramesnis, šiltesnis, be rūpesčio. Eligijus sakė, kad dar reikia pasimokyti fotografuoti, o man tos "nesekmės" atrodo meniškai. Ypač džiaugiuosi savo portretu be viršutinės dalies ( :) ) ir gyvybe trykštančiu senos lempos gyvenimu.


Mm + Eligijus

03 rugsėjo, 2012

Ūkanos

Pamiršau, kokių elegantiškų žodžių mokėjau. O kokių dar būčiau mokėjusi, jei būčiau gimusi voliutų ir rozečių ant ištaigingų didikų rūmų, laikais? Dabar viskas paprasčiau, bet neprastų žodžių dar likę. Kas juos saugo? - kartais pagalvoju. Rafinuotų žodžių saugotojai, tikriausiai. Su baltomis pirštinaitėmis, truputį snobiški, susilaižę per vidurį perskirtus plaukus ir iškėlę nosis truputį aukštėliau nei derėtų. Saugo raitytose, variu kaltose skrynelėse ir atidaro tik labai išprususiems žmonėms. Tokiems, kurie su britiškom karalienėm geria popiečio arbatėlę ir kišenėse nešiojasi inicialais siuvinėtas nosinaites. Tokia būnu ypač retai. Beveik nebūnu niekada, bet tų žodžių moku. Mokėjau. Pamiršau visame šitame kasdieniškame paprastume.

Aną rudenį, brendant pro Kaštonų lapų jūras, kažkoks nepažįstamasis pavadino mane estete. Juk tikrai. Esu žodžių estetė. Tik iš burnos, liejantis kasdieniškoms mintims, jie taip sklandžiai nesiveržia. Užtat kaip malonu apie juos pagalvoti rašant. Štai burbulai - vienas gražesnių žodžių mūsų kalboje. Kaip maloniai švelniai lūpose sprogsta minkšti bu. Ir kai šį tariu, visada įsivaizduoju tą tobulą apvalumą - perlo, muilo burbulo, žieminės kepurės bumbuliuko iš siūlų... Akvarelės - gaivus, kažkodėl mano mintyse nulietas vandens spalvomis (melsvomis, žalsvomis, smaragdo) žodis. Susimaišęs su vandeniu, lengvas, nerūpestingas. Ūkanos - tas nepaprastas ū garsas... Ir toks truputį šiurpus, rudeniškas oras pamiškėmis. Elegantiškas. Nepriklausomas. Galingas. Kada nors norėčiau parašyti dainai tekstą su visais gražiausiais žodžiais mūsų kalbos.

Tai tiek. Su atėjusiu rudeniu.

mm

14 rugpjūčio, 2012

Kaip aš buvau agurkų vakuotoja ir pomidorų padažų darytoja

Taigi uogienių šiais metais išvirti nespėjau, todėl simboliškai (pirmą kartą) užvakavau tėčio priaugintų agurkų ir pomidorų :). Agurkai su garstyčiom (jos dabar visur labai populiarios), todėl balzgani, bet ypač skanūs, o pomidorų padažas, nors internete buvo labai išgirtas, man gavosi aštrokas. Smagiausia dalis buvo rišti popierių su kaspinukais, kuris jokios funkcijos neatlieka, bet šiaip smagu :)

kaspinukus surišti padėjo tėtis :)
mm

08 rugpjūčio, 2012

Atostogos ne atostogos be saulės

Net antakiai nusvyra pagalvojus, kaip stipriai mano nuotaika priklauso nuo oro kokybės. Štai - jau praleidau trečią dieną savo atostogų, o jos tokios pfff. Nei šviežių uogų belikę, nei pagulinėjimų ant pievutės, kai taip nešilta. Ir net lieti akvarele upo nėra, nes išėjus laukan stumdosi vėjas ir paukščiai nečiulba. O labiausiai erzina į galvą rugpjpūčio pradžioje lendanti mintis, kad netrukus ruduo.

Bet va, šiandien radau gražų rėmelį ir šaunių paveiksliukų pavogti iš interneto (būčiau siuntųsis orginalius, bet kad mileonus pinigų kainuoja...)

O šiam dar trūksta rėmelio, bet bus greičiausiai irgi juodas ir keliaus į vonią :)
O aš labai tikiuosi, kad kitą savaitę grįš kaitra ir mano atostogos bus atostogos.

mm

27 liepos, 2012

Kėdės projektas ir kiti maži atradimai

"Namai -  tai juose gyvenančių žmonių tęsinys" - kažkur skaičiau ir man labai patiko. Tai žinoma - aš už. Nuomodamasi butus (o jų per savo gyvenimą prinuomavau net visus 6, neskaitant paskutiniojo) vis svajodavau, kaip vieną dieną  pagaliau galėsiu turėti man patinkančius baldus ir daiktus (nepaisant Eligijaus skonio ir norų (evil :)) Ir va, nors ant sienų negaliu kabinti paveiksliukų (vis dar galvoju, kaip apeiti šią taisyklę), jau turiu  "žydrus" fotelius ir samaninę sofkutę. Gaila, nenufotografavau, kaip jie atrodė prieš "extreme makeover" pokyčius, bet maždaug įsivaizduokit, kad buvo klasikiniški ir visokie nudėvėti

Fotelis pervilktas gobelenu-laimikiu. Jo metras tekainavo 18 litų. Paprastai tokie gobelenai prasideda nuo 30 lt :) Visi stebėjosi spalva ir neįsivaizdavo galutinio varianto. O jis štai toks. "Barchatinė" pagalvėlė -9.99 lt iš Jysk per išpardavimą.
Šitos pagalvėlės apvalaklą pirkau iš dėvetų rūbų parduotuvės. Kainavo 3 litus. Ją prikimšau šunio apvalgytų pliušinių žaisliukų sintifonu ir va, "barchatinė" pagalvėlė už 3 litus ir kvepianti Lenor  :)
Čia mano papimpinta samaninė sofkutė už 220 pinigų iš dėvėtų baldų parduotuvės. Beveik nauja, teko išvalyti tik lūpdažio dėmelę, bet nesunkiai. Pagalvėles parsivežiau iš Anglijos. Pirktos Primark'e už 10 svarų visos.
Bendras vaizdas prašosi tik paveiksliukų ant sienos ir kilimuko. Beje, žalios sienos buvo prieš mums išsinuomojant būstą. Ne mano spalva sienoms.
Ei, o čia trys maži atradimai: žalią taurę nupirko mama irgi iš sendaikčių. 2 litai. Dėžutė su paukštuku - buvusi pudrinė (pudra buvo sandariai supakuota, todėl indelį naudoju saldainiams laikyti. Irgi iš sendaikčių. Kokie 2 litai. Porcelianinis puodelis su dangteliu - laimikis iš "Norfos" už 2.99 per išpardavimą. Irgi saldainiams slėpti.
Sukulentas. Mamos dovanotas. Vazonėlį ji irgi priderino prie mano bendros "eklektikos"
Senovinė lempa. Ją radau sendaikčiuose. Kainavo 25 litai. Buvo palūžusi, bet tėtis pavirino ir dabar būna graži. Gal kada nors pakeisiu gaubto medžiagą ir perdažysiu stovą, bet kol kas patinka senoviškai

tai tiek.

mm

22 liepos, 2012

Mano santykis su menu. Pasiaiškinimas viešai

Praėjusią dieną ŠU dailės galerijoje filmavome parodą. Ant mūsų televizijos kažkodėl pyklelėjęs parodos kuratorius ne itin maloniai su manim bendravo. Kai paklausiau plačiau papasakoti apie Mark Rothko (dailininką, kurio darbai tąkart kabėjo galerijoje), vyriokas sarkastiškai nusivaipė, mestelėdamas komentarą, kad "tai yra pasaulinio garso dailinkas ir kiekvienas išsilavinęs žmogus turėtų jį žinoti". Tada šitą sakinį priėmiau asmeniškai. Įsižeidžiau. Ir tik dabar, žiūrėdama filmą, kaip grafikai piešia ant keramikinių plytelių, supratau kodėl.

Mano šeima nėra ir niekada nebuvo menininkai, bet tiek tėtis, tiek mama turi to gyslelę. Tėtis nuo vaikystės dainavo chore, mama puikiai jaučia spalvas, estetiką, turi skonį menui. Aš ir mano dvi seserys irgi šitai atsinešėm gimdamos. Abi sesės baigė dailės mokyklą, viena ir kita bandė groti, dainuojam, aš irgi vis kokia kūryba užsiimu. Bet nieko iki galo... Nesame nei talentingos dainininkės, nei muzikantės, nei dailininkės ar dar karžkas. Tokios visų galų meistrės su trupučiu pretenzijos į kūrybą, bet nieko didelio ir visiškai aiškaus.

Norėjau studijuoti menus. Galvojau, kad studijos man padės sudaiginti ir išauginti pupą iš to mažo meno grūdo. Kažkodėl užsispyrusi maniau, kad tik studijos ir niekas kitas man atvers duris į kūrybą. Svaisčiojusi apie įvairius dizainus, įstojau į žurnalistiką. Mano laimei ar nelabai, ją pabaigiau, tuo sužlugdydama galimybę perstoti į "menus". Dabar, už antrą balakaurą turėčiau mokėti visą pilną sumą, o visi menininkai, kuriuos tik pažįstu ir su kuriais diskutavau šitą galimybę sakė, kad pinigų suma neverta meno studijų kokybės Lietuvoje. Užsienis dar tolimesnis. Aš neturiu piešimo įgūdžių (nors gal pagrindai yra), mano portfolio per megėjiškas, kad sudominčiau stojimo komisijas. Be to, reiktų viską palikti Lietuvoje (šį kartą ir Eligijų, tikriausiai) ir vėl pradėti viską nuo pradžių...

Štai dėl ko pykau ant taiklų komentarą pasakiusio kuratoriaus. Aš niekad neieškojau alternatyvų, neperskaičiau visų meno albumų, neaplankiau visų meno galerijų - nes visada buvau kvailai užsispyrus galvodama, kad "menas manęs nepriėmė". Reikėjo pakovoti...


16 liepos, 2012

Labai puikus pirmadienis

Šiandien sužinojau labai džiugią žinią - rugpjūtį aš ir vėl galiu sau leisti gyventi palei vėją. Tai reiškia, kad paskutinįjį vasaros mėnesį aš gyvensiu maždaug taip, kaip noriu pati. Šypt. Gali pasirodyti, kad esu linkusi į veltėdžiavimą ir visišką nepastovumą darbuose, bet man (juk) jaunystė. Kad jau atsirado proga - tai imu. 

Dar visai neseniai norėjau raštyti, kad gyventi pagal savo norus yra prabanga. Ja gali džiaugtis tik labai gabūs, protingi ir realistiškai galvojantys žmonės. Visiems kitiems paprastiesiems galioja taisyklė: "Ką gauni - tuo turi džiaugtis, nes gali apskritai nieko negauti". Taip ir mano tėvai galvoja. Visi vyresni žmonės taip galvoja. O tie, kurių galvose vis dar plevena lengvutis brizas, sako atvirkščiai - nebijok būti savimi, išdrįsk daryti ir t.t. Tai aš tą vieną rugpjūčio mėnesį vėl bandysiu būti drąsi.

Tadam. :)



29 birželio, 2012

Per pertrauką apie dalykus ir gimtadienį


Rašau vogčiomis. Darbe. Turiu pasakyti, kad striukas rašymas žinioms baigia išmušti visas mano spalvotas raidžių mūzas. Net rašydama čia, į savo terapiją, kur anksčiau užsukdavau išsilieti, vis trukčioju. Per tą mėnesį spėjau išmokti nupiepusios pastraipos tekstą tikrinti n kartų ir dabar visai fu, net nebemoku rašyti ne mechaniškai.

Bet štai, šiandien penktadienis ir aš sau leidžiu pagudrauti. Tą, beje, šitoj įstaigoj daro visi. Žinių redaktorei pasakiau, kad esu labai užsiėmusi savais reikalais ir tikrai tikrai labai stipriai negaliu, nors iš visos širdies apgailestauju, prisijungti prie darbo žiniose. Taigi šiandien aš nustoju būti asiliuku ir virstu į savim patenkintą kumelį. Ar kumelę... Arba geriau – ožką.

Tikriausiai mažai belikę tokių dvidešimtpenkiamečių, kurie vis dar taip stipriai būtų įsimylėję vasarą. Kartą šią savaitę buvo mano gimimo diena. Pirmą sykį tokia darbinga ir taip nedaug skirta savo mylimiesiems. Visą dieną dirbau, po to organizavau salsą, tada skubėjau valgyti gimtadienio blynų ir net nespėjus jiems atšalti važiavau namo. Iš bendradarbių gavau žuvelę su žole į akvariumą vietoj gėlių (akvariumo niekada neturėjau, todėl Monikitą – iš anksto pakrikštytą žuvį – priglaudžiau į bendrą žuvinyką žinių redakcijoj).

Vis dėlto, turiu dirbti, visokių protingų žodžių dar reikia prigalvoti. Dar turiu keletą neišsakytų minčių terapijai, todėl grįšiu vėliau kitą kartą (ties 8:85 skamba mano normalus balsas, tik žinių vedėja tekstą suklydo ;))

mm