Ūkanos

Pamiršau, kokių elegantiškų žodžių mokėjau. O kokių dar būčiau mokėjusi, jei būčiau gimusi voliutų ir rozečių ant ištaigingų didikų rūmų, laikais? Dabar viskas paprasčiau, bet neprastų žodžių dar likę. Kas juos saugo? - kartais pagalvoju. Rafinuotų žodžių saugotojai, tikriausiai. Su baltomis pirštinaitėmis, truputį snobiški, susilaižę per vidurį perskirtus plaukus ir iškėlę nosis truputį aukštėliau nei derėtų. Saugo raitytose, variu kaltose skrynelėse ir atidaro tik labai išprususiems žmonėms. Tokiems, kurie su britiškom karalienėm geria popiečio arbatėlę ir kišenėse nešiojasi inicialais siuvinėtas nosinaites. Tokia būnu ypač retai. Beveik nebūnu niekada, bet tų žodžių moku. Mokėjau. Pamiršau visame šitame kasdieniškame paprastume.

Aną rudenį, brendant pro Kaštonų lapų jūras, kažkoks nepažįstamasis pavadino mane estete. Juk tikrai. Esu žodžių estetė. Tik iš burnos, liejantis kasdieniškoms mintims, jie taip sklandžiai nesiveržia. Užtat kaip malonu apie juos pagalvoti rašant. Štai burbulai - vienas gražesnių žodžių mūsų kalboje. Kaip maloniai švelniai lūpose sprogsta minkšti bu. Ir kai šį tariu, visada įsivaizduoju tą tobulą apvalumą - perlo, muilo burbulo, žieminės kepurės bumbuliuko iš siūlų... Akvarelės - gaivus, kažkodėl mano mintyse nulietas vandens spalvomis (melsvomis, žalsvomis, smaragdo) žodis. Susimaišęs su vandeniu, lengvas, nerūpestingas. Ūkanos - tas nepaprastas ū garsas... Ir toks truputį šiurpus, rudeniškas oras pamiškėmis. Elegantiškas. Nepriklausomas. Galingas. Kada nors norėčiau parašyti dainai tekstą su visais gražiausiais žodžiais mūsų kalbos.

Tai tiek. Su atėjusiu rudeniu.

mm