29 gruodžio, 2011

Nostalgija

Kiek prisimenu save vaikysteje, megstamiausias mano uzsiemimas buvo piesti. Dazniausiai piesdavau ''mergaites''. Iki kokiu 14kos metu jas piesiau :). Po to uzaugau ir issigandau, kad nebemoku. O si menininke, matyt, neissigando arba neuzaugo. Miela.












P.s.: kodel vieni tos pacios autores potretai atrodo profesionalesni uz kitus? Ar tai spalvos? Ju deriniai? Seseliai? Kas?..

The Secret Hermit

27 gruodžio, 2011

Tyliai praejus mazoms Kaledoms su didele dovana

Jausmas lyg buti tusciuose namuose pilka diena pries lietu. Ypac siandien, pasibaigus musu mazytems Kaledoms. Kai nuejau i stotele laukti autobuso, jausena issiplete per visa miesto diduma (neperdedant - per visa betonini rajona, kuriame gyvenu). Tikrai. Zmoniu vos vienas kitas, masinos irgi, rodos, tik netycia uzklydusios pravaziuoja. Taip vienisa, bet neliudna, vienisa tik. Kitas Kaledas sutiksim namie! Ir Kucioms visi susirinksim (vis dar nelabai isivaizduoju, kaip reikes pasidalinti sventes su Eligijaus seimyna, bet gal kaip nors:) ).

Siais metais mano Kaledu senelis buvo labai... stebinantis. Taip stipriai, kad net teko truputi paverkti. Pasijutau neverta, neteisingai suprasta, isprovokavusi ir labai stipriai nuskriaudusi ji, gobsi, nedraugiska, pasiputusi ir dar daug kaip kitaip jauciausi ta viena akimirka. Buvau apdovanota gamilybe is(si)pildyti sau viena materialiai brangia savo svajone. As visada palaikiau ideja verciau dovanoti popiereli su kvietimu prie sprendimo prisideti paciam dovanos gavejui, nei kazka, kas nera aisku ar verta. Bet si karta viskas kazkaip kitaip. Iki siol negaliu suprasti, nei kas, nei kaip, nei kodel. Dabar praktiskai galiu isigyti bet koki varda ant bet kokio daikto, bet zinot, kaip buna?.. Kai kurios svajones yra daug saldesnes, kai dar tolimos ir nepanasios, kad kada nors isipildys... Nesu tikra ar dabar, atsiradus realiai galimybei, noriu pirkti brangu dalyka, kuris bus labai svetimas prie kitu mano paprastu daiktu. Ar jausiuos geriau?.. Baisoka. Bet vis delto, labai branginu grazius ir didelius Kaledu senelio norus ir ketinimus. Mazos Kaledos su didele dovana... Prisiminsiu ilgai.

mm

11 gruodžio, 2011

Meilė sau

Kur yra viduriukas keturkampio, kurio kampuose yra išsidėsčiusios sąvokos "narcicizmas", "sumaterialėjimas", "apsileidimas" ir "apkiautimas"? Kaip tas viduriukas vadinasi?

Kartą šią savaitę pastebėjau, kad beveik visas septynias dienas devėjau vieną ir tą pačią uniformą. Tiesiog išsitraukiau iš spintos rūbų kratinį ir vilkėjau jį vi sa da. Gal tik šalikus kartą kitą pakeičiau. Nejau tapau tokia nuoboda?? Pasiteisinimas nevykęs ir netgi apgailėtinai graudus: "neturiu kur puoštis; visos mano dienos- tai "darbas-namai"". Vaje! Kur dingo mano meilė sau?.. 

Jausmas, lyg įsivyniojus į tamprią, lipšnią maistinę plėvelę. Jei tik pati sau padėčiau iš jos išsilaisvinti... Daugiau bendrauti su žmonėmis man reikia greičiausiai. Jie įkvėpia/verčia galvoti/norėti/būti geresniu.

mm

06 gruodžio, 2011

Mes versus Jūs/Verta - neverta

Visas šis kraustymasis, pakavimasis, langų valymas, pinigų skaičiavimas ir k.t. sudėliojo išsisklaidžiusias mintis į vieną visumą. Išvadą padariau jau seniai. Kokia jūsiškė?

Mes gyvenam butuose-bendrabučiuose. Voniomis, wc ir virtuvėmis dalinamės su nepažįstamaisiais. Stengiamės būti mandagūs, bet mums nė motais. Kaip ir visiems kitiems, kurie nevalys apkalkėjusių dušų, nešluos prieangių kilimėlių, nejudins trečią savaitę kažkieno pelyjančios duonos bendroje spintelėje. Bet vis dėlto mus vienyja vienas darnus jausmas - "ne mano, mat jį velniop". Jūs gyvenate namuose-namuose. Čia jūs visa ko šeimininkai. Ir šluoti dulkes jums patinka. Nes dulkės jūsų. Ant jūsų grindų. Tikriausiai esate pasidarę remontą, ar bent jau turite kambarinę gėlę - švaru, jauku ir sava.

Mes į darbą važiuojame metro. Piko metu kaip silkės, vasarą - šutinami kopūstėliai. 60 minučių iki darbovietės - norma, pradėti dirbti septiną, keltis penktą - norma dukart. Esam "f****g polish imigrants" ir jaučiamės nejaukiai, jei kas klausia: "where are you from?". Jūs į darbą keliaujat nuosavais automobiniais. Neprabangiais, bet komfortiškai. 15 minučių. Per piką. Didžiuojatės savo tautybe ir labiau ištiesiate nugaras, praeidami pro baltarusius prekybininkus Gariūnuose.

Mes uždirbame tūkstantį svarų, jūs - tūkstantį litų. Mes teoriškai sau leidžiame kelionę į Tenerifę, praktiškai - taupome pinigus "grįžimui į Lietuvą". Jūs neatostogaujate Ispanijoje, bet savaitgaliais lankote mamas, draugus, važiuojate į Jurmalą. Mes sau leidžiame megztukus iš Mango, sijonėlius iš Zaros, batelius iš Clarks kartą į du-tris mėnesius. Jūs kas dieną užsukate į Humaną ir vis randate ką nors kašmyriško, ką nors iš Wrangler, net kartais iš Gucci.

Mes nesėkmės atveju jaučiamės tokie velniškai vieniši, tokie vargšai ir nuskriausti, bet paverkus į pagalvę, stojamės su storesne skūra ir vėl einame kovoti už gyvenimą. Jūs, suklupę, kaltinate kitus ir nesate linkę mokytis pamokų - vis tiek Bubilius blogiausias.

Mes išvažiuojame uždirbti pinigų, pasinaudoti didesnėmis galimybėmis, pamatyti pasaulio. Jūs liekate, nes esate realistai. Mes grįžtame pasiilgę Lietuvos, labiau mylėdami artimus, išmokę dalykų. Jūs mūsų nelaukiate.