28 vasario, 2011

eilutės

Monika grįžta į namus/ramybę/vienumą. Prigula ant tvarkingai Jo paklotos lovos ir palengva pradeda sunktis minorine melodija. Ne, nedainuoja, net nepraveria burnos. Muzika veržiasi nebyliai, kažkur iš krūtinės prarajos. Pradžioje vos vos, lyg išsilietų atsargiai pirštu paspausta raudono vyno prisigėrusi kempinė. Vėliau, vis smarkiau ir smarkiau. Vis labiau ir labiau spaudžiama ima skandinti kambarį.  

Kaip giliai skaudėjo kažkam, parašiusiam šią melodoją - galvojo ji mirkdama aštriomis ketvirtinėmis. Kažkas labai nelaimingas, sužeistas atvira žaizda. Dieve, saugok kenčiančius nelaimingą meilę...Guosk tuos, kurie neteko savo gyvenimo brangiausiųjų. Ramink sumišusias mintis...

Ačiū - kartojo Monika, brangindama savo Gyvenimo meilę. Ačiū, kad leidi turėti, glausti, jausti. Ačiū už buvimą per nosių artumą...Ačiū.



mm.

26 vasario, 2011

Vakarykštis, šiandienos ir rytojaus šokis

Norėčiau būti lanksti it kaučiuko smilga. Turėti tuščiavidurius kaulus ir niekad nepaskaustančius raumenis. Lengvai iškelti koją iki kaklo ir išlaikius balerinišką pusiausvyrą būti Gerve...

Vakar stebėjau Londono Šiuolaikinio šokio mokyklos studentų pasirodymą. Iki šiol buvau susidariusi nuomonę, jog šiuolaikinis šokis, priešingai nei klasikiniai/Lotynų Amerikos/liaudiški ir t.t., yra paremtas viena vienintele emocija - sumišimu. Jei Lėtas Valsas spinduliuoja harmoniją, Pasodoblis kovą, o rumba aistrą, tai šiuolaikinis šokis skleidžia neviltį, dviprasmybę, dvylipumą, kraštutinumus. (Gal mačiau permažai), bet iki šiol nesu mačiusi nė vieno šiuolaikinio šokio spektaklio (pasirodymo), kuris neštų kitokią nuotaiką. Visgi vakarykštis kartas, nors ir išlaikęs "puolu į glėbį - grubiai atstumiu" principą, labai sužavėjo. Grojo "žemiška" muzika (paparastai įspūdžio trokštantys režisieriai mėgsta "kosmoso" tipo skambesį), šokėjai kalbėjo ir net dainavo - harmoniška visuma ir neperspaustas dramatizmas. Patiko.
---------
Šiandien šokių mokiau antrokus-penktokus. DIEVEBRANGUS. Angliški vaikai nesuvaldomi! Jiems nėra žodžio "Ne". Prarėkiau balso stygas, bet nauja patirtimi kol kas vis dar džiaugiuosi...
---------
Niekada nebuvau šokėja iš visos širdies. Dažniausiai mergaitės dėl to svaigsta, bet aš šiuo klausimu buvau pakankamai santūri (kas yra mano aistra, iki šiol nežinau). 

Šiandien, visą dieną vadinta šokių mokytoja, galvojau: "Ar norėčiau pasilikti šiam amplua ilgesniam laikui? Ar tai ir yra tai, kas esu aš? Ar mokyti šokių (tik ne angliškus vaikus, prašau) galėtų būti mano tikroji profesija? 

Šypsausi po nosimi, čia, kitame pasaulyje, matomame pro kitas akis: jau išbandžiau žurnalistinį rašymą, kad suprasčiau, jog tai nėra mano aistra (visgi tai daryti moku ir galiu), padirbau "customer service" sferoje, kad suvokčiau, jog man nemiela "tarnauti" kitiems, pastebėjau, jog tapymui esu per daug kruopšti, per mažai įgudusi ir per menkai meniška, papuošalams - per daug nuobodi (sau. Kitiems gal ne, bet jie yra nuobodūs man), lieka pabaigti bandyti šokių mokytojos vaidmenį, tada gal kokios suaugusių šokių trupės šokėjos/aktorės patirtį, dainininkės Londono gatvėse ir tipografijos dizainerės, kad dar po kurio laiko jau žinočiau, kas aš ir ko aš noriu visam likusiam gyvenimui... Ar taip įmanoma?
-------
P.s. Linkiu Jums pavasario. Šypsena.

24 vasario, 2011

Paskutinis lašas (iki) miego

Nuoga nugara nubėga paskutinysis vandens lašas. Iš paskos nurieda dienos žvalumas ir aš, nupraususi visą ketvirtadienio imunitetą, savo poilsį saugoti slenku į patalą... Dienomis, kai dirbu, nieko kito ir neveikiu: keliuosi vos prašvitus, robotuko judesiu apsirengiu, mandagiai išsiprašau iš namų, tada maluosi metro (kartais pavyksta gauti atsisėsti), po pusvalandžio kelionės - stiklinis pastatas, uniforma, darbas darbas darbas, namai, dušas, pagalvė. Kariškoje rykiuotėje karts nuo karto įsimaišo koks obuolys ar šokolado plytelė, šiandien - keksiukas, du vaniliniai pyragėliai, vaisių salotos, slyva, obuolys, bananas ir sūrelis. Tai bent kūniški malonumai...

Jau pripratau. Ir žinot ką, aš vis dėlto būnu šokių mokytoja. Vakar paskambino ponia Nijolė ir šiandien jau visiems šokėjėliams skaičiavau taktus ir rodžiau, kaip tempti kojas. Grįžusi namo po dviejų darbų nusišypsojau: "ir kokio gi kokteilio uoga būnu"... Bet Eligijus, meilus ir rūpestingas (išvirė sriubos) glausdamas sakė: "Ir aš taip buvau, viskas gerai, ar tau gerai?". Gerai. Pažiūrėsim. Bet jau kitądien.

Atrodau kaip nutrinta kreidelė ant asfalto, o jis vis tiek meiliai kartoja "gražutė". Gera...

Pa.
mm.

15 vasario, 2011

Trumpai

Vakar žavusis Mr. E. padovanojo Ferrero ir ramunių (stipriai raudonų, mėgiamiausios rūšies, šypt), aš jam - žuvies sumuštinių ir pomidorų sriubos puodą. kokie ten sausainukai su šokoladiniais glajais, kokie ten helio balionėliai... Kitą kartą per gimtadienį būčiau dovanojusi kaip tik tai. Tada žiūrėjom "Juodąją gulbę".
------
Šiandien su Eligijum turėjom bendrą išeiginę. Važiavom pirkti man šokių batelių. Nusipirkom. Dabar gražiai laikysiu juos spintoj, nes šokių mokytojos asistentės darbo negavau. Kita mergaitė gavo. Nuryjau kartėlį ir grįžau į realybę - praėjo laikas, kai gyventi buvo lengva. Bet Agnė sakė: "likimas atima vieną, kad vėliau duotų kitą" - palinčiojau galvą ir nuėjau valgyt gardžių ponaičio kambarioko suteptų sumuštinių. 
-----
Gyvenimo pamokos.
-----
Šiandien valgiau šitą tortą, kai aplankysite mane Londone, būtinai pavaišinsiu :)

Labos, draugai ir mylimieji

o čia Jums lopšinė

mm

13 vasario, 2011

1dea


Kaip jums idėja? Itunube 


Labai ačiū, kad šiandien dirbai

Pradėkim nuo to, jog aš gyvenime laikausi keletos asmeninių taisyklių:
1. Jei dirbi darbą kitam žmogui, po kuriuo palieki savo pavardę (tapai paveikslą, veli auskarus ar šveiti 345-to kambario čiaupą), dirbk jį iš visos širdies ir siek geriausio rezultato. 
2. Kiek (ką) duosi, tiek (tą) gausi atgal (labai Biblinis požiūris...). Jei ne iš tų pačių rankų, tai iš kitų. Gunnvor mokė, jog reikia mokėti priimti (net jei nesijauti to vertas), tačiau vėliau turi nepamiršti atiduoti, tik jau nesvarbu, kam; tam pačiam ar kitam, ko nors trūkstančiam.

Su šiuo požiūriu pradėjau savo "Jungle Survival" projektą W viešbutyje. Paskutinės dienos buvo pragariškos - vasario 14-tą didysis atidarymas! Savaitės pradžioje dirbau tik po vieną valandą viršaus, ketvirtadienį įsibėgėjau iki 10 valandų fizinio darbo, penktadienį - 12, o šiandien dirbu naktį. Dievaži, nemuilinau ir stengiaus iš paskutiniųjų. Džiaugiuosi, jog kūnas priprato prie krūvio ir kasdienio rėžimo. 

Dirbau sąžiningai, vadovavausi pirmaja taisykle, nors ketvirtadienį ir penktadienį jutausi visiškai išnaudojama,  ir išsunkta kaip bulvių tarkiai cepelinams. Tačiau ne vien aš tokia buvau. Stebėjau į kambarius vis įpuolančias supervaizeres, kurios, spaudžiamos valdžios dar labiau, negu aš jutausi išnaudojama, dirbo lygiai taip pat sunkiai, kaip ir mes, kambarinės. Palubėse tvyrojo įtampa ir stresas, o velvetiniai viešbučio koridoriai buvo virtę į sprinterių bėgimo takelį. 

Situacija skambėtų pakankamai beviltiškai jei ne kelios paprastos, bet esminės motyvacijos priemonės: šypsenos bei malonus/žmogiškas bendravimas, nepaisant žudančio nuovargio ir nesibaigiančio streso ir daugybė ačiū, kartais privalėtų pasakyti, kartais - tikrai nuoširdžių. Visa tai ne iš kolegių, kurios viena po kitos darė kiaulystes (viską spjovusios šalinosi iš darbo palikdamos mums, likusioms, dar daugiau darbų), o iš tų, iš kurių mažiausiai tikiesi palaikymo - valdžios. 

Supervaizerės vis kartojo, kad esame nuostabios, dirbame puikiai ir apskritai, nusipelnėme visų pasaulio stebuklų,  koridoriuose sutikti menedžerių pavaduotojai mandagiai, nors ir degančiais užpakaliais, teiraudavosi, ar negalėtume padaryti dar to ar ano, bet jei ne, tai niekotokio. O FINALE, Dominykas, kažkurio departamento direktorius pats tvarkė kambarius (mūsų neprašytas prisijungė ir mums padėjo): pats siurbė kilimus, pats plovė grindis! Su kostiumu! Ar šitai būtų įmanoma Lietuvoje??. 

Buvo sunku, ir norėjosi verkti, bet galiausiai likau sužavėta bedravimo taisyklių/normų laikymosi tvarkos. Taip, be kambarinių viešbutis būtų sugriuvęs, mes nusipelnėme būti gerbiamos ir buvom, net jei tai buvo visiška simuliacija... Išmokau dėkoti ir aš. Man patinka "Jungle Survival". Mokausi dalykų.

mm

11 vasario, 2011

O kad iš dangaus nukristų

Šiandien dirbau 12 valalandų. Net stebiuosi, kokia žvali vis dar būnu. Daug valgiau, labai daug valgiau, kad "stipri būčiau" ir "galvelė žvaliai galvotų". Visai padėjo.

Pas mus jau beveik pavasaris, o pavasarį reikia keisti odą. Šitos pačios gražiausios iš Fossil:




Šypsausi sau po ūsu: ir ko gi, Panele Monika, norėtumėte labiau; naujos rankinės ar kelionės į šiltą kraštą pavarsarį...Taip, jos kainuoja nesuprantamai daug. Bet naujos odos...

Labos nakties,

miss monika

07 vasario, 2011

Drugystė

Kandis/ Etsy.com
Dienomis kaip ši, imu ir nublunku it melsvys pavirtęs į kandį. Natūrali, nuovargio sukelta metamorfozė. Pritupiu prieblandoje nebyli ir galvoju: neskauda būti šitaip, net visai malonu.

Tokiai būsenai labai tinka vienatvė - pastebėjau. Ji daug ką išryškina, pavyzdžiui, užslopintas charakterio savybes arba tarpusavio ryšius su žmonėmis. Kai nublunku, tampu pasyvi, gal net apatiška tiems, kas rūpi mažiausiai: nelieka įkvėpimo atrašyti į jų laiškus, nesinori nusileisti jų nuomonei, smulkmenos pykdo ir visai vienodai, grubus žodis įskaudins, ar ne. Tuo tarpu mylimiesiems visad atrandu jėgų (lyg semčiaus jų iš atsarginio jėgų rezervuaro). 

Kiek daug santykių mes tiesiog simuliuojam...Tampom gumą laikydamiesi pripratimo arba, bijodami vienišumo, veidmainiškai tikim: "geriau bet kas, negu nieko". Dar prieš porą metų man labai reikėjo žmonių. Su visais sutiktaisiais norėjosi palaikyti gerus santykius. Pff, koks paikas reikalas. Jaučiuosi lengvesnė iš šito išaugusi. Ilgainiui norėtos draugystės pačios atisirado, o senosios, ilgą laiką meluotos (o gal ir ne, gal visai tikros kažkada buvusios), susidėliojo į teisingus stalčius. Kaip paprasta sakyti žodį "draugas" ir jau iki kaulų smegenų išmokai jo reikšmę. 

Labanakt.

mmm

01 vasario, 2011

Ar pasakytum, kad dirbai kambarine?..

Mūsų 20. Beveik pusė (devynios) esame lietuvaitės. Visokių yra. Ir baigusių politikos mokslus, ir svajojančių kada nors pabaigti 12 klasę. Vienos angliškai beviek nekalba, o kitos kalba geriau už pačias supervaizeres (prižiūrėtojas). Kuriai grupei priskirčiau save? Nežinau (užsidengiu burną), (nuleidžiu akis), (tyliu). 38 minutes...

Aną dieną Arūno gimtadienyje sutikta lietuvaitė blondinė (kad ir koks jos vardas...) dirba vienoj geidžiamiausių posh parduotuvių Londone Ambercrombie & Fitch, kita mergaitė, kurią aplenkiau atrankoje į "chorų karus" čia pat dirba "Guess" mados namų" butike (norinčiųjų dirbti į vieną vietą aplikuoja mažiausiai  5000 Londono mastais), kitas brolis šaunuolis Pranas (mano buvęs grupiokas) sėkmingai įsidarbinęs Bershkoj, pačioje Oxfordo, didžiausioje apsipirkinėjimų gatvėje visame Londone. Kiti gi lietuvaičiai, kurių nepažįstu ir nežinau dar, dirba rimtuose ofisuose administratorėm, pavaduotojais ir direktoriais, angliškus svečius sutikinėja viešbučių, klinikų, spa registratūrose, kerpa stilinguose grožio salonuose, būna head shef'ais (vyr. vyrėjais) Beach Blanket Babylon restorane, pradėję nuo virtuvės padėjėjų/šiukšlių surinkėjų (Žilvino atsitikimas) ir t.t. ir t.t. Ne visi visados plauna indus ir būna kambarinėm...

Bet reikalas ne vien asmeniniuose pasiekimuose (paaiškinimas: jei Londone dirbi parduotuvėje ir dar aukštos klasės ar bent žinomo pavadinimo, vadinasi turi tuo didžiuotis, nes jau palipai vienu, gal dviem laipteliais aukštyn ir atsiplėšei nuo nelaimėlių juodadarbių..). Taigi reikalas ne vien pasiekimuose - guodžiu save. Vieni turi gerų pažįstamų, kitiems sekasi CV atrankos loterijoje, treti gi labai savim pasitiki ir visiems tai skelbia, nors pasitikėjimo ir sugebėjimų lygis ne visada sutampa. Žinoma, grįžkime į pradžią, daugelis aukštesnių laiptelių pasiekia dideliu darbu, pastangomis, kantrybe ir vėl dideliu darbu. Ir jie yra šaunuoliai. Noriu tokia būti ir aš.

Man sėkmė nesišypso - tai ir gerai - pagal planą. Užtenka jos mano gyvenime. Turėjau visus 22 metus so far. Dabar laikas pačiai. Seniai laikas. To ir atvažiavau čia. Pati. Pati. P-a-t-i. Jūs iš manęs juokiatės? Man taip norisi, antraip niekad neišsiugdysiu pasitikėjimo savo jėgomis...

Atleiskite, mylimieji, kad kol kas negalite manim didžiuotis. Aš - kambarinė. 

mm.