Monika grįžta į namus/ramybę/vienumą. Prigula ant tvarkingai Jo paklotos lovos ir palengva pradeda sunktis minorine melodija. Ne, nedainuoja, net nepraveria burnos. Muzika veržiasi nebyliai, kažkur iš krūtinės prarajos. Pradžioje vos vos, lyg išsilietų atsargiai pirštu paspausta raudono vyno prisigėrusi kempinė. Vėliau, vis smarkiau ir smarkiau. Vis labiau ir labiau spaudžiama ima skandinti kambarį.
Kaip giliai skaudėjo kažkam, parašiusiam šią melodoją - galvojo ji mirkdama aštriomis ketvirtinėmis. Kažkas labai nelaimingas, sužeistas atvira žaizda. Dieve, saugok kenčiančius nelaimingą meilę...Guosk tuos, kurie neteko savo gyvenimo brangiausiųjų. Ramink sumišusias mintis...
Ačiū - kartojo Monika, brangindama savo Gyvenimo meilę. Ačiū, kad leidi turėti, glausti, jausti. Ačiū už buvimą per nosių artumą...Ačiū.
 |
mm.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą