Su gimimo diena!

Eligijui

Aš ir tu

Du

Siandien viena tu dienu, kai norisi voliotis pataluos, glaustis, myluotis, glostyti ir sakyti graziausius zodzius mylimui i ausi. Jis susikaupes ziuri kaip laksto formules-1 masinytes, o as turiu eiti i darba. Sekmadieni.

Moterys megsta buti emocionalios, vyrai - eiti su draugais i puba po darbo. Moterys turi pripratima gaminti maista, Eligijus - padeti virtuveje (net per F-1 varzybas "ant greito" atskuba supjaustyt pomidoru). Moterims patinka pirkti naujus dzinsus, vyrams - apziureti ir ivertinti, ar gerai atrodo ant ju moteru klubu. Eligijus geras vertintojas, ypac mano grozio is ryto (bet visada is ryto, arba isimtiniais atvejais vakare, jei ryte prasilenkiam). Prisitraukia arti arti prie uzsimiegojusio veido ir sako: "kokia tu grazi". O as sypsausi. Man patinka buti jo moterim, ir megstu ji bunant mano zmogum. Absoliuciai myliu. Nei daugiau, nei maziau. Kitaip ir buti negali, net jei vyru prigimtis nera sesli, o moterys kartais buna per daug savinikiskos. Net jei vyrai megsta aptarineti savo nuotykius, o kiti, susisaiste pazadais su kitom, i nuotykius nebesileidzia. Buti "Du" turi savu pliusu, savu minusu, bet esu linkusi tvirtai manyti, kad pliusu daug daugiau ir svaresniu. As laiminga, o Karlas sake: "stop using that unfortunate (turiu prasta iproti apgailestauti klientams kur nereikia, idant malonesne, labiau ju drauge pasirodyciau), it does not fit to your bling bling" (ir tada nusisypso selmiskai pasiziurejes i mano rankas, ypac kaireja).

Pa.

P.s. moterys/vyrai bei as/Mr E. tekste kai kur vartojami kaip visiski sinonimai.

Dideliais dalykais džiaugtis tyliai...

Vakar išsiaiškinom santykius: mano Mr E. tiesiog nepakenčia, kai kas nors palieka saldainių popieriukus toj pačioj saldainių dėžutėj. Jis irzo šypsodamas ir sakė: "nu Monikut, geriau jau mesk ant žemės, dėk į mano kišenę, bet tik ne į tą pačią dėžutę! Kaip apmaudu pasidaro, kai dėžutė atrodo pilna, o išsiaiškinus, saldainių nebėra". - Du liko - sakiau šypsodama atgal dėl šitokios savo mylimo keistenybės, bet viskas gerai, išsiaiškinom. Po to Eligijus atsipūtė ir labai džiaugės: "kaip gerai, kad pasikalbėjom, nereiks pradėti prikti bambonkių be popieriukų arba dar blogiau - nuoskaudos nešiotis keturiasdešimt metų!".

Aš esu labai laiminga Tave turėdama, Eligijau.

(visą likusį tekstą apie kitus daugybę gražių mūsų dalykų ištryniau - persigalvojau - laimės paukštį reikia laikyti prie savęs, tyliai, niekam nesakant).

Mylinti Monika

Dvi amžinybės nekalbėjimo

Paukstis myli zuvi, zuvis myli pauksti. Taip jie sau ir gyvena meileje. Bet kartais...

Kita viena nesena karta zuvis gavo pakvietima i didiji ezero susirinkima. Tada jis sake pauksciui: “Namo grisiu, kai ims linkti meldai, o ezero raibuliai nustos spindeti , tu nesijaudink.” Nusisypsojo, pabuciavo i skruosta ir isplauke. Paukstis ir nesijaudino.

Apie pazadeta laika, paukstis sulauke zuvies skambucio. I burna prisisemes vandens, jis kalbejo labai meiliai: “Su ersketu ir visais kitais karpiais plaukiam i kita vandeni, bet tu nesijaudink, neilgai trukus grisiu namo. Myliu tave”. Paukstis sutiko, liko patenkintas, kad zuvis draugiskas – nenori bereikalingo nerimo pauksciui., net nejuto nuoskaudos, kad zuvis zuvaujasi vienas. Paukstis irgi kada nors gaus pakvietima i saskrydi su kitom zylutem – galvojo. Tada sparnuotasis susisuko i lizda ir uzmigo.

Nubunda! Ir raibuliai nurime, ir meldai sulinke. Kur zuvis?!

- Zuvie, mylimas mano! – klause – kur tu?. Zuvis neatsake. - Zuvie, mylimas mano! Ar dumble paskendai, ar ryklio pagautas mirtim vaduojies? – Zuvie, mylimas mano, kodel neatsakai? Vandenys platus, vandenys tamsus, o zuvis toks mazas....

Is didelio isgascio paukstis nesumerke akiu visa amzinybe. Praejo viena, po to kita, o ziniu is zuvies – nei vienos. Issikankino, isverke visas asaras ir jau galvojo, kaip eis zuvies ieskoti pats po ezero dugna.

Bet o, stebukle! Parplauke.

Pauksciui skaudejo sirdi. Jautesi menkas ir apviltas. –“ Juk nieko tokio...” – bande atsiprasyti zuvis. Bet pauksciui sopejo, kilo pyktis ir didziulis nusivylimas. Jis baisiausias jausmio ardytojas, kai uzgozia pasitikejima. “Nenoriu, kad taip daugiau darytum, zuvie. Zinai, kiek platus tavo pelekai, zinai, kiek smulkus tavo kaulai. Zinok, kiek greitai gali plaukti, atmink, kokias sroves pajegi atremti.

Pasakos moralas: kokius batus apsiausi, taip ir atrodysi arba lenk zuvi, kol uz jo neistekejai.

p.s. tos dvi amzinybes nekalbejimo sunkios, kaip akmenys. Bet pagarbos paukstis vertas.

p.s.s. net negalėjau susilaikyti nesišypsojus jam, kai grįžau iš darbo. Body language fails.

mm

Ūminis pozityvizmas

Šnopuoja į mano kelius įsikniaubęs, kartais nusišypsantis, kartais įtraukdamas seilę, tystančią iš saldų sapną gromuliuojančios burnelės. Visą save atiduoti jam norisi. Knarkteli. Mūkteli. Myliu tokį ir visokį kitokį.

Kepiau jam tortą dvidešimtketurių metų proga.

Šventė truko 14 minučių. Tada mes ėjom miegoti, nes ryt reikėjo į darbus. Ar galėsim dar pakartoti? Šiemet.

eilutės

Monika grįžta į namus/ramybę/vienumą. Prigula ant tvarkingai Jo paklotos lovos ir palengva pradeda sunktis minorine melodija. Ne, nedainuoja, net nepraveria burnos. Muzika veržiasi nebyliai, kažkur iš krūtinės prarajos. Pradžioje vos vos, lyg išsilietų atsargiai pirštu paspausta raudono vyno prisigėrusi kempinė. Vėliau, vis smarkiau ir smarkiau. Vis labiau ir labiau spaudžiama ima skandinti kambarį.  

Kaip giliai skaudėjo kažkam, parašiusiam šią melodoją - galvojo ji mirkdama aštriomis ketvirtinėmis. Kažkas labai nelaimingas, sužeistas atvira žaizda. Dieve, saugok kenčiančius nelaimingą meilę...Guosk tuos, kurie neteko savo gyvenimo brangiausiųjų. Ramink sumišusias mintis...

Ačiū - kartojo Monika, brangindama savo Gyvenimo meilę. Ačiū, kad leidi turėti, glausti, jausti. Ačiū už buvimą per nosių artumą...Ačiū.

mm.

"Būk gerai, pupyt"

Vieniems sekasi meilėje, kitiems - visame kame.

Aš daug daugiau turiu pasakyti, kai man negera, o kai priešingai - tiesiog tylisi. Kodėl taip yra, jūs patys man pasakykit, nes kol kas įtariu tik viena - išliejus neigiamas emocijas pasidaro lengviau, lyg jos būtų kūniškos, turėtų tūrį, o štai gerosios - jos lengvos it kylantis dūmas. Prasižiosi ir išgaruos... 

Stebiu save iš visų pusių ir matosi: na ką, tu, Monika, daugiau bepasakysi... Gyveni tarp kraštutinumų. Bet juk visi taip gyvena? Šuoliukas aukštyn, šuoliukas žemyn... Būna dar ir tarpinė emocinė būsena, kai tarp šuoliukų pakimbi ore, per vidurį, ir jau nebežinai į kurią pusę rodo tavo rodyklė. Aš pakibusi. Kol kas vis dar.

Gera buvo namie, gera ir čia, bet vis dar trūksta esmės. Kodėl negaunu darbo? Nes kreipiuosi ne ten, kur reiktų? Jovita, ar atsimeni, kai kartą kalbėjom apie "viską, kaip turi būti"? Anksčiau reikėdavo daug mažiau laiko, kad reikiami dalykai susidėliotų į reikiamas vietas. Dabar kažin kodėl laikas pratįso. Bet taisyklė tebegalioja, ar ne? Turi galioti. Kita vertus (vis dar svarstant apie darbo negavimą) nesiverčiu kulvesčiais per visą Londono didumą, kad jį gaučiau. Vienodai... (taip nekalbėčiau, jei turėčiau tvirtą tikslą siekti karjeros arba rimtai svarstyčiau čia pasilikti ilgam).

Bet kokiu atveju, vieniems sekasi meilėje, kitiems - visame kame. Mr. E. nenustojo manęs mylėti net man "pakibus". Apmaudu iš jo atimti tai, kuo manyje žavėdavosi anksčiau, bet tai neužtruks. Prižadu.

Kas rytą girdžiu: "Myliu Tave, pupyt, būk gerai...". Tai ir būsiu (kažkada greitai) :)

mm

5 dienų Apibendrinimas

paskutinis rytas namuose buvo liūdnas, vakaras prieš tai - suirzęs ir nepatogus. Dešimt dienų sutirpo it cukraus vata saulėje. Per mažai dėkojau, mylavau, rodžiau dėmesio, per daug gėdijausi, buvau viena, uždara. Tėtis sakė užkalsiąs langus ir laikrodžius atsuksiąs, kad neišvažiuočiau, mama verkė palikus mane oro uoste. Taip yra. Tiesiog taip yra, o kaip bus, kol kas nežinau, bet gerai. Bus gerai.

---------

Matyt, nebūčiau grįžusi į svetimą šalį, jei ne viena vienintelė priežastis - mano Mr. E. Kai grįžau į butą, Eligijaus nebuvo, tačiau kambaryje tirštai tvyrojo jo paliktas didelis laukimas. Ant kruopščiai nuo dulkių nuvalyto stalo radau mieliausią sutiktuvių pasveikinimą ir saldainių. Mažumėlę paverkiau. Po to šypsojau. Viskas pasibaigė/ prasidėjo laimingai.

--------

Ryte vietoj kavos perkandus pipirą, diena būna žvali iki pat gilaus vakaro. Arba visa tai dėl oro. Jei ne pavasariškai kaitinanti saulė, beveik malonus vėjas ir raudonplaukės (arba indės) vaikštančios basomis kojomis, matyt, mažiau tikėčiau šviesia (savo) ateitim.

--------

Dar neradau darbo. Gal dar saldainių, panele Monika? O taip, ačiū, suvalgysiu visus.

Mano aukso grynuolis

Aplankė įdomi akimirka-suvokimas. Sunku apibūdinti konkrečiai, kokia, bet jausmas panašus į...ne, negaliu surasti panašumo. Man gera ir plečiasi vidinė šypsena (kas tai per dalykas, irgi negaliu paaiškinti, bet juk būna vidinė šypsena, sutinkat?).

Šiandien, vis dar būdama darbe ir rašydama Mr. E. žinutę (kad šiek tiek vėluosiu grįžti namo), kaip niekad pasijutau esanti jo dalimi. Taip, ne jį pajutau esant mano, o aš pasijutau jo. Geras, keistas jausmas. Kai buvome tiesiog pora, jausdavausi labai panašiai, bet šį kartą, šiame gyvenimo etape, aš jaučiuosi labiau, svariau, tvirčiau, gal net visiškai. Nors tik kambariokų statusas mus tejungia (patys tokį susigalvojom), bet tiek vieno, tiek kito viduje išaugo didesnė atsakomybė viens kito atžvilgiu.

Apie pietus jau net ir nebekalbu. Jo pagaminti makaronai pagal iš interneto susiieškotą receptą buvo nepaprastai gardūs, gal ne tiek liežuviui, kiek širdžiai. Žinau, kad vieną dieną tai baigsis (nors mano tėtis ir po 24 metų vedybų vis dar kartkartėm atneša mamai į lovą pusryčius), bet kol kas taip gera jaustis rūpimai... Ir tos nekaltos saldžios staigmenos. Anksčiau jos buvo kitokios. Dabar, rodos, labesnės, su daugiau rūpesčio ir norėjimo padaryti laiminga. Taip, aš labai laiminga turėdama savo aukso grynuolį. Nenugludintą, kartais aštrokų kampų, bet gryną.

Šiandien iš darbo grįžau vėliau net nei žadėjau, apie tai jam nepranešiau, o jis atidaręs duris vis tiek šypsojo ir skubėjo virti man arbatos sušąlusiai nosiai šildyti...

Geras, vis dar nepažinus jausmas man būna. Šypt.

Myliu Tave.

Aukso pieva. Labanakt.

mm

Gyvenimas dviese

Anksčiau mintis apie gyvenimą kartu gąsdino tiek mane, tiek jį. Aš turėjau savų motyvų, jis - savo. Ir visa bendra idėja "gyvenimo dviese" buvo kažkokia sakrali. Lyg Tibeto vienuolio palaiminimas basomis perėjus ištisus Himalajus. O dabar... Be jokių didelių pasirengimų, "apsiplovimų" ar pasniko, mes ėmėm ir pradėjom dalintis vienu kambariu. Viena vertus, jausmas lyg pirmiau grikių košės čiupus sausainį, iš kitos pusės - didelis idealizavimas finale vis tiek vienaip ar kitaip nuvilia. Tad dabar galiu pasakyti paprastą išvadą: gyvenimui kartu nėra nei tinkamo laiko, nei atitinkamo pasirengimo. Yra tik: arba dabar, arba vis tiek kada nors.

Seni stereotipai vis dar meta šešėlius, kai ši tema atsiduria skirtingų kartų pokalbio centre, tačiau žvelgiant iš savo perspektyvos - esu paskutinė iš keturių bendraamžių draugių, apsigyvenusi su bernioku. Tik mūsų motyvai gal labiau žemiški... Daug dalykų susitaupo, o svarbiausia - kai labai norisi verkti - yra jis, kuris visad nuvalys ašaras ar paglostys galvelę. Dviese ir rūpesčiai neatrodo tokie dideli, rodos, per pusę dalinami...

Londonas man visad bus mano visiškai savarankiško gyvenimo miestu. Gal į jį žvelgčiau kitaip, jei būčiau atvažiavusi iš rūpesčiais ir atsakomybėm nukrauto gyvenimo, o dabar atvirkščiai... Man patinka šita gyvenimo mokykla. Jei mokytis plaukti, tai tik dideliame vandenyje - kitu atveju save apgaudinėtum.

Ir pabaigai, keli nuotykiai bei įsimintini atvejai per pirmąją savaitę gyvenant kartu. 

Pirmąjį vakarą dantų valytis ėjom kartu. Mr. E. buvo po darbo, gerokai pavargęs ir kiek išsiblaškęs. Einant į vonią kažką jam pasakojau ir net nepastebėjau kaip E. pradėjo valytis dantis. Kai istoriją pabaigiau, buvau pasiruošusi prie jo prisijungti ir aš, tik vat... ištraukiu iš spintelės savo dantų šepetuką, o pasirodo, jis ne mano - mėlynas - Eligijaus! "Eligijau, su kokiu šepetėliu valaisi dantis?" - pasiteiravau. Mr. E. sukluso ir atsargiai ištraukęs raudoną (mano!) šepetėlį iš burnos gerokai sutriko. Pratrūkau juoku, jis kaltai šypsojosi...

Kitą dieną Mr. E.  nusprendė mane iš darbo pasitikti pietumis. Kai šis paskambino pasiteirauti, kur miltai, iš karto suuodžiau jo kėslą. Iš darbo namo ėjau pasišokinėdama ir su didžiule laime - manęs namie laukia mylimasis ir dar su blynais! Kai grįžau, blynais nekvepėjo. Bet visgi laukiau pakvietimo į virtuvę. Galiausiai E. į mane pažiūrėjo visiškai kaltu žvilgsniu ir prisipažino, kad jo planas neišdegė. Blynai nesudegė - jie tiesiog pajuodavo! (E. kulinarinė intuicija pakuždėjo, kad blynai bus kanesni, jei į juos įbers kakavos). Vėliau blynus traukėm iš šiukšlių dėžės ir juokėmės :)

kulinarinis bandymas :)

Po geros porcijos juoko, surėmėm pečius ir bendrom jėgom iškepėm įprastų. :)

Kol kas praėjo tik savaitė. Man vis dar bėgioja skruzdės nugara - taip baisu susimauti...

Myliu Tave

visiškai švelniai šį rytą...

Sugrįžti kviečiančios monetos

jei nori sugrįžti, į fontaną įmesk monetą... 

Valydama dulkes nuo stalo, Jo paliktas monetas patraukiau į šalį. Po to, baigusi darbą, gražiai jas sudėjau į kruvelę, dar vėliau pastačiau iš jų bokštą. ĖĖ, kam tu visad pas mane palieki monetų?..

Kažkurį kartą, dar mums būnant Lietuvoje, jis paliko litą. Tiesiog šiaip ėmė ir paliko vieno lito vieną monetą. Tik  gerokai po to, kai išėjo, supratau, kad pinigo nebeatiduosiu - kitą mūsų susitikimą skyrė pusmetis. Ir ką... Saugojau. Tą litą saugojau. Gražiai lentynoje padėjau vieną patį ir saugojau. Po ilgo pusmečio litas nei pagelto, nei kaip kitaip pasikeitė, o kai atidaviau, jis šypsojosi. Nežinau, kiek laiko jį paturėjo, pasinešiojo, neišleido ir jau kitą paskutinį mūsų susitikimą jis ir vėl jį paliko, tiksliau jau du! Du litus po litą! Toj pačioj vietoj, ant tos pat lentynos. Atsidusau. Tebūnie, galvojau, pasaugosiu dar tiek pat. 

Tie du litai po litą iki šiol guli mano lentynoje, tik jau niekas jų nesaugo. Dabar jie laukia kada grįšim ir išleisim juos, o gal net neleisim, turėsim savo du litus po litą prisiminimui...

Tik šiandien, valydama dulkes ir stumdydama jo paliktas monetas, supratau esmę: "jei nori sugrįžti, palik monetą". 

Šypsausi.

Labanakt,

mm