Valydama dulkes nuo stalo, Jo paliktas monetas patraukiau į šalį. Po to, baigusi darbą, gražiai jas sudėjau į kruvelę, dar vėliau pastačiau iš jų bokštą. ĖĖ, kam tu visad pas mane palieki monetų?..
Kažkurį kartą, dar mums būnant Lietuvoje, jis paliko litą. Tiesiog šiaip ėmė ir paliko vieno lito vieną monetą. Tik gerokai po to, kai išėjo, supratau, kad pinigo nebeatiduosiu - kitą mūsų susitikimą skyrė pusmetis. Ir ką... Saugojau. Tą litą saugojau. Gražiai lentynoje padėjau vieną patį ir saugojau. Po ilgo pusmečio litas nei pagelto, nei kaip kitaip pasikeitė, o kai atidaviau, jis šypsojosi. Nežinau, kiek laiko jį paturėjo, pasinešiojo, neišleido ir jau kitą paskutinį mūsų susitikimą jis ir vėl jį paliko, tiksliau jau du! Du litus po litą! Toj pačioj vietoj, ant tos pat lentynos. Atsidusau. Tebūnie, galvojau, pasaugosiu dar tiek pat.
Tie du litai po litą iki šiol guli mano lentynoje, tik jau niekas jų nesaugo. Dabar jie laukia kada grįšim ir išleisim juos, o gal net neleisim, turėsim savo du litus po litą prisiminimui...
Tik šiandien, valydama dulkes ir stumdydama jo paliktas monetas, supratau esmę: "jei nori sugrįžti, palik monetą".
Šypsausi.
Labanakt,
mm
Labai labai... Graudu, kad taip laukti ilgai reikėjo, bet kai sulauki, tai jau nesvarbu... Saldžių sapnų
AtsakytiPanaikinti