06 gruodžio, 2014

Artėjant Kalėdoms...

Labai laukiu Kalėdų. Šiais metais turėjau laiko šviežiai apmąstyti, ką jos man reiškia ir kaip noriu jas sutikti. Todėl pirmą kartą savo suaugėliškame gyvenime įprasminau adventą. Neklauskite, ar vakar man sekėsi nesuvalgyti pasniko, ar buvau atlaidi ir supratinga, kai dalykai susiklostė ne taip, kaip tikėjausi. Bet aš pasistengsiu, nes nuoširdžiai noriu būti geresniu žmogumi. Bent prieš Kalėdas. 

Dabar, kai esu žmona, o kažkada ir būsima mama, pradedu jausti namų židinio kurstymo svarbą. Rodos, tik vakar pavyko įsisavinti mamos seniai sakytą pastabą, jog tik nuo moters priklauso šeimos tradicijų gyvavimas. Tik aš esu atsakinga, ar mūsų Kalėdos bus stebuklingoms, tik mano iniciatyva namie baltuos šventinė staltiesė, kvepės žąsimi ir sklandys jaukumo dvasia... Vis dėlto ištekėti nereiškia tik pavardės pasikeitimą ir tai imu suvokti artėjant šventėms. 

O kol dar yra šiek tiek laiko, pats metas kibti į namų švarinimo ir gražinimo darbus. Jos jau artėja...

mm

25 lapkričio, 2014

Aš pažadu sau, pažadu...

Viens, du, trys ir žiema. Kaip jūs dėl to jaučiatės?..

Dar rugpjūčio pabaigoje ėmiau planuoti rudenį (žmogus planuoja, Dievas juokiasi...) Nusipiešiau didelį kalendorių, susižymėjau dienas, kurių nevalia pramiegoti, susirašiau "must do" sąrašėlį ir paplojusi katučių ėmiau laukti gerų dalykų. Bet geri dalykai patys neateina. Pas juos reikia eiti pačiam. Apsiavus patogią avalynę, pasiėmus porą buteliukų vandens ir kompasą. Kitaip nieko nebus. 

Kaip įvertinčiau rudens plano įvykdymą? Kokiems keturiems! Iš dešimties :). Bet visgi per daug nesiskundžiu. Giliu rudens miegu neužmigau, o tai jau yra pasiekimas. Tiesa, retro filmų vakaro taip ir nesurengiau (kviesti draugus pažiūrėti filmą per kompiuterio monitorių - ne pati geriausia idėja, pagalvojau), kakavos vakarėlių irgi nesuorganizavau (nustojau vartoti pieną), nesutaupiau trijų tūkstančių pinigų, niekad neatsikėliau pusvalandžiu anksčiau, tačiau dariau jogą, keliavau į svečius, gaminau pietus, tapiau, suvėliau krūvą vilnos karolių, iš kai kurių suvėriau šiokių tokių apyrankių. Pasrodo, gyvenimas rudenį nesustoja, tik truputį apkrenta lapais. 

Žinau, viskas galėtų būti daug geriau. Įdomiau, aktyviau, smagiau, su daugiau verta didžiuotis ir džiaugtis, bet vien gerų norų ir talento niekada nepakaks. Todėl leiskite sau tūkstantąjį kartą prisiminti, kad svarbiausia yra darbas, daug darbo, o tada visi geri dalykai ateis savaime, kaip žavus priedas, kaip du viename ir dar su nuolaida. 

Labai norėčiau pasidžiaugti didele, originalia, širdį tirpdančia žiemos aksesuarų kolekcija, kurios pasirodymo megėjos puoštis lauktų su miegmaišiais prie mano namų durų. Bet kol kas rodau tik tiek. You need to do a lot of crap till you make something worth attention.
Bandau reabilituoti veltinį. Kol kas visai esu patenkinta tuo, kas gaunasi...

mm



19 lapkričio, 2014

Pasisvečiavimai

Kaip gražiai tarp lūpų tirpsta žodis viešnia. Visai kaip prisirpusi raudona vyšnia. O žodis svečias kvepia sausainiais. Ką tik iškeptais, sviestiniais, su vanile ir baltais cukraus pabarstukais.

Savaitgalį buvome svečiuose. Retai tuo beužsiimame. Apsamanojam, apsitraukiam dulkėm ir dairomės iš padilbų užsimiršę, kol kas nors į šoną baksteli pagaliuku. Tada atgyjam atsiminę ir pasišokėdami iš laimės imamės tešlų maišymo. Į svečius reikia neštis pyrago.

Man pasisvečiavimai, kaip ir svečių sutikimai namuose, yra labai jaukus gyvenimo prieskonis. Kalbu apie tuos kartus, kurie būna kruopščiai planuojami, laukiami, su "privalu padaryti iki svečių atvykimo" sąrašėliais, su namų gamybos vaišėm, skaniai kvepiančiom arbatom ir viską vainikuojančiu "Labaaaas, kaip pasiilgau". Arba geriausios suknelės traukimu iš spintos, išeiginių kvepalų šleifais, kruopščiu lauktuvių pakavimu ir finaliniu "Laaabas, aš pas tave atėjau".

Šių bendravimo prieskonių mano gyvenime labai trūksta. Retai svečiuojuosi, dar rečiau sutinku svečius. Jau nebemoku, o gal niekad ir nemokėjau tinkamos svečiavimosi tradicijos. Nei pati kurti, nei sukurti kitiems. Tą geriausiai moka mūsų mamos ir močiutės, laukiančios svečių (ypač savo vaikų) iš visos širdies. Su išblizgintais langais, išplautais kilimais, penkių patiekalų vakarienėm ir visa vakaro linksmybių programa. Būna gera suvokus, kad žmogui svarbiausia - kitas žmogus.

Dabar galvoju, jog visgi ypatingų pasisvečiavimų mano gyvenime būta...



mm


04 lapkričio, 2014

Emocijų konfeti

Mes, merginos, turim nepaprastą gebėjimą jausti tūkstantį plius vieną emociją, kai tuo tarpu dažnas vyras jų iš viso jaučia dvi. Nu gal septynias ar kokias penkias. Tebūnie. Ir tai yra labai gražu! Ne vyrai bejausmiai yra gražu, o moterys - natūraliai ar per daug emocionalios. 

Mano Mr E. kaltę verčia hormonams, kiti gal mini Venerą, žvaigždžių ir planetų išsidėstymus, prigimtį - ką tik norit, bet vis tiek tai yra ža-vu ir anokia čia kaltė. Aš asmeniškai labai mėgstu savo sprogsančius emocijų konfeti, Eligijui gal kiek sunkiau, bet be emocijų aš greičiausiai nemokėčiau gyventi. Žinoma, labiau myliu teigiamus pliūpsnius, bet ir be neigiamų neapseičiau. Visame kame reikalinga pusiausvyra, o šaltos emocinės tiesės tegul lieka bejausmiams..

Pasiilgstu savo šešioliktųjų metų. Apskritai, savo paauglystės. Tada mano emocinis bagažas buvo pilnas kokaino. Galėdavau tiesiog iš savęs būti euforijoje ir ne minutei ar dviem, o ištisomis savaitėmis! Galėdavau juoktis pusvalandį nukritusi ant žemės arba verkti visą naktį, jog iš ryto neberodydavo akys. Visame kame mokėdavau jausti tyrą grožį, gebėjau aiškiai atskirti susižavėjimo, meilės, jaudulio spalvas. Ir aš nekalbu apie jausmus žmonėms. Man emocijas galėdavo sukelti bet kas. Ne, jos tiesiog buvo mano kūno dalis.

Šiandien klausiausi labai aistringai kalbančią moterį, gal kokių aštuoniasdešimties virš. Ji kalbėjo apie gyvenimą. Seniai kada girdėjau ką nors panašaus. Nebent spektaklyje... O toji ponia kalbėjo be pasiruošimo, iš savęs, apie savo patirtus potyrius. Dieve, kaip gražiai, kaip iškalbingai ir skambiai. Noriu ir aš. Reikia ir man. Trūksta ir man... Apie trisdešimtuosius gyvenimo metus emocijos rimsta. Savaiminio kokaino lagaminėlis beveik ištuštėjo, todėl belieka laukti kas mėnesį sprogstančių emocijų konfeti.

mm

29 spalio, 2014

Spalio pabaigos idilė

Šiandien buvo viena tų dienų, kai tiesiog gera. Nieko didelio nenuveikiau; pagrėbiau lapus senose kapinaitėse, pagrėbiau lapus pas mamą, į save sugėriau paskutiniuosius saulės spindulius ir išviriau barščių. Tikra spalio pabaigos idilė.

O čia šiandieninė mano fotosesija pas mamą, gaudant paskutinę saulę su Keksu ir Pūkiu-Bandito. 

Tas vieninelis kartas, kai Pūkis-Bandito sutiko parodyti savo gražumą. 
Vėliau pribėgo ir liepė nufotografuoti jo letenas. Suprask - labai prisižiūrintis, stilingas lauko katinas
O šitas sakė, kad be lūpų blizgio nesifotografuos.  Neleidau nulaižyti savojo, tad supyko...





Vis dar įsižeidęs...
Niekaip.
Ir šitas.
Po to pribėgo ir pradėjo bartis, kam neinu grėbti lapų...

O jų buvo daug. Vieni žemai...
Kiti aukštai...


Kas čia kvepia?..
"...tebūnie, iš mano gražiosios pusės..."

"...ir ausį dar gali..."
mm


21 spalio, 2014

Buvau apdovanota

 Pradžiai - mano nuotaika, gavus apdovanojimą:

Eina sau!
Negaliu patikėti
Vaje, tikrai?
Dievas yra!
Miela...

Žinoma, aš juokauju, bet tikrai smagu būti įvertintai :) "Gero, geresnio, geriausio blogo apdovanojimą" man skyrė Žalia Rūta iš zaliaruta.blogspot.com. Ačiū, miela Rūta. Atsakau į Tavo klausimus:

1. Kodėl pradėjai rašyti blogą?
Blogą pradėjau rašyti dar 2006 metais, kai Lietuvoje ėmė rastis pirmoji informacija apie šį stebuklą. Buvau žingeidus vaikas ir man labai knietėjo išbandyti. Akivaizdu, ir poreikis buvo, nes jei jo nebūtų buvę, greičiausiai būčiau metusi šį užsiėmimą dar prieš aštuonerius metus :)

2. Ar turi blogo rašymo rutiną? Kokia ji?
Rutina man nepatinka. Apskritai, mano gyvenimas yra per daug chaotiškas, nei derėtų, tad ir blogo rašymas vyksta chaotiškai. Dažniausiai rašau tada, kai mane aplanko mūzos.

3. Kokius blogo rašymo bonusus pastebėjai?
Parašius pasidaro lengviau. Lyg informacija, kuri spaudžia mano širdį arba mintis, saugiai nugultų į lentynėlę. Taip pat labai smagu bendrauti su kitais blogeriais ir skaityti jų šaunius blogus.

4. Mėgstamiausias vakaro ritualas
Rudenį - žolelių arbatos gėrimas prieš miegą ir koks nors skaitinys.

5. Gardžiausias saldus kepinys
Jei ne įkyri idėja atsisakyti rafinuoto cukraus, greičiausiai dabar puoselėčiau vaikystės svajonę turėti jaukią pasaulio tautų patisserie, kur kiekvieną dieną ragaučiau vis kitus savo mėgstamiausius dienos pyragėlius: prancūziškus eklerus, angliškas spurgas su plikytu vaniliniu kremu, norvegišką morkų pyragą su minkšto sūrio glajumi, raudono velveto keksiuką... :)

6. Ką padarai vos išsiropštus iš lovos?
Einu pasisioti, pasižiūriu į veidrodį ir išgeriu puodelį vandens :)

7. Skaniausi kvepalai
Tai greičiausiai ne kvepalai, o kvapai: jazminų krūmo, žalios arbatos su jazminų žiedais, liūties, šalčio, mamos kepamų pyragų, mano vyro kvapas.

8. Ką studijuoji/dirbi?
Baigiau žurnalistiką, dirbu gimnazijoje, klasių kuratore. Taip pat užsiimu karts nuo karto atgimstančiais asmeniniais projektais: kuriu vilnos papuošalus, restauruoju sofutes, tapau.

9. Labiausiai įkvepiantis žmogus
Mama ir mano vyras Eligijus.

10. Šalis, kurią norėtum aplankyti ir kodėl?
Italija. Ją jau esu aplankiusi, tačiau norėčiau aplankyti visą iki paskutinio kaimelio. Man labai artima italų kultūra. Šioje šalyje jaučiuosi labai ypatingai.

11. Įprastos dienos valgiaraštis
Chaotiškas. Labai norėčiau rašyti "žaliavalgiškas", "veganiškas" ar koks nors kitoks madingas, bet man iki galo nepavyksta (nors vasarą labai puikiai sekėsi). Šiaip stengiuosi maitintis sveikai. Beveik nevartoju pieno produktų, baltų miltų ir greito maisto.

O dabar klausimai mano mėgstamiausių blogų rašytojams:
1. Tavo didžiausias gyvenime pasiekimas
2. Tavo silpnybė(s)
3. Jeigu neveiktum to, ką veiki dabar, kokia veikla norėtum užsiimti?
4. Koks žmogus (ar jo charakterio savybių visuma) tau yra įdomus/įdomios?
5. Kas tau labiausiai patinka apie save?
6. Kas smagiau: dovanoti ar gauti dovanų? Ką esi įdomiausio/smagiausio gavusi/dovanojusi dovanų?
7. Kaip atrodytų tavo ideali diena?
8. Pasidalink receptu, kurį būtinai siūlai išbandyti (maisto, kosmetikos, geros nuotaikos...)
9. Dalykai, primenantys vaikystę
10. Diena ar naktis?
11. Odė tavo pasirinktam metų laikui

O štai čia yra keletas tinklaraščių, kuriuos skaitau, žaviuosi jų rašytojais arba jiems pats metas parašyti naują įrašą :)

Interviu-žaidimo sąlygos:
1. Įdėti blogo, kuriame buvai pažymėtas linką +
3. Nominuoti 11 blogų kurie tau atrodo savaip įdomūs +
4. Užduoti savo 11 klausimų +
5. Pranešti tavo nominuotam bloggeriui apie nominaciją +

Ačiū, buvo smagu!

mm

18 spalio, 2014

Kaip būti laimingam. Spalį.

Niekada nenorėjau būti didelė. Kažkuriuo momentu sugalvojau, kad suaugusi pamiršiu, kaip jausti natūralų džiugesį ir savaiminį pozityvą. Lyg tai būtų kažkas, kas "pasibaigia galioti", suėjus tam tikram metų skaičiui. Greičiausiai stebėjau suaugėlius, lyginausi su jais ir ilgainiui supratau, kad mano vaikiška laimė yra daug didesnė, daug stipresnė, nei jų. Buvau protingas vaikas. Nemokėjau matematikos, bet emocijas ir jausmus išmaniau puikiai. Šypt.

Ir tada aš užaugau, o kartu ir mano atsakomybės, rūpesčiai bei darbai. Pradėjau mokytis "neišsiskirti iš minios", "paisyti visuomenės standartų" pamokų, nes taip buvo priimta. Ėmiau save lyginti su kitais ir tai buvo pirmasis žingsnis į savaiminės laimės deficitą. Bet ne tik tai kurstė suaugėliškas melancholijas.

Užaugusi (greičiausiai tai nutiko kartu su universiteto baigimu) pamiršau svajoti, nustojau laikytis tradicijų, mano gyvenime viskas susiniveliavo. Nebeliko išeiginės suknelės, kurią rengdavausi tik į svečius, dingo ryškus skirtumas tarp savaitės ir savaitgalio, aš nebelankiau jokių popamokinių būrelių ir apskritai, kažkodėl atsisakiau tiek daug smagių dalykų, kurie mane darė laimingą. Kodėl? Nežinau. Staiga dėl nieko nebereikėjo stengtis. Trūko prasmės, tikslo, noro ir TAI darė mane nelaimingą. 

Šiandien yra spalio aštuoniolikta ir aš jaučiu, kad įprastinė rudens melancholija man nekimba. Nežinau, kiek ilgai tai truks, bet kol tai vyksta, noriu pasidalinti savo rudeninės laimės taisyklėm:

* valgyti tai, ką valgei vaikystėje: daug košių, sezoninių vaisių ir daržovių. Tada liepė mama, o dabar reikia rinktis pačiam. Saldumynai tebūnie lieka savaitgaliams ir ypatingoms progoms. Nepiknaudžiauti miltiniais patiekalais (blyneliai būdavo juk tik savaitgaliais).
* būti fiziškai aktyviam. Po darbo nesiūlau bėkti į lauką žaisti gaudynių, kvadrato, karo, lenktyvių ar futbolo... Pradžiai užteks jogos ar rudeninės talkos pas mamą/močiutę.
* būti gryname ore (išeiti pasivaikščioti po parką ar rajoną). Tegul darganotas oras negąsdina. Svarbiausia - šiltai apsirengti. Taip, kaip rengdavo mama. Šiltos kelnės, kojinės ir megztukas. 
* keisti savo požiūrį. Pasaulis nepasikeis. Keistis lieka pačiam.
* su niekuo nesilyginti. Esi toks, koks esi. Svarbiausia būti pačiu geriausiu savimi. Ir to pakanka.
* taupyti svajonių pirkiniui. Taip, mes uždirbam ir galim dalykus nusipirkti bet kada. Tačiau laukimas ir svajojimas daiktui suteikia stebuklingų galių.
* pastebėti grožį ir gėrį. Užfiksuoti. Sugerti į save. Po to dalintis.
* nekreipti dėmesio į piktą kolegą, neapkalbėti, nepykti. Geriau svajoti apie savo svajonių pirkinį :)
* daugiau daryti tai, ką mėgai daryti vaikystėje
* pasidaryti "Džiaugsmingo rudens" kalendorių. Tokį, kokį vaikystėje darydavome vasarai.
* Dažniau bendrauti su šeima, mylimaisiais ir draugais

Helsinkis


Cukriniai




Kopūstėliai
Gatvės platumas. Stokholmas



mm

12 spalio, 2014

Prisimenant medaus savaitę

Nesiskundžiu. Šis ruduo savo puikumu beveik neatsilieka nuo praeito. Toks draugiškas ir glotnus. Kaip katinas, leidžiantis save paaimti ant kelių, toks beveik prijaukintas, beveik norintis murkti. 

Negalvoju apie vasarą. Net keista, paprastai spalį imdavo lįsti ilgesys, o dabar nelenda. Kas čia man pasidarė? Net skriuzdeliukai ant nugaros tingi, kai žiūriu į praėjusios liepos nuotraukas. Matyt, tą neparastą vasaros gerumą kažkaip pavyko suguldyti į uogienės stiklainėlį ir užkoncervuoti. Nesuprantu...

O čia mažas vasaros prisiminimas. Medaus savaitė Kretoje, apie kurią taip ir nepapasakojau. Ir nepasakosiu. Tegul nuotraukos pasakoja pačios.

Žavusis Chanios uostas
Hi five

Dailios gatvelės, kurios net iš nuotraukų kvepia tvankia drėgme, užsilaikiusiu oru ir katinu.

Ir kodėl aš vis dar užuodžiu tą graikišką kvapą? :))
Tinginės

vazonai
:)
Kelias į vakarus
Avelės
Laisvė 
Žydėjimas

Laisvė 2
Mano vyras
Ožkos. Ne mano.
Didybė
Trys kilometrai. Devyni. Šešiolika...


Aukštyn
Žemyn
Ar gali taip būti, kad mano vidinis namisėda evoliucionavo į didį keliautoją pėsčiomis
Sluoksniai
Kol kas palyginti turiu tik du šiltuosius kraštus. Graikija: 01, Italija: 02.

mm