Pasisvečiavimai

Kaip gražiai tarp lūpų tirpsta žodis viešnia. Visai kaip prisirpusi raudona vyšnia. O žodis svečias kvepia sausainiais. Ką tik iškeptais, sviestiniais, su vanile ir baltais cukraus pabarstukais.

Savaitgalį buvome svečiuose. Retai tuo beužsiimame. Apsamanojam, apsitraukiam dulkėm ir dairomės iš padilbų užsimiršę, kol kas nors į šoną baksteli pagaliuku. Tada atgyjam atsiminę ir pasišokėdami iš laimės imamės tešlų maišymo. Į svečius reikia neštis pyrago.

Man pasisvečiavimai, kaip ir svečių sutikimai namuose, yra labai jaukus gyvenimo prieskonis. Kalbu apie tuos kartus, kurie būna kruopščiai planuojami, laukiami, su "privalu padaryti iki svečių atvykimo" sąrašėliais, su namų gamybos vaišėm, skaniai kvepiančiom arbatom ir viską vainikuojančiu "Labaaaas, kaip pasiilgau". Arba geriausios suknelės traukimu iš spintos, išeiginių kvepalų šleifais, kruopščiu lauktuvių pakavimu ir finaliniu "Laaabas, aš pas tave atėjau".

Šių bendravimo prieskonių mano gyvenime labai trūksta. Retai svečiuojuosi, dar rečiau sutinku svečius. Jau nebemoku, o gal niekad ir nemokėjau tinkamos svečiavimosi tradicijos. Nei pati kurti, nei sukurti kitiems. Tą geriausiai moka mūsų mamos ir močiutės, laukiančios svečių (ypač savo vaikų) iš visos širdies. Su išblizgintais langais, išplautais kilimais, penkių patiekalų vakarienėm ir visa vakaro linksmybių programa. Būna gera suvokus, kad žmogui svarbiausia - kitas žmogus.

Dabar galvoju, jog visgi ypatingų pasisvečiavimų mano gyvenime būta...

mm