28 gruodžio, 2010

Galbūt

žinoma, galbūt, jei labai stipriai užsiimčiau "kanalų" ieškojimu, "verslo plano kūrimu", fantasmagoriškos idėjos "kur nors Notting hill'e turėti mažą mielų rankų darbo krautuvėlę" puoselėjimu, galbūt, galbūt kas nors ir išeitų. Bet kol kas aš meška, prašyčiau, ir miegosiu žiemos miegu Dar.



O bent įsivaizduojat koks didelis pasisekimas būtų pub'ų šaly prastumti "keptą duoną"? Iš to ir visą verslą susikurti būtų galima. Ne verslininkė iš manęs. Ne.
O beje, krautuvėlėje parsiduotų megzti šalikai ir suknelės. Verslo partnerės teta ir mama būtų. xi xi.

mm

Pakentėk dar truputį

Mama šiandien sakė: o kur jūsų savaitgaliai, vakarėliai, žmonės, draugai, bendraminčiai, jaunystė kur? Man eina dvidešimtketvirti ir aš nustojau būti verta didžiuotis... Bet. Tikiu, labai labai tikiu, vieną dieną įsitemps suglebusios mano gijos ir aš išsitiesiu veiklai, kurią anksčiau mėgau. Kaip augalas po sausros, gavęs vandens. Nebijok, mama, tai laikina. Kitaip ir būti negali. Duok man dar truputį laiko laimėti karui, kurį tyliai kariauju. Nenoriu grįžti nugalėta. Nugalėjoja no riu.

mm.

P.s. gal dėl to, jog šičia savo gyvenimą matom laikiną, sutinkam veikti veiklą, kurios nepripažįstam būti ilgalaike.

25 gruodžio, 2010

Kalėdinis Labas

Sveiki,

Užsukau trumpam tik :) ...pa(si)sveikinti su šventom Kalėdom.. Labai kviečiau mūzas (Ačiū Arūnui už mintį) įpūsti poetiškos dvasios gražiam sveikinimui, bet jos neatėjo. Nieko tokio, pabandysiu be jų.

Tegul...
...Jūsų dienos, jei kartais tamsios buvo, ima švisti ir tampa šviesios kaip tos, pilnos saulės spindėjimo.
...Jūsų gretose nuolat šypsosi laimingi jus mylintys mylimieji.
...Nesutarimai pasimiršta, o vietoj jų užgimsta darna ir supratingumas, kompromisas ir pasitikėjimas vieni kitais.
...Mintys būna pozityvios, o jas lydinti sėkmė bei drąsa nepasitraukia nė per žingsnį.
...Dažniau aplanko kūrybinės mūzos ir nesusvyruoja sveikata.
...Būna gera gyventi. 

Su Šventomis Kalėdomis Jus, mano draugai ir mylimieji :* Būkite sveiki ir laimingi!

Monika

20 gruodžio, 2010

Idėja

nuotaika
idėjos
Pakabutis. Paprasta ir originalu.
Rudeniniai
Jei jauti trūkumą. Aš dažnai.
Šito ne, bet idėja vis tiek verta dėmesio.
Eligijau, man būna tau pagalvėlės užrašas
Vėliau jis klausė, kaip įsivaizduoju savo vestuvinę suknelę. Gal šitaip?

 Kepurytė.
Šitas lyjantis, bet kai savo namuose savo turėsiu, nelis.
Močiutė panašų turėjo.
mm

18 gruodžio, 2010

Ir rodos, jau tuoj tuoj sprogs, bet viskas pasibaigia gerai

Vakar dirbau laikina padavėja "Beach Blanket Babylon" restorane, kuris atrodo šitaip (nuotrauka žemiau), bet užkulisiuose dvokia surūgusiu alkoholiu ir žiurkių kakučiais. Plius, visa tai, ko nemato lankytojo akis, nors ir toje pačioje salėje, pvz, kavos bufeto staliukas, "švarių" įrankių lentynėlė, verti atskiro pasišlykštėjimo. Kadangi teko dirbi kitame, interjeru panašiame, bet ne taip pompastiškame, restorane pavadinimu "8 Members club", negaliu stebėtis ir klausti, ar visi prabangūs restoranai tokie "veidmainiški", nes 8 Members net ir darbuotojų persirengimo kambary kvepėdavo šviežiais skalbiniais...
Ką gi, dirbau visokį pagalbinį darbą: blizginau įrankius, taures, nurinkinėjau stalus, šlaviau kažkieno laimės šukes (po to palikau kažkam kitam šluoti savąsias), karts nuo karto išklausydavau neblaivaus kliento pasipiktinimą dėl dingusio gėrimo (nors šiaip anglai, net keista, labai tolerantiški ir mandagūs. Šimtą kartų dėkoja, jei nuvalai jų stalą arba atsiprašinėja, jei neteisingai ieškojo kelio į wc - net ne girti dar :) ). Žodžiu, dirbau sau bukai ir vis galvojau: kokioj aš apgailėtinoj padėty, kaip ryte skaudės kojas, kaip prisiversti brautis per girstančių lankytojų minią ir vis dar šypsotis, kai jie, būdami nekoordinuoti ar šiaip laimingi, stumdosi storais pilvais ar mina ant kojos aštriadūriais kulniukais. O kad žinočiau, kur dabar yra ta padavėja iš Klaipėdos Akropolio Katpedėlės, kurią apšaukiau ir iškėliau isteriją, kai ši pamiršo mano užsakymą. Susirasčiau ją dabar ir nuoširdžiai, labai nuoširdžiai atsiprašyčiau. Net pasisiūlyčiau už ją padirbti dieną kitą... Man labai, labai nuoširdžiai dėl to gėda. Tęsiu toliau. Taigi dirbau sau tarp dūžtančių taurių ir ausis rėžiančios muzikos (buvo garsi) ir jau nebežinojau, ar buvo gyvenime tokia akimirka, kada aš jaučiausi labiau apgailėtinai, nei vakar, ar nebuvo. Vis dėlto tvardžiausi ir vis kovojau su manyje gimstančiais demonais. Jau seniai tokį piktą jausmą savyje jutau. Tikrai....

Tačiau, dar kartą įsitikinau: tereikia vienos vienintelės paprastos, tikros pozityvios minties ir viskas ima ir akimirksniu pasikeičia! Ant žemės radau laimingą 20 pensų monetą (priimkite tai kaip simbolį), pasiskundusi virtuvėje, kad esu alkana, gavau visiškai švečiui paruoštos rūkytos anties salotų, ieškodama šepečio šukėms šluoti, radau Gintarę (lietuvė padavėja), kuri su manim pasidalino dangiško skonio šokoladiniu pyragėliu su ledais ir braškėmis, vėliau, po kelių minučių, Žilvinas (kitas lietuvis šefas - keturi mūsų ten :)) pasisiūlė iškepti lygiai tokį patį burnoj tripstantį pyragėlį tik man vienai, paklausė, kokių ledų noriu ir ar užteks tik trijų braškių, nes baigėsi... Viską gardžiai suvalgiau pasibaigus pamainai, o išeidama, visai netyčia, o gal tik tam, kad Žilvino būtų priminta "Šukės neša laimę" sudaužiau lėkštę... Spėjau į visus paskutinius metro (visi traukiniai, rodos, manęs laukė - turėjau persėsti tris kartus), o kai jau namų stoty mergaitė paprašė smulkių, turėjau laiminguosius 20 pensų kišenėje. Skubėjau skaudamom kojom namo ir jau apie nieką negalvojau. Šiandien, žiūrėdama į vėl sningantį langą, prisimenu: "Tereikia vienos vienintelės paprastos, tikros pozityvios minties ir viskas ima ir akimirksniu pasikeičia!". Galvojau: ne pa si duok. Viskas bus gerai. Greitai.

mm

17 gruodžio, 2010

Sloga žiemos kvapui arba kada stabtelti Kalėdoms?

Londonas yra pašėlęs miestas (!) = užsiėmęs miestas. Tai ypač pastebiu dabar, kuomet visi, apsėsti ateinančių Kalėdų "grėsmės", bando kuo daugiau parduoti, aptarnauti, surengti banketų, pasirašyti sutarčių, pagaminti, sukaupti (dideliam suvartojimui), nubėgti, padaryti ir t.t. ir t.t.

Ooff... žiūriu į vėl sningantį langą, sėdžiu šaltame kambaryje ir nematau nei papuoštos eglutės, žibsinčių girliandų, nei gražiai supakuotų dovanėlių. Kalėdų laukimui nėra laiko. Ką kalbėti apie adventą...

Pastaruosius rytus pradedu darbo skelbimų apžiūra (taigi oficialiai esu nebe Londono žinių darbuotoja), popietes praleidžiu ruošdamasi į laikiną darbą kokiame nors atsitiktiniame restorane, o naktis - metro - keliaudama namo pas jau miegantį mylimą.

Nusiunčiau CV į SPA kliniką. Kaip norėčiau stebėti atsipalaidavusius, nors trumpam rūpesčių neturinčius žmones, net jei mano darbas būtų tik gražiai sulankstyti rankšluosčius ar tvarkingai sudėlioti akmenukus masažo procedūroms. Šie metai pašėlę. O gal visi tokie pat prieš Kalėdas būdavo?..


mm

12 gruodžio, 2010

Meduolių kvapui sklaidantis arba LT skirtingomis akimis

Vakar kaimynas vokietis kepė meduolius. Prieš tai pasiguodė, kad parduotuvėje neradus vanilinio cukraus, jam teko pačiam jį gamintis. Gaila nemačiau, kaip jis drožė vanilines lazdeles ir maišė jas su cukrum. Net baltą glajų ant šešiakampių žvaigždučių tepė. Kaip viskas pasibaigė - nežinau. Meduolių kvapas akimirksniui išsisklaidė...

Kai grįždavau iš Klaipėdos ir mama kepdavo varškės arba obuolių pyragą, tai kvapas tvyrodavo visame name. Valandų valandas. Jaukumo, namų kvapas. O Kalėdos kvepėdavo keptu paukščiu orkaitėj ir beržinėm malkom židiny. Kai su Eligijum prakalbau apie Kalėdų svarbą, jis turėjo kitokią, nei mano, nuomonę. Bandydama paaiškinti, kodėl man šita šventė svarbi ir kaip apmaudu, kad šiais metais ji nebus tokia, kokia būna visad, nesusilaikiau - apsipyliau ašarom. Tada Mr. E. atsisėdo arčiau manęs ir mes pradėjom kalbėtis. Aš verkiau, o jis mane guodė. Pokalbis apie Kalėdas išsiplėtė iki dviejų gyvenimų Anglijoje ir Lietuvoje: pliusai ir minusai arba Eligijus atstovauja Lietuvą puolančiųjų pusę, Monika - ginančiųjų. Kalbėjom ilgai. Jis, vis priglausdamas savo galvelę prie mano krūtinės, dėliojo prieš argumentus, aš, karts nuo karto išsipūsdama nosį, bandžiau juos atkirsti. Vokietis kepė meduolius...

Viskas paprasta. Mes Lietuvą įsivaizduojam skirtingai. Mr. E. į ją žvelgia plačiu žvilgniu: mato politinę sistemą, socialinį gyvenimą, varganą ekonomiką. Save Lietuvos kontekste projektuoja kaip vieną vienetą, kuris pats nuo nulio viską kuria ir kuria sunkiai, nes uždirba tiek, kiek ir daugelis statistinių lietuvaičių. Vos užtenka pinigų mokesčiams, o visavertiškam gyvenimui, nors ir vidutiniam - ne. Jis nesutinka su bet kokia tėvų/kitų žmonių parama, netiki "iš dangaus" paveldėtu butu ar atiduota mašina... Monika į gimtinę žiūri siaurai: nemato visuomeninio gyvenimo, o tik savo žmones. Nemano, kad gyvenimą teks susikurti nuo nulio, nes visada matė, kaip seneliai padėdavo tėvams, pati iš jų visada sulaukdavo paramos. Negalvoja, kad bus sunku susirasti darbą, nes turi specifinę specialybę (Mr. E - kol kas ne), neįsivaizduoja, kad gyvens taip biednai, kaip įsivaizduoja Eligijus... Vat ir visas skirtumas.

Vakar supratau: Eligijus yra vyras - racionalusis, savarankiškasis pagrindas. Aš - emocionalioji, priklausoma pridėtinė vertė. Visiškai pasitikiu savo E. ir žinau, kad niekur kitur nebūsiu taip laiminga, kaip šalia jo. Nes jau užaugau. Bambagyslė seniai turėjo sunykti..

O čia Kalėdinei nuotaikai sužadinti :) 

Jūsų mm (tokios spalvos mano nagai šiandien) :)

04 gruodžio, 2010

Gyvenimas nebe toks

Prie manęs stovėjo indas (o gal pakistanietis, gal bangladešis).Visas tamsus ir plaukuotas. Barzdos pėdsakas matėsi ne tik ant skruostikaulių, bet ir visiškai arti akies, gal koks pusantro centimetro. Ir ausys jo buvo apžėlusios. Negražus ir net nemalonus žiūrėti. Važiavau metro šalia jo ir mąsčiau: ar kada anksčiau galėjau pagalvoti, nors minties briaunele, akimirkos krašteliu, kad kažkada savo gyvenime "prisiliesiu" prie tiek daug Azijos: iš arti pamatysiu, bendrausiu su tenykščiais žmonėmis, susidursiu, bandysiu suprasti jų mentalitetą, valgysiu jų maistą, stebėsiuos tradicijom. Esu tikra, čia gyvenantys azijiečiai yra labai suniveliuoti Londono ir tai, ką matau kas dieną, nėra visiškai tikra, bet unikalumo likę... Įdomu. Apie greta stovėjusią lietuvę nėra ko pasakoti, gal tik tiek, kad ji buvo su rūžava striuke ir sportbačiais.

Važiavau iš kito savo darbo. Prieš keletą savaičių įsidarbinau vienoj agentūroj, kuri "skolina" darbo jėgą jos reikiančiom kompanijom. Kaip mat buvau paskolinta (kažkaip absurdiškai skamba, bet šitame žodyje nėra nieko žeminančio). Dirbau pačiame Londono centre, Banke, (priminkite, kad kada nors papasakočiau apie Banko rajoną...), privačiame klube su visais tais snobiškai atrodančiais padavėjais ir dar labesniais jų svečiais, mažyčiais sumuštinukais (canape) ir daugybe besitaškančio šampano (tikro, žinoma). Dirbau drabužinėje (cloakroom), sutikinėjau svečius, falšyvai šypsojausi, kabinau jų paltus ant pakabų ir akimirkom pagalvodavau: "Gyvenimas nebe toks".

Jis tikrai labai nebe toks. Pasislėpusi po pūkuotu šaliku, mamos megztu, eidama per šąlančią gatvę, valgydama pūstą bandelė su 11 E (suskaičiavau), pirkdama kaklaraištį naujai pamainai, klausydamasi besikalbančių britų, važiuodama metro (...) vis pajuntu save mąstant: "Gyvenimas nebe toks". Dinamiškas, ieškantis savos kokybės. Ant nuolatinių ieškojimų ir bandymų eskalatoriaus. Būnant per daug maloniai svetimiems žmonėms ir tolimai saviems... Namai namučiai, grįžtu pas jus kitą mėnesį! Į seną savo gyvenimą.
-------
Ir kodėl man nebepavyksta niekas gražaus? Mr. E. rytais sako, kad aš graži. Ir tebūnie rytais aš graži! Ir myliu Tave, Jus, mano pasiilgtieji...
mm

28 lapkričio, 2010

Ryškiau, kvapniau, su šypsena

Sekmadienio vakaras. Sėdžiu įsisupusi į slyvinį patalą (kitais kartais jį vadinčiau vyno raudonumo), vilkiu vakarykščiu pirkiniu (švelniai kreminės raudonų plytų spalvos suknele) ir kremtu sultingą obuolį. Daugybė minčių galvoj sukasi...

Apie moteriškumą. Sutiksite ar ne, bet išvaizdos puoselėjimas yra viena pagrindinių prigimtinių moters savybių. Gilaus nihilizmo laikotarpiu (būdama paauglė) maniau, kad domėtis visokiais lūpdažiais ir kvepalais yra skystas reikalas ir jau tiktai ne man. Be to, nervindavo super reklamos, kuriose gausiai pridažyti modeliai atrodydavo nepriekaištingai. Matyt, anksti suvokus reklamų falšyvumą,  įvyko atstūmimo reakcija. Žinoma, dažnai turėdavau skaniai kvepiantį vazeliną lupoms, juodą tušą užsimiegojusioms akims (pirmasis kasdienio naudojimo tušas mano stalčiuje atsirado penkiolikos) ir kremą rankoms, sudiržusioms nuo šalčio. Tačiau nespėdavau visko išnaudoti iki jų galiojimo laiko pabaigos. Net šokių konkursuose per daug nesidažydavau, kai tuo tarpu kitos merginos šokdamos tiesiog trupėdavo skaistalais ir pudrom. Nejutau noro dažytis. Tačiau! Atvykus į Londoną ir pradėjus jame gyventi, ėmiau pastebėti vietinių moterų dažymosi kultūrą. Gal kalta krizė, bet kiek daug gražiai pasidažiusių pamačiau! Nepalyginsi su lietuviškų tuštučių* makiažo viražais. Turiu pripažinti, kad ir man ūpas dažniau pasiryškinti atsirado. Net nagus spalvotu nagų laku porą kartų buvau nusilakavusi (šypt). Prie viso to, dabar net į aukštakulnius dažniau dėmesį atkreipiu, tiesa, pirkti kol kas nesusigundžiau. Išvada paprasta: arba aš itin pasiduodu gražių moterų įtakai, arba tuštėju. Bet kokiu atveju, man iš savęs juokinga ir, ką jau padarysi, imu ir noriu pasirausvinti skruostus. Tiesa, naują lūpų blizgį "taupau" progai, bet panašu, kad iki jai atsirandant mano coloursensationalcreamGLOSS išeis iš mados :)

Apie pasirinkimus. Pradėjusi labiau domėtis kosmetika beigi parfumerija supratau, kad mano noras "išsirinkti geriausią variantą iš visų" yra bergždžias ir visiškai neįmanomas. Čia tiek daug prekių vardų bei produktų! Visada geriau jausdavausi, jei kažką atrasdavau pati, niekeno nepasufleruota, neparodyta. Nesvarbu, kas tai: galvosūkio sprendimo būdas, nauja muzikos grupė ar skanus šokoladas. Panašiai ir su kosmetika/parfumerija. Norisi rasti pačiai. Norisi savo. Dar anksčiau prisižadėjau, kad vengsiu visų stipriai išreklamuotų firmų, juolabiau kad čia, Anglijoje, tiek daug dar nematytų ir negirdėtų vertų dėmesio. Įdomu...
----------------
(o kvepalų kultūra apskritai yra žavinga! Pradedant nuo seniausių/žymiausių kvepalų kūrėjų (nosių), aukštutinių/vidurinių/žemutinių natų, baigiant kvepalų gamybos būdais ir visu kvapo dėvėjimo protokolu)
----------------
Žaismingas Happ & Stanhn kvepalų buteliukas. Viršutinės adatėlės išsiima.


o čia žavingai šelmiškas Benefit kvepaliukų buteliukas su įpakavimu (iš visos serijos man labiausia patiko Eva).Gaila tik, kad kvapai ne labai natūralūs, kitaip mėgčiau labai.
--------------

Kvepalų recenzijos ir visa kita apie kvapus yra šiame bloge.

iki! šyyypt.

mm

25 lapkričio, 2010

Suspenduota

Ar teko matyti laikrodį, kuris, išeikvojęs visą mechaninio sraigtelio inerciją, pamažėl silpsta? Sekundinė rodyklė įstringa ties 56 minute ir sustoja. Tiek nedaug buvo likę...Taip jaučiuosi. Kaip laikrodis. Laikas skrieja pro šalį, o aš, jo skaičiuotojas, išgyvenu paralyžių. Negaliu paaiškinti kodėl.

Man viskas gerai, gyvenu su mylimu žmogumi, turiu darbą, galiu sau leisti kasdienę šokolado plytelę, bet kažkas yra ne taip.
 
Tik visai neseniai, įkvėpusi atšalusio oro, suvokiau ateinant žiemą. Įkvėpiau giliau. "Man patinka žiemos vakarai' - pagalvojau, bet šypsena neišsiplėtė. Kiek daug jie man reiškė kitąkart! Ir tas kvapas. Anksčiau jis persmelkdavo visą kūną ir užsilikdavo bent jau iki švenčių pabaigos. O dabar?.. Niekas many nebeužtrunka. Kaip sustabdyti tą visą apimantį gyvenimo didybės jausmą nors pusdieniui, nors kelioms valandoms? Jis neužsilieka.O anksčiau juo gyvendavau. Kaip į save įsidėti parkuose čiulbančių paukščių giesmes, kurios nutyla vos tik praėjus? Anksčiau net išgirsti jų nereikdavo, kad vis tiek juos girdėčiau. Kaip užlaikyti šitą GYVENIMĄ, kuris taip stipriai teka pro šalį?.. Kaip į jį įlipti ir vėl, kažkurioj vietoj neteisingai išlipus.

Nejaučiu artėjančių Kalėdų stebuklo. Nejaučiu esminio gyvenimo džiaugsmo. Viskas paviršiumi, viskas trumpalaikiai...Net apraudoti to negaliu, kaip anksčiau būčiau galėjusi. Kas užgesino šviesą, prašau??

mm

13 lapkričio, 2010

Pasiilgau

Aš noriu su tavim pasikalbėti. Seniai nekalbėjau. Apskritai. Ne, lūpų nieks neužčiaupė, tiesiog tavęs nebuvo nėra čia. Apie bet ką. Miestą, skersvėjus nuo durų iki durų, spalvas, pelėsį, mūsų aukštų lubų kampe, vaikystės prisiminimus, muziką, graikų mitologiją, naftos platformas, didžiausius pasaulio ežerus... Jaučiu, kaip many trinasi informacija. Neatnaujinu. Kiek daug dalykų mes sužinodavom mokykloje, pameni? Dabar vis mažiau. Seku kasdienio gyvenimo įvykius, bet jaučiuosi tuštėjanti. Jaučiuosi siaura. Mano kambarys turi keturias sienas. Vieną langą ir vienas duris. Ar norėtum pakalbėti apie britišką architektūrą? Ji grakšti. Argi ne?

Atleisk, jei kartais neturėsiu ką pasakyti. Aš klausysiuos. Noriu žinoti.
Autumn Leaves on Wet Road

Ir dar, atsiųsk man laišką, popierinį. Arba ateik į svečius. Pagaminsiu salotų.. Jei nenorėsi, riešutų nedėsiu ir krapų nedėsiu, jei nemėgsti. Pakviesk mane į kavinę, kepyklą, parką, mokyklą, teatrą - bet kur, noriu su tavim pakalbėti. Pasiilgau.

skirta visiems,

Vibrant*

*tai buvo pirmasis žodis, kuris blykstelėjo mano galvoje, užtikus Khoa Le akvareles. Lietuviško žodžio pritrūkau.

Tobuli spalvų deriniai, nepriekaištingas kruopštumas, žavios, jautrios idėjos, daugybė darbo, atsidavimas ir... nežinau, būnu giliai susižavėjusi. Dalinuosi su Jumis (šypt)






gera.

myliu myliu

iki.

Want vs need

Sandrai:

Eligijui:
Monikai:
Rūtai:
Jovitai (specialiai suredaguotas):

daugiau čia

nuoširdžiai,
monika monika

03 lapkričio, 2010

Fire!

Mūsų tiek daug. Minios. Ištisos armijos pėsčiųjų centrinėse miesto gatvėse, rūbų parduotuvėse, tvankiuose metro, prie nukainuotų kvepalų, dainuojančių gatvės artistų, greito maisto užkandinėse... Kaip baisu. Nuoširdžiai bijau būti nieku šitam fronte. Jei manęs, beginklės, nenukaus, sunyksiu pati. Duokite man ginklą, sunkesnį, prašau, kad rankas paskaustų jį laikant. Noriu nugalėti priešus, kuriems pasidaviau. Baimę veikti - pirmiausiai. Taikliu šūviu į patį jos branduolį. Kažkuriuo gyvenimo laikotarpiu, sąžiningai išmokusi  taisykles, griežtai save apsprendžiau, jomis remdamais. Šitam gyvenimo etape jos netinka. Reikia, privalu jas laužyti, perlipti save pačią. Man ketvirčio amžiaus krizė - štai kas. Emocinės karuselės: aukštyn, žemyn... 

Užteks būti eiliniu - pradžiai siekim seržanto.


Nuoširdžiai,
mad minds

30 spalio, 2010

Minčių konvulsijos

Į išsiplėtusias poras sunkėsi išpučiami cigaro dūmai. Makiažas bluko tiesiog akyse, o pusė pintos alaus, nors ir su sirupu, buvo neskani. Norėjau arbatos, bet lauke tik stovimos vietos (viduje - natūrali apgultis). Be to, angliškai arbatėlei skirtos popietės, o penktadienio naktimis pubuose reikia gerti alų. Arba vyną, bet tą kartą netikau prie nieko elegantiško. 

Klausiausi kalbų apie Tokiją ir man visai patiko mintis, jog mes Londone. Patiko ji ir tada, kai ėjau ilga gatve ieškodama užkandinės potencialiam darbui (pirmadienį paskambins pranešti galutinių rezultatų), ir tada, kai slampinėjau po rūbų parduotuvę, laukdama susitikimo. Kiek čia visko daug. Kaip čia viskas laisva. Šitas miestas - lyg skalbimo mašinos būgnas. Įlipi vienoks, o išlipi visai kitas. Švaresnis, šviežesnis, minkštesnis arba susivėlęs, susitraukęs, suplyšęs, nusiskalbęs ar visiškai metamas į šiukšlių kibirą. Dar galimas daiktas, kad visai neišsiskalbęs, bet šitas irgi nieko gero - laiko ir skalbimo miltelių švaistymas. Kol kas nežinau, kokia išlipsiu - vis dar vyksta asmenybės sukimosi (lėtai) stadija. Man ji patinka, tikiuosi išlipti geresnė.
--------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------
Gal todėl, kad dabar gyvenu realesnėje realybėje, nei anksčiau, pasikeitė ir mano rašymo stilius (ar labai stipriai pasikeitė nuo Gražių dalykų?). Nebegaliu, tiesiog neslysta pirštai rašyti svajingai. Kartais net darosi pikta nuo perspaustai snobiškų savo įrašų (juos galiausiai ištrinu). Burnoj apkarsta suvokiant vaidinimą. 

Paradoksalu, bet šitoj vienišumo ir monotonijos realybėj, aš nenoriu nieko keisti. Man trūksta žmonių, bet neieškau su kuo susidraugauti, mane liūdina gyvenimo monotonija, bet apsimetu, kad ji neišvengiama. Esu viename laisviausių pasaulio miestų, o jaučiuosi tokia susikausčiusi, tokia... susipakavusi į plastikinę plėvelę. Matyt, svetimiems aš per šalta. Kaip būti kitaip - aš nežinau.

p.s. LŽ skelbimų skiltyje radau štai tokį tekstą: "Ieškau draugių. Su dukryte gyvenu Londone ir mes labai vienišos". Nuoširdžiai - paskaičius labai norėjosi verkti.

Geros dienos Jums,

Nuoširdžiai,

mild mind


26 spalio, 2010

Papuošalų dėžutėje

...vis dar mėgstu velti (labiau siuvinėti, matyt). Džiaugiuosi, kad veltinio papuošalų-bet kaip suveltų bumbuliukų bumas praėjo, liko daugiau erdvės nuoširdžiai kūrybai.

Šįkart mano kolekcija londoniškoms moterims - gal net labiau juodaodėms. Joms patinka puoštis. Daug blizgalų, daugybė! Netrukus ir "parduotuvę" ketinu atidaryti. Seksis gerai, tikėkim. Šypt.

Red wine

Candy sweet

Lemon caramel

O šitie dar Lietuvoj sutverti. Čia padariau tik patobulinimą - kad žibėtų, prisiuvau rudų karoliukų

Jei jums įdomu, pati šitų nedėvėčiau, nebent vieną dieną pajusčiau didžiulį norą puoštis...
tai iki!

mm

Kam tie daiktai

Savaitgalį vėl kraustomės. Nemalonu. Bet tik dėl to, kad teks tempti daugybę nešulių sukaupto "turto".

Skaičiuodama sutaupytus pinigus galvojau: už tiek pirksiu tą, už tiek - aną, po to tą tą ir kitą. Ir Eligijui sakiau: jei kas nors duotų apvalią sumą ir lieptų ją visą išleisti pirkiniams, didelių dvejonių "ką pirkti" nebūtų. Šiandien mąstau kita galva (periodais).

Vartydama vieno keliautojo foto albumą, o vėliau - žurnalą abosoliūtli gordžias viršeliu, pajutau didelį sunkumą, panašų į nuovargį. Norėjosi užsimerkti, užmigti ir atsibusti, bet kitur, kitame pasaulio krašte, kitokiom akim ir kitu požiūriu į gyvenimą. Tuo, kuris many vis kirba, bet yra per daug silpnas nugalėti baimes ir sustabarėjusį atsakomybės suvokimą...

Kol jaunystė vis dar mūsų koziris - reikia žaisti drąsiai. Neturim ko prarasti - nei turto, nei išsipildžiusių svajonių, ar ne, Mr. E.? - galvoju atsimerkusi. Dabar tik užsidirbti belieka ir pirmyn..

(...kad tik negrįžti prie seno gyvenim rimto. Valios ir pastangų. Viskam reikia).

Beje, ar žinojote, kad šafranas - brangiausias pasaulyje prieskonis- gaminamas iš pačių paprasčiausių (mano vienų mėgiamiausių) rudeninių gėlyčių - krokų? :) Kaip miela.

iki. mm.

17 spalio, 2010

Yra/Būti/Bus.

Žuvies skyriuje, ant šoninės sienos, kabojo didžiulis veidrodis. Ilgas, raitytų sidabrinių rėmų, su įmantriais raižiniais šonuose. Užsistovėjusios silkės tvaike jis atrodė, kaip čia pasakius, - akivaizdžiai ne vietoje? (Nors su žvilgančiais negyvų žuvų žvynais jis žaviai susišaukė). Jo prototipas - greičiausiai iš rokoko epochos, o šis, deja, tik eilinis masinės gamybos rezultatas. Bet gražus, nieko nepasakysi. Nublizginus riebaluotais pirštais apčiupinėtą paviršių, net būtų galima juo grožėtis. O dabar... Nepratusiai akiai truputį keista, bet į turgų užsukus antrą, trečią kartą, veidrodis tampa "savaime suprantamas".


Į kalną tekėjo ledinis upeliūkštis. Tai vingiuotai, tai tiesiai, per pūvančią rudens žolę, per akmenis, ir taip entuziastingai, taip stipriai! Pasivijus saulės spinduliui, gyvybinga srovelė sužvilgo, suraibuliavo brangiaisiais akmenimis, ir dar labiau, dar ryžtingiau tekėjo į kalno viršūnę.
--------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------
Vakar Mr. E. pasakė labai teisingą sakinį (perfrazuosiu, bet mintis ta pati): tai, kas nuoširdžiai patinka - greitai neatsibosta, kas nepatinka - akimirksniu. (minties dėstymas žemiau)

Eidama namo delne gniaužiau ne visą algą, kurią portugalas man buvo skolingas. Tebūnie, istoriją uždarome. Vietoj "nurašytų" septyniolikos svarų, gavau daug daugiau: didelę gyvenimo pamoką, A lygiu. Sumenkinta savigarba testą išlaikė - blogo žodžio tam vyrui nesakiau. Ir dabar gera, džiaugiuosi savim.

Beveik bėgama namo galvojau apie perskaitytus darbo pasiūlymus - vėl žvalgiausi padavėjos pareigybių. Karčiai rydama seiles jutau nusivylimą - aš nieko nemoku, aš niekam nesu tinkama. Vienur ieško padavėjų profesionalių, kurios "puikiai" išmanytų vynų rūšis, klientus suprastų iš pusės lūpų, o prireikus "galėtų išvardyti visų šalių nacionalinius patiekalus plius, kaip jie gaminami", kitur ieško patyrusių, dar kitur  - angliškai kalbančių  tobulai. Pošimts, netinku. Vien kalbos nemokėjimas "tobulumo" lygiu many gimdo didelį nepasitikėjimą ir baimę. Be to, aš juk tikrai neturiu patirties, - sukosi mintys keliaujant namo. 

Kiti klausimai sekė vienas po kito:  ar sugebėčiau tapti profesionale padavėja? Ar tai gali būti siekiamybė? Ar siekti tapti profesionale padavėja nėra laiko gaišinimas bei savęs bukinimas? Apskritai, ar tai specialybė? Mane liūdino mano "netinkamumas", "nevisapusiškumas" ir tai, jog negimiau viską mokėdama. Dar labiau menkau savo akyse suprasdama, kad galiu tik per "vidurį" ar net žemiau už "vidutiniškai".  Galvoje šmėstelėjo vaizdinys: aš - gatvių šlavėja. Asmenybinis-kokybinis konfliktas.

Galiausiai grįžus namo ir pabandžius viską užrašyti juodai ant balto, pati sau atsakiau į visus tuos klausimus. Koncentruojuosi ne į tuos dalykus, kuriuos reikia! "Tai, kas nuoširdžiai patinka - greitai neatsibosta, kas nepatinka - akimirksniu". Nuolatos mėtytis ir dar dažniau suprasti, kad kažkuriose srityse vis tiek esi nevykėlis, yra savęs skaudinimas ir laiko gaišinimas. Visi tie antraeiliai dalykai yra laikini, tai kam apie juos taip stipriai rūpintis? Susitelkti ties esminiais.


Viso. Mirkt.

mm

10 spalio, 2010

Chemijos nevykstančios reakcijos, tik viena

...spalio vidurys: basa, plonu rūbu apsirengusi, mėgaujuosi rudeninės saulės voniomis. 1:0 Anglijos naudai.

Čia labai lengva pamiršti galvoti, progresuoti, tobulėti. Įsisupti į grublėtą kokoną ir matyti tik jo neoninį pilkumą giliai pasislėpus. Raminančios, bukinančios dienos. Susiaurėti iki plyšio tarp tvoros pagaliukų ir vėliau neskausmingai pralįsti. Kaip baltam, nepripaišytam lapui pro jį, ištrynus visas gyvenimo spalvas. "O kas tos gyvenimo spalvos?", - klaustų bendradarbis agurko dėliotojas ant bulkos iš fabriko. Lenkas, greičiausiai. "Oooo, tai neapibūdinama, būtina patirti, kad žinotum" - atsakytų mano senoji aš. Tada ilgai šypsotųsi, o nueidama  greičiausiai sudainuotų ka nors iš Džeimso Brauno repertuaro.

Kitą dieną į kavinę atėjo Mr. E su draugu. Stebėjau jį ir visa širdimi džiaugiausi, jog jis mano. Kol kitos cheminės reakcijos nevyksta, tol šita kaip niekad stipriai sproginėjanti mano viduje. Ir jis dažnai sako, jog mane myli. Žinau. Šypt. Myliu tave irgi!

mm

08 spalio, 2010

Druska, tekila, citrina, druska, druska

Vietoj baltų plunksnų sparnų, kurie, tikėjausi, išaugs atvykus čia, nugaroje išaugo raktelis. Mr. E. vis ištraukia jį ir aš vėl veikiu, kaip žmogus, bet kitais kartais aš tiesiog mechaninis prisukamas prietaisėlis. Du darbai, 15 valandų, jokio palaikymo, bendradarbiavimo, viena.

9:00 prisisuku vos išlipus iš lovos. Be dvasios, iš inercijos atlieku pirmąjį savo darbą.
17:00 užsitepu storą dumblo sluoksnį ant veido (kad patrauklesnis būtų parduoti dar vieną "viskį su ledu"), įlendu į jūrų kiaulytės kostiumą ir vėl, prisisukusi, tiksiu iki 00:00.

Nejau tai vadinasi "suaugusiųjų pasauliu"? Kiek ilgai tai tęsis? Sunkus laikotarpis. Vienintele mano atrama ir parama šalia beliko Jis. Kuo ilgiau gyvenu "Londono ritmu", tuo labiau suprantu savąjį Mr. E. Šis miestas veikia.

mm.

28 rugsėjo, 2010

Įkvėpimas

visada lenkiuosi žemai už originalumą. Ne snobišką.

P2250133
Segė be pavadinimo, Misato Iijima. Flickr.
Oyster band
Žiedas "Oyster band", Lunaticart, Flickr.
Day 8 Private park
Žiedas "Day 8 private park", Lunaticart, Flickr.
Pearl Tree
Žiedas "Pearl Tree", Lunaticart, Flickr.
Two Finger Floating Saucer Series Ring
Trigubas žiedas, Colleen Baran, Flickr.
Vessel Ring
Žiedas "Vessel Ring", Cynthia Del Giudice, Flickr.
Double Blossom Ring
Žiedas "Blossom Ring", Cynthia Del Giudice, Flickr.