28 rugsėjo, 2010

Įkvėpimas

visada lenkiuosi žemai už originalumą. Ne snobišką.

P2250133
Segė be pavadinimo, Misato Iijima. Flickr.
Oyster band
Žiedas "Oyster band", Lunaticart, Flickr.
Day 8 Private park
Žiedas "Day 8 private park", Lunaticart, Flickr.
Pearl Tree
Žiedas "Pearl Tree", Lunaticart, Flickr.
Two Finger Floating Saucer Series Ring
Trigubas žiedas, Colleen Baran, Flickr.
Vessel Ring
Žiedas "Vessel Ring", Cynthia Del Giudice, Flickr.
Double Blossom Ring
Žiedas "Blossom Ring", Cynthia Del Giudice, Flickr.

Labai svarbu rašyti


visada ir viską užrašyti, išrašyti, surašyti. į popieriaus lapą, skiautę, servetėlę. ant perskaityto žurnalo viršelio, delno,veidrodžio. tada laukti. ko?.. dalykų išsipildymo.

Pastaruoju metu man norisi skųstis, bet prisimenant, kad pasąmonė nesupranta neiginių, bijau. Tad užrašysiu viską atvirkščiai.

Jaučiu, kaip mano pasaulis čia, dideliame mieste plečiasi. Kaip kas dieną tobulėja manasis aš. Ir vis dažniau nusišypsau: viskas bus gerai.

O kai Mr. E. pradės dirbti "ofisiniu" laiku, mes eisim pradėti šokti ir į jogą. Kai į miestą atvažiuos draugas, grojantis gitara, eisim dainuoti vakarais į gatvę.

Labiausiai man patinka originalumas ir gražūs dalykai. Taip.

Panašu, kad išmokau vieną pagrindinių čionykščio gyvenimo normu: jei neturi ir negali turėti - neik (nuo žodžio neiginys). Dabar suprantu tave, E. Šita šalis keičia žmones. Labai stipriai. Baisiai.

mm

24 rugsėjo, 2010

Mano aukso grynuolis

Aplankė įdomi akimirka-suvokimas. Sunku apibūdinti konkrečiai, kokia, bet jausmas panašus į...ne, negaliu surasti panašumo. Man gera ir plečiasi vidinė šypsena (kas tai per dalykas, irgi negaliu paaiškinti, bet juk būna vidinė šypsena, sutinkat?).

Šiandien, vis dar būdama darbe ir rašydama Mr. E. žinutę (kad šiek tiek vėluosiu grįžti namo), kaip niekad pasijutau esanti jo dalimi. Taip, ne jį pajutau esant mano, o aš pasijutau jo. Geras, keistas jausmas. Kai buvome tiesiog pora, jausdavausi labai panašiai, bet šį kartą, šiame gyvenimo etape, aš jaučiuosi labiau, svariau, tvirčiau, gal net visiškai. Nors tik kambariokų statusas mus tejungia (patys tokį susigalvojom), bet tiek vieno, tiek kito viduje išaugo didesnė atsakomybė viens kito atžvilgiu.

Apie pietus jau net ir nebekalbu. Jo pagaminti makaronai pagal iš interneto susiieškotą receptą buvo nepaprastai gardūs, gal ne tiek liežuviui, kiek širdžiai. Žinau, kad vieną dieną tai baigsis (nors mano tėtis ir po 24 metų vedybų vis dar kartkartėm atneša mamai į lovą pusryčius), bet kol kas taip gera jaustis rūpimai... Ir tos nekaltos saldžios staigmenos. Anksčiau jos buvo kitokios. Dabar, rodos, labesnės, su daugiau rūpesčio ir norėjimo padaryti laiminga. Taip, aš labai laiminga turėdama savo aukso grynuolį. Nenugludintą, kartais aštrokų kampų, bet gryną.

Šiandien iš darbo grįžau vėliau net nei žadėjau, apie tai jam nepranešiau, o jis atidaręs duris vis tiek šypsojo ir skubėjo virti man arbatos sušąlusiai nosiai šildyti...

Geras, vis dar nepažinus jausmas man būna. Šypt.

Myliu Tave.

Aukso pieva. Labanakt.


mm

20 rugsėjo, 2010

Idėja namams

...kai turėsiu (-im) savo namus...Dar nežinau, kada, bet juose liesis spalvos. Apsilankius Roche-bobois man pakilo nuotaika ir... kilo įkvėpimas kūrybai. Pasidalinu:

Bet kokį nuobodų baldą visada atgaivins gyvų spalvų pagalvėlės - šitą atsiminti

Seną sofą (nesvarbu kokių formų) atnaujinti spalvingais gobelenais. Ir... pagalvėlėmis, žinoma - prisiminti nr 2.
O čia  madingos spalvinės gamos pavyzdys. Baldų mados yra vienas absurdiškesnių dalykų, bet kaip man patinka!
 Šiuos variantus būtinai pritaikyti ateityje. O čia kiti verti dėmesio spalvų junginiai. Vėlgi, kadangi jie madingi, tai po kurio laiko galėsim dairytis kitų derinių ;)

Morkos ir avokadas plius pomidorai su kmynais
Garstyčių, aviečių, juodųjų vyšnių, žydra, morkos / balta, oranžinė, žydra, alyvų...

Šokoladinė su aviečių/alyvų/ciklameno. Taip ir ištirpsta burnoje...
Sodriai: saulėje nokinti pomidorai ir brandaus vyno palvos
Pienas su žaliosiomis vynuogėmis.
...Kitą kartą rašiau: man patinka žodžio skonis, panašu, kad spalvas mėgstu irgi dėl jų asociacijų su skoniu.

Šiam kartui tiek.
Nepamiršti: turėti savo namus

Iki pasimatymo!

mm

18 rugsėjo, 2010

Gyvenimas dviese

Anksčiau mintis apie gyvenimą kartu gąsdino tiek mane, tiek jį. Aš turėjau savų motyvų, jis - savo. Ir visa bendra idėja "gyvenimo dviese" buvo kažkokia sakrali. Lyg Tibeto vienuolio palaiminimas basomis perėjus ištisus Himalajus. O dabar... Be jokių didelių pasirengimų, "apsiplovimų" ar pasniko, mes ėmėm ir pradėjom dalintis vienu kambariu. Viena vertus, jausmas lyg pirmiau grikių košės čiupus sausainį, iš kitos pusės - didelis idealizavimas finale vis tiek vienaip ar kitaip nuvilia. Tad dabar galiu pasakyti paprastą išvadą: gyvenimui kartu nėra nei tinkamo laiko, nei atitinkamo pasirengimo. Yra tik: arba dabar, arba vis tiek kada nors.

Seni stereotipai vis dar meta šešėlius, kai ši tema atsiduria skirtingų kartų pokalbio centre, tačiau žvelgiant iš savo perspektyvos - esu paskutinė iš keturių bendraamžių draugių, apsigyvenusi su bernioku. Tik mūsų motyvai gal labiau žemiški... Daug dalykų susitaupo, o svarbiausia - kai labai norisi verkti - yra jis, kuris visad nuvalys ašaras ar paglostys galvelę. Dviese ir rūpesčiai neatrodo tokie dideli, rodos, per pusę dalinami...

Londonas man visad bus mano visiškai savarankiško gyvenimo miestu. Gal į jį žvelgčiau kitaip, jei būčiau atvažiavusi iš rūpesčiais ir atsakomybėm nukrauto gyvenimo, o dabar atvirkščiai... Man patinka šita gyvenimo mokykla. Jei mokytis plaukti, tai tik dideliame vandenyje - kitu atveju save apgaudinėtum.

Ir pabaigai, keli nuotykiai bei įsimintini atvejai per pirmąją savaitę gyvenant kartu. 

Pirmąjį vakarą dantų valytis ėjom kartu. Mr. E. buvo po darbo, gerokai pavargęs ir kiek išsiblaškęs. Einant į vonią kažką jam pasakojau ir net nepastebėjau kaip E. pradėjo valytis dantis. Kai istoriją pabaigiau, buvau pasiruošusi prie jo prisijungti ir aš, tik vat... ištraukiu iš spintelės savo dantų šepetuką, o pasirodo, jis ne mano - mėlynas - Eligijaus! "Eligijau, su kokiu šepetėliu valaisi dantis?" - pasiteiravau. Mr. E. sukluso ir atsargiai ištraukęs raudoną (mano!) šepetėlį iš burnos gerokai sutriko. Pratrūkau juoku, jis kaltai šypsojosi...

Kitą dieną Mr. E.  nusprendė mane iš darbo pasitikti pietumis. Kai šis paskambino pasiteirauti, kur miltai, iš karto suuodžiau jo kėslą. Iš darbo namo ėjau pasišokinėdama ir su didžiule laime - manęs namie laukia mylimasis ir dar su blynais! Kai grįžau, blynais nekvepėjo. Bet visgi laukiau pakvietimo į virtuvę. Galiausiai E. į mane pažiūrėjo visiškai kaltu žvilgsniu ir prisipažino, kad jo planas neišdegė. Blynai nesudegė - jie tiesiog pajuodavo! (E. kulinarinė intuicija pakuždėjo, kad blynai bus kanesni, jei į juos įbers kakavos). Vėliau blynus traukėm iš šiukšlių dėžės ir juokėmės :)

kulinarinis bandymas :)

Po geros porcijos juoko, surėmėm pečius ir bendrom jėgom iškepėm įprastų. :)

Kol kas praėjo tik savaitė. Man vis dar bėgioja skruzdės nugara - taip baisu susimauti...

11 rugsėjo, 2010

Psichoanalizė ant violetinės kėdės su ratukais

Bėda ta, kad aš nemoku daryti daugybės dalykų vienu metu, o darau, o noriu daryti viską. Tvarkaraštis čia būtų idealus "reikalų tvarkytojas", tik klausimas, kiek ilgai taip ištverčiau. Mano prigimtis - chaotiška, o tėtis visad mokė tvarkos bei racionalumo. Myliu savo tėtį.

Šiandien spontaniškai pasakiau "i like you" ir man pasidarė labai gera. Ne taip sakiau, kaip dažniausiai sakau Mr. E., bet sakiau nuoširdžiai. Ir tikrai, kam nutylėti geras emocijas, jeigu jas pasidalinus, ir vienas, ir kitas liks laimingas/patenkintas/šypsosis?.. šypt.

Taip, skirtingi žmonės verčia būti/jaustis skirtingai. Dabar jau galiu užtikrintai pritarti šiai minčiai: man labiausiai patinka tie, su kuriais galima būti dvejopai: ir labai rimtai, ir labai ne (gudrumas ir humoro jausmas - dvi pagrindinės savybės, kurios verčia įsimylėti). Iš kitos perspektyvos - jau seniai kvailiojau. Suaugėliško gyvenimo realybė rambina (nuo žodžio rambėti) (nėra tokio žodžio, žinau, bet šiuo atveju, čia jis labai tinka). šypt vėl.

Let's do something craŽy?

Ponas cinikas V. man sakė: humoro jausmo supratimas/turėjimas rodo žmogaus intelektą. Taip, gali būti. Vadinasi, mano intelektui šioj vietoj dar yra kur augti, nes dievaži, kartais tikrai negaliu nereaguoti į "juoku paremtas pašaipas". Gal aš per daug egocentriška? O gal per daug save myliu? Rūta, o tu žinai, kaip čia yra? Bet iš tikro, tai man truputį vienodai. Baisu, kaip greitai "svarbu kiekvieno nuomonė" gali pasikeisti "svarbi tik keletos". Džiaugtis reiktų, bet vis tiek baisoka.

ką matote paveikslėlyje, gerb. paciente?/ olandų mėsinis, autorius - kaspars
 Kol kas tiek.

mm

10 rugsėjo, 2010

Jazzas (+ pirmi kartai)

Verta pažymėti keletą itin svarbių šio gyvenimo etapo datų:

2010 rugsėjo 9 diena - pastebėtas ir išrautas pirmasis žilas Mr. E. plaukas;
2010 rugsėjo 10 - lygiai DU mėnesiai, kai aš toli nuo namų;
2010 rugsėjo 11 - pirmą kartą gyvenime pradedu gyventi su kambarioku ne mergaite.

Pastaroji savaitė, o gal dvi, buvo emociškai sunkios. Stovėdama ir laukdama traukinio, matyt, pirmą kartą suvokiau, kad gyvenu suaugusiųjų pasaulyje: kiek daug atsakomybės ir savarankiškumo! Man patinka šitas išbandymas. Man patinka mano gyvenimas. Truputį sunkokas, bet spręsti matematines lygtis man visada patiko. Tikiuosi, priešingai nei mokykloje, gyvenime išspręsti jas pavyks teisingai.

Norisi susikelti kojas ant minkšto patalo ir skaityti Aputį. Taip, mokykloj jį mėgau ne itin, bet dabar jį galėčiau išmokti mintinai. Ir dar Šaltenis, ir dar Granauskas man dabar labai labai patiktų.

Kuo daugiau žmonių sutinku, tuo labiau vertinu vienišumą.
Visu kūnu pasiilgau gyvos muzikos.

žavinga idėja
(Nepamiršk, ką mėgsti ir kas esi -šiąnakt kartosiu, kaip mantrą)

Labos nakties ir saulėto rugsėjo vidurio!

mm

06 rugsėjo, 2010

.

Vakarais už durų, it lengva ranka nurengti nešvarūs marškiniai, susmunka dienos nuovargis ir stresas - tyliai iškvepiu rūpestį ir nebekvėpuoju iki rytojaus. Gera - pagalvoju su dideliu ilgesiu ir padėka iš visos širdies. Vaikai pernelyg ilgai neįvertina savo tėvų pastangų. Ir kaip tam menkam ačiū priauginti svorio? Ar kada įmanoma?

Ačiū.
--------
Kuo didesnėje aplinkoje gyvenu, tuo mažiau pastebiu, koks esu menkas žmogus. Ir bemaž nebesijaudinu dėl to. O gal čia taip tik šiandien? Bent jau nebesimaivau. Iš to išaugama, kai sukanka virš 20.
--------
Aš prasimušiu, nesvarbu, ką ir kokios baimės kaustytų. Išmokti plaukti vandenyne sunkiau nei vietiniame ežerelyje, bet tik dėl to, kad skiriasi baimės dydis. Vanduo gi vienodai šlapias, nors nevienodai sūrus.

Labos nakties.