Šiandien, vis dar būdama darbe ir rašydama Mr. E. žinutę (kad šiek tiek vėluosiu grįžti namo), kaip niekad pasijutau esanti jo dalimi. Taip, ne jį pajutau esant mano, o aš pasijutau jo. Geras, keistas jausmas. Kai buvome tiesiog pora, jausdavausi labai panašiai, bet šį kartą, šiame gyvenimo etape, aš jaučiuosi labiau, svariau, tvirčiau, gal net visiškai. Nors tik kambariokų statusas mus tejungia (patys tokį susigalvojom), bet tiek vieno, tiek kito viduje išaugo didesnė atsakomybė viens kito atžvilgiu.
Apie pietus jau net ir nebekalbu. Jo pagaminti makaronai pagal iš interneto susiieškotą receptą buvo nepaprastai gardūs, gal ne tiek liežuviui, kiek širdžiai. Žinau, kad vieną dieną tai baigsis (nors mano tėtis ir po 24 metų vedybų vis dar kartkartėm atneša mamai į lovą pusryčius), bet kol kas taip gera jaustis rūpimai... Ir tos nekaltos saldžios staigmenos. Anksčiau jos buvo kitokios. Dabar, rodos, labesnės, su daugiau rūpesčio ir norėjimo padaryti laiminga. Taip, aš labai laiminga turėdama savo aukso grynuolį. Nenugludintą, kartais aštrokų kampų, bet gryną.
Šiandien iš darbo grįžau vėliau net nei žadėjau, apie tai jam nepranešiau, o jis atidaręs duris vis tiek šypsojo ir skubėjo virti man arbatos sušąlusiai nosiai šildyti...
Geras, vis dar nepažinus jausmas man būna. Šypt.
Myliu Tave.
 |
| Aukso pieva. Labanakt. |
mm
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą