30 spalio, 2010

Minčių konvulsijos

Į išsiplėtusias poras sunkėsi išpučiami cigaro dūmai. Makiažas bluko tiesiog akyse, o pusė pintos alaus, nors ir su sirupu, buvo neskani. Norėjau arbatos, bet lauke tik stovimos vietos (viduje - natūrali apgultis). Be to, angliškai arbatėlei skirtos popietės, o penktadienio naktimis pubuose reikia gerti alų. Arba vyną, bet tą kartą netikau prie nieko elegantiško. 

Klausiausi kalbų apie Tokiją ir man visai patiko mintis, jog mes Londone. Patiko ji ir tada, kai ėjau ilga gatve ieškodama užkandinės potencialiam darbui (pirmadienį paskambins pranešti galutinių rezultatų), ir tada, kai slampinėjau po rūbų parduotuvę, laukdama susitikimo. Kiek čia visko daug. Kaip čia viskas laisva. Šitas miestas - lyg skalbimo mašinos būgnas. Įlipi vienoks, o išlipi visai kitas. Švaresnis, šviežesnis, minkštesnis arba susivėlęs, susitraukęs, suplyšęs, nusiskalbęs ar visiškai metamas į šiukšlių kibirą. Dar galimas daiktas, kad visai neišsiskalbęs, bet šitas irgi nieko gero - laiko ir skalbimo miltelių švaistymas. Kol kas nežinau, kokia išlipsiu - vis dar vyksta asmenybės sukimosi (lėtai) stadija. Man ji patinka, tikiuosi išlipti geresnė.
--------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------
Gal todėl, kad dabar gyvenu realesnėje realybėje, nei anksčiau, pasikeitė ir mano rašymo stilius (ar labai stipriai pasikeitė nuo Gražių dalykų?). Nebegaliu, tiesiog neslysta pirštai rašyti svajingai. Kartais net darosi pikta nuo perspaustai snobiškų savo įrašų (juos galiausiai ištrinu). Burnoj apkarsta suvokiant vaidinimą. 

Paradoksalu, bet šitoj vienišumo ir monotonijos realybėj, aš nenoriu nieko keisti. Man trūksta žmonių, bet neieškau su kuo susidraugauti, mane liūdina gyvenimo monotonija, bet apsimetu, kad ji neišvengiama. Esu viename laisviausių pasaulio miestų, o jaučiuosi tokia susikausčiusi, tokia... susipakavusi į plastikinę plėvelę. Matyt, svetimiems aš per šalta. Kaip būti kitaip - aš nežinau.

p.s. LŽ skelbimų skiltyje radau štai tokį tekstą: "Ieškau draugių. Su dukryte gyvenu Londone ir mes labai vienišos". Nuoširdžiai - paskaičius labai norėjosi verkti.

Geros dienos Jums,

Nuoširdžiai,

mild mind


2 komentarai:

  1. Įėjus į naujų spalvų erdvę - taip šilta ir jauku, kad galvoju, Tu irgi taip jauties: jaukiai ir šiltai. O perskaičius Tavo tekstą šmėsteli mintis: hum... ne taip viskas gražu, taip, ne taip kaip buvo "gražūs dalykai" puslapy. Bet tai normalu, keičiasi... Norisi tik pasakyti: "Nepasiklysk, atrask ką nors ne šaltai ir liūdnai dirgančio, o kažką tokio, kas Tave maloniai gnaibytų. Nuo ko eitum gatvėmis šypsodamasi."
    Nuoširdžiai,
    šypt

    AtsakytiPanaikinti
  2. Vikhtorija, jaukumo mano gyvenime netrūksta, ypač dabar, kai šalia yra mylimas žmogus :) Tekste kalbėjau apie globalesnius reikalus: apie savęs ir dabartinės mano realybės sąveiką. Gražiuose dalykuose gilinausi tik į savo vidinį pasaulį, be jokių sąsajų su realybe. O čia kitaip, čia pirmiau stebiu realybę ir tik tada, kaip jaučiuosi jai mane veikiant. Sudėtingai viskas... (juokiuosi)

    Beje, naujos mano kambario sienos mane "maloniai gnaibo" ir dar keletas kitų, bet mažyčių dalykų. :)

    Ačiū už palaikymą. Ačiū, kad apsilankai ir leidi žinoti, kad aš ne tokia jau ir viena.. :)

    AtsakytiPanaikinti