sthllrrrr*

*garsas, atsirandantis siurbiant paskutiniuosius pienisko kokteilio lasus per siaudeli.

Ar zinote, ka reiskia dirbti viesbucio registratore? Apskritai, dirbti aptarnavimo sferoje? Tai po truputi, kiekviena diena, vis labiau ir labiau imti nekesti zmoniu ir saves. Leisti kerotis netolerancijai ir rasizmui, nekantrumui ir cinizmui. Panaseti i kolege rumune, kurios niekas niekada nemego ir venge. Pradeti nemyleti saves uz suvokta menkuma. Vis dazniau spausti dirbtine sypsena, kai anksciau ji, naturali, lisdavo niekeno neprasoma.

Vis dar gyvenimo pamokos. O anksciau maniau esanti kaip niekas kitas tolerantiska ir tvirta. Jei ir vengdavau zmoniu, tai tik del savo mizantropiskumo, bet ne del to, jog kartais reikia tvardytis nepatampius kokiai poniutei uz plauku ar nepapurcius eilinio seiliaus, nesuprantancio net is penkto karto.

Dabar jau zinau visiskai negincijama tiesa. Geru zmogumi galiu buti tik tada, kai as visiskai laiminga ogi ir viskuo patenkita. Kuo daugiau akmenuku jauciu savo batuose, tuo irzlesne tampu. Chyzus!

Ir tik del vieno nesu tikra irasui baigiantis, kas as sioj situacijoj labiau: ta stikline, is kurios siurbia paskutinius pieno lasus ar tas siurbikas, issiurbiantis dugne pasilikusias (klientu) nuosedas?..

p.s. menedzeriu darbe nebuvo :)

Ir dar kartą apie didįjį L

Norėčiau, jog šitas įrašas būtų apie kitą miestą: Ženevą, Tulūzą ar mažą, niekam nežinomą miestelį kur nors pietų Portugalijoj. Bet jis apie Londoną. Žvelgiant iš lietuviškos perspektyvos - nutryptą ir visais įmanomais požiūriais nudiskutuotą (nuteistą arba išteisintą), visų lietuviškų bėdžių/pabėgelių prieglaudą. Aš dar kartą minu ant banalumu kraujuojančios žaizdos ir dar, ir dar kalbu apie tą patį. Galbūt po metų kitų, ištiesiu savo nugarą ir su pasidižiavimo poskoniu ant liežuvio galiuko, rašysiu apie Vilnių, o gal apie gimtuosius Šiaulius, protarpiais įterpdama atostogų apžvalgas iš Oklendo, Valetos ar Dafnio... (Noriu pamatyti pasaulio, ar galėsim, Eligijau?)

Tęsiant. Neturiu ko didžiuotis gyvendama šičia. Kaži, ar yra toks lietuvis, kuris didžiuojasi būdamas emigrantu. Visi esam vargo pelės, neskaitant tų, kurie per daugelį metų spėjo čia prasigyventi. Bet ir tai, akivaizdu, didžioji dauguma mūsų čia išliko tik sunkiu, nesibaigiančiu darbu. Intelektu "prasimušusių" mažytė mažuma. Sauja. Taip ir yra, Londonas lietuviams tapo juodadarbių, gal nelabai išsilavinusių, gal truputį parsidavėliškų, truputį "nusiplovisių nuo rūpesčių namie" materalistų arba visai beviltiškų vargšų buveine. Nepatinka būti šito sociumo dalimi. Nebūnu žurnaliste, dirbu viešbutyje. Gerai man, kad truputį mokėjau anglų kalbą, pavyko išsivaduoti iš kambarinės "profesijos"...

O ką galvojate apie tuos, kurie išvažiavę gyvena Naujojoje Zelandijoje, Šveicarijoje, Kuboje ar Jamaikoje? Kažkaip etiketė "juodabarbis" (= nelabai galintis ką kitą) nesiklijuoja, ar ne? 

Tai tiek.

mm

Tipsai

Gavau tipsų - daugybę!

Į viešbutį buvo atvažiavęs savininkas. Gerokai po jo išvykimo, mūsų buhalterė visiems "priekinio stalo" skalikams (ogi, žinoma, ir man) išdalijo vokelius. Dosnus žmogus, būčiau pamylavusi, jei dar būtų buvęs. :) Pirksiu rankinę. Džiaukimės gerais žmonėmis!

p.s. o maniau, kad tas darbas visai manęs nemyli. Myli, Monika, myli - po to galvojau sau vis dar maloniai nustebus.

Uni forma

Šiandien jaučiuosi truputį labiau gyva ir lengva. Labiau laisva nuo tūkstančio mažų juodų raištelių, labiau rami ir pavargus sunkiai maloniai. Šiandien nepaisysiu gramatikos, nes noriu pasidalinti mintim apie stilistiką paskutinės dienos savo rutinos. 

Į darbą išėjau be uniformos. Pastaruosius du mėnesius mėlyni marškiniai, klasikinio kirpimo švarkas ir pustrumpės tokios pat kelnės buvo visas mano garderobas. Tamsus ir kaustantis. Nuskambės mažų mažiausiai kvailai, bet sukišus uniformą į plastikinį maišelį, o pačiai apsirengus džinsais ir raštuotu megztuku, pasijutau it išsilaisvinus iš lavonmaišio (atleiskit už tokį siaubūnišką žodį, bet už jį šiame pasakojime nėra tinkamesnio). Ar gali būti, kad uniforma mane veikė labiau, nei galėjau įsivaizduoti? Ją apsirengdavau likus valandai iki darbo, nusirengdavau - tiek pat laiko po jo. 10 valandų buvimo nepatogiai - tiek fiziškai, tiek psichologiškai - ne savimi. 

Rašau ir pati sau atrodau lengvai su(pa)mišusi. Bet argi nėra sakoma, kad apranga yra vienas pirmųjų įrankių atskleisti (tai gal ir nuslopinti) asmenybę?..

p.s. darbe likau prie standartų, bet uniformos namo nebesinešiau. Tegu ir lieka ten, už durų.

mm

Kopiant į savąjį Everestą

Sekmadienis - paskutinė mano "Survival in a jungle W" projekto diena. Baigiu. Viskas. Kreivė vėl kyla aukštyn. Savivertės.

Per 49 dienas (ne tiek jau ir daug, iš tikro) pasimokyta ir išmokta nemažai: 

1. Nesivelk į kvailą diskusiją su neprotingu žmogum. Net ir įrodęs savo tiesą jam proto neįkrėsi, priešingai - pasirodysi arogantiškas. Išlikti neautraliam.

2. Nebijok būti savimi, laikytis savo nuomonės, net jei tenka pasilikti ją sau ar reikia pasitraukti pora žingsnelių į šalį ir išeiti iš masinės rikiuotės.

3. Stenkis iš visų jėgų ir tau bus atlyginta. Jei ne iš tų pačių rankų, kurioms davei, tai iš kitų.

4. Gerbk. Tu nepažįsti kitos tos nepraustaburnės keikūnės pusės. Galimas daiktas, ji už tave geresnė dešimtis kartų, tik kitose ribose.

5. Nebijok būti nemėgstamas. Geriau viena svari simpatija, nei dešimt antipatijų.

6. Net ir suaugę žmonės gali būti visiškai nebrandūs. Nusivylei ir viskas. Santykių aiškintis neverta. 

7. Įžeisdamas, pažemindamas kitą, prarandi savo orumą.

Verta atsiminti.

Kągi, o aš, išsinėrusi iš dulkėtos juodos uniformos, pasipuošiu klasikiniu švarkeliu, susirišu kuodelį ir nuo pirmadienio einu būti viešbučio (kito) veidu. "Thank you for calling The International Park Hotel. Monika's speaking. How may I help you?" :)

Laiptelis po laiptelio, metras po metro ir aš įkopsiu į savąjį Everestą. Kaupdama patirtį, ugdydama kalbą ir pasitikėjimą po metų, pusantrų galėsiu savim didžiuotis: Viską pasiekiau pati.

mm.

Labai ačiū, kad šiandien dirbai

Pradėkim nuo to, jog aš gyvenime laikausi keletos asmeninių taisyklių:

1. Jei dirbi darbą kitam žmogui, po kuriuo palieki savo pavardę (tapai paveikslą, veli auskarus ar šveiti 345-to kambario čiaupą), dirbk jį iš visos širdies ir siek geriausio rezultato. 

2. Kiek (ką) duosi, tiek (tą) gausi atgal (labai Biblinis požiūris...). Jei ne iš tų pačių rankų, tai iš kitų. Gunnvor mokė, jog reikia mokėti priimti (net jei nesijauti to vertas), tačiau vėliau turi nepamiršti atiduoti, tik jau nesvarbu, kam; tam pačiam ar kitam, ko nors trūkstančiam.

Su šiuo požiūriu pradėjau savo "Jungle Survival" projektą W viešbutyje. Paskutinės dienos buvo pragariškos - vasario 14-tą didysis atidarymas! Savaitės pradžioje dirbau tik po vieną valandą viršaus, ketvirtadienį įsibėgėjau iki 10 valandų fizinio darbo, penktadienį - 12, o šiandien dirbu naktį. Dievaži, nemuilinau ir stengiaus iš paskutiniųjų. Džiaugiuosi, jog kūnas priprato prie krūvio ir kasdienio rėžimo. 

Dirbau sąžiningai, vadovavausi pirmaja taisykle, nors ketvirtadienį ir penktadienį jutausi visiškai išnaudojama,  ir išsunkta kaip bulvių tarkiai cepelinams. Tačiau ne vien aš tokia buvau. Stebėjau į kambarius vis įpuolančias supervaizeres, kurios, spaudžiamos valdžios dar labiau, negu aš jutausi išnaudojama, dirbo lygiai taip pat sunkiai, kaip ir mes, kambarinės. Palubėse tvyrojo įtampa ir stresas, o velvetiniai viešbučio koridoriai buvo virtę į sprinterių bėgimo takelį. 

Situacija skambėtų pakankamai beviltiškai jei ne kelios paprastos, bet esminės motyvacijos priemonės: šypsenos bei malonus/žmogiškas bendravimas, nepaisant žudančio nuovargio ir nesibaigiančio streso ir daugybė ačiū, kartais privalėtų pasakyti, kartais - tikrai nuoširdžių. Visa tai ne iš kolegių, kurios viena po kitos darė kiaulystes (viską spjovusios šalinosi iš darbo palikdamos mums, likusioms, dar daugiau darbų), o iš tų, iš kurių mažiausiai tikiesi palaikymo - valdžios. 

Supervaizerės vis kartojo, kad esame nuostabios, dirbame puikiai ir apskritai, nusipelnėme visų pasaulio stebuklų,  koridoriuose sutikti menedžerių pavaduotojai mandagiai, nors ir degančiais užpakaliais, teiraudavosi, ar negalėtume padaryti dar to ar ano, bet jei ne, tai niekotokio. O FINALE, Dominykas, kažkurio departamento direktorius pats tvarkė kambarius (mūsų neprašytas prisijungė ir mums padėjo): pats siurbė kilimus, pats plovė grindis! Su kostiumu! Ar šitai būtų įmanoma Lietuvoje??. 

Buvo sunku, ir norėjosi verkti, bet galiausiai likau sužavėta bedravimo taisyklių/normų laikymosi tvarkos. Taip, be kambarinių viešbutis būtų sugriuvęs, mes nusipelnėme būti gerbiamos ir buvom, net jei tai buvo visiška simuliacija... Išmokau dėkoti ir aš. Man patinka "Jungle Survival". Mokausi dalykų.

mm

Ar pasakytum, kad dirbai kambarine?..

Mūsų 20. Beveik pusė (devynios) esame lietuvaitės. Visokių yra. Ir baigusių politikos mokslus, ir svajojančių kada nors pabaigti 12 klasę. Vienos angliškai beviek nekalba, o kitos kalba geriau už pačias supervaizeres (prižiūrėtojas). Kuriai grupei priskirčiau save? Nežinau (užsidengiu burną), (nuleidžiu akis), (tyliu). 38 minutes...

Aną dieną Arūno gimtadienyje sutikta lietuvaitė blondinė (kad ir koks jos vardas...) dirba vienoj geidžiamiausių posh parduotuvių Londone Ambercrombie & Fitch, kita mergaitė, kurią aplenkiau atrankoje į "chorų karus" čia pat dirba "Guess" mados namų" butike (norinčiųjų dirbti į vieną vietą aplikuoja mažiausiai  5000 Londono mastais), kitas brolis šaunuolis Pranas (mano buvęs grupiokas) sėkmingai įsidarbinęs Bershkoj, pačioje Oxfordo, didžiausioje apsipirkinėjimų gatvėje visame Londone. Kiti gi lietuvaičiai, kurių nepažįstu ir nežinau dar, dirba rimtuose ofisuose administratorėm, pavaduotojais ir direktoriais, angliškus svečius sutikinėja viešbučių, klinikų, spa registratūrose, kerpa stilinguose grožio salonuose, būna head shef'ais (vyr. vyrėjais) Beach Blanket Babylon restorane, pradėję nuo virtuvės padėjėjų/šiukšlių surinkėjų (Žilvino atsitikimas) ir t.t. ir t.t. Ne visi visados plauna indus ir būna kambarinėm...

Bet reikalas ne vien asmeniniuose pasiekimuose (paaiškinimas: jei Londone dirbi parduotuvėje ir dar aukštos klasės ar bent žinomo pavadinimo, vadinasi turi tuo didžiuotis, nes jau palipai vienu, gal dviem laipteliais aukštyn ir atsiplėšei nuo nelaimėlių juodadarbių..). Taigi reikalas ne vien pasiekimuose - guodžiu save. Vieni turi gerų pažįstamų, kitiems sekasi CV atrankos loterijoje, treti gi labai savim pasitiki ir visiems tai skelbia, nors pasitikėjimo ir sugebėjimų lygis ne visada sutampa. Žinoma, grįžkime į pradžią, daugelis aukštesnių laiptelių pasiekia dideliu darbu, pastangomis, kantrybe ir vėl dideliu darbu. Ir jie yra šaunuoliai. Noriu tokia būti ir aš.

Man sėkmė nesišypso - tai ir gerai - pagal planą. Užtenka jos mano gyvenime. Turėjau visus 22 metus so far. Dabar laikas pačiai. Seniai laikas. To ir atvažiavau čia. Pati. Pati. P-a-t-i. Jūs iš manęs juokiatės? Man taip norisi, antraip niekad neišsiugdysiu pasitikėjimo savo jėgomis...

Atleiskite, mylimieji, kad kol kas negalite manim didžiuotis. Aš - kambarinė. 

mm.