19 gegužės, 2011

Uni forma

Šiandien jaučiuosi truputį labiau gyva ir lengva. Labiau laisva nuo tūkstančio mažų juodų raištelių, labiau rami ir pavargus sunkiai maloniai. Šiandien nepaisysiu gramatikos, nes noriu pasidalinti mintim apie stilistiką paskutinės dienos savo rutinos. 

Į darbą išėjau be uniformos. Pastaruosius du mėnesius mėlyni marškiniai, klasikinio kirpimo švarkas ir pustrumpės tokios pat kelnės buvo visas mano garderobas. Tamsus ir kaustantis. Nuskambės mažų mažiausiai kvailai, bet sukišus uniformą į plastikinį maišelį, o pačiai apsirengus džinsais ir raštuotu megztuku, pasijutau it išsilaisvinus iš lavonmaišio (atleiskit už tokį siaubūnišką žodį, bet už jį šiame pasakojime nėra tinkamesnio). Ar gali būti, kad uniforma mane veikė labiau, nei galėjau įsivaizduoti? Ją apsirengdavau likus valandai iki darbo, nusirengdavau - tiek pat laiko po jo. 10 valandų buvimo nepatogiai - tiek fiziškai, tiek psichologiškai - ne savimi. 

Rašau ir pati sau atrodau lengvai su(pa)mišusi. Bet argi nėra sakoma, kad apranga yra vienas pirmųjų įrankių atskleisti (tai gal ir nuslopinti) asmenybę?..

p.s. darbe likau prie standartų, bet uniformos namo nebesinešiau. Tegu ir lieka ten, už durų.

mm

5 komentarai:

  1. Iki džiugesio reikia gi tiek nedaug. Smagu :) Tos uniformos tikrai uniformina, bet gal pasirengus kokią mielą maikytę po švarku irgi smagiau pasidarytų? :)

    AtsakytiPanaikinti
  2. nePatyliukais, turiu deveti melynus marskinius, bet niekas nemato mano kojiniu :))...

    Mm

    AtsakytiPanaikinti
  3. Kai kas kartą meti uniformą į šalį, kartok sau. Šie kartai, kada tave metu į šalį, nemylima uniforma, vis mažėja...:)

    AtsakytiPanaikinti
  4. Raganaite, ar tavo komentaras reiškia, kad ateity pamilsiu uniformą ar darbą?

    AtsakytiPanaikinti