Viso gero(s) atostogos!

Ryt baigiasi mano atostogos. Sutirpo du dideli mėnesiai vėjų galvoje. Jau beveik nubluko visas vasaros įdegis ir dingo tos trys strazdanos ant nosies - ateina ru de nis. Patinka.

Ar reikėtų vėl susirašyti "privalu padaryti" sąrašiuką?..

mm

Diagnozė

Jau seniai namie turėjau žydinčių gėlių. Neskaitant pirmadienį pražydusios Pelargonijos, kuri ir taip ištremta į balkoną bent vakarinių saulės spindulių pasirankioti, dar ant virtuvės palangės "žydi" svogūnlaiškiai ir du pavargę sukulentai. Į vakarus nusisukę langai visai nieko gero... Tad eidama iš darbo namo nusipirkau puokštę šių žavuolių. O jau kaip kvepia! Nešiausi rankoje ir svajojau, kaip papūtus vėjo gūsiui praeiviams pakvimpu varpeliais:) Dar galvojau, kad visai stilingai-madingai būtų pralėkti pro miestą su dviračiu ir krepšeliu, pilnu visokiausių gėlių. Kaip iš žurnalo būtų... :)

Šiandien darbe bėdavojomės, ko paprastai niekada nedarau ir nesiklausau, kai kitos kolegės tai daro. Tačiau taip gavosi, kad kalbėjom apie, mūsų manymų, psichologinių problemų turinčius mokinius ir kažkaip užkabinom ir savo slystančius stogus. Kolegėm pasisakiau, kad mane kankina nepaaiškinami emocijų svyravimai, ūmūs neigiamų emocijų proveržiai ir visa kita, apie ką jau esu jums pasakojusi. Ilgus metus mokykloje dirbančios moterys nusišypsojo ir tarė: "Sveika atvykus į mokylą", o tada viską paaiškino ir man  paliko truputį ramiau (pas gydytoją vizitui nesiregistruosiu).

Dievaži, aš tikrai ten pavargau. Manęs dar niekada nėra kankinęs emocinis nuovargis. Pasirodo, tai ir yra tai, kas vadinama šalutiniu pedegoginio darbo poveikiu. Visus metus stengiausi būti pati geriausia kuratorė, pati šauniausia darbuotoja, pati pačiausia kolegė ir štai, kaip viskas baigiasi - emociniais sprogimėliais. Labai gaila, kad mano detonuotoju tenka būti Eligijui. Kolegės sakė, kad per atostogas atsigausiu, o tada bus likę dar vieni metai ir aš vėl būsiu aš. Labai tikiuosi.

mm

Mano variantai

Kartais ima, į galvą šauna kulkà ir išsiskleidžia mintimi, kaip besiliejantis rašalas ant popierinės servetėlės (nežinau, ar teisingai išskyriau sakinį). Besibaigiant darbui, sėdėjau susirinkime ir nesiklausiau. Nuo pat pradžių iki galo. Leidau sau konstruoti fantasmagoriškus vaizdinius, kaip į kalbančiąją metu batą ir ši nugriūva, arba, kaip kas nors įbėga į kabinetą ir užlaužia jai rankas, arba arba, kaip ji ima staiga ir nuvirsta aukštielninka, visa suakmenėjusi. Niekada anksčiau taip nesilinksmindavau.... :) ir žinot, tos moterys visiškai nemoka kalbėti! O dirba mokykloje. O dirba su vaikais. Galvojau: "kai eisiu iš darbo, direktoriui būtinai pasiūlysiu mintį  suorganizuoti joms ilgą seminarą apie scenos ir apskritai elementarią švarią kalbą . Nes fu. 

Vėliau, susirinkimo eigoje, buvo laikas siūlyti savo projekto vystymo variantus. Turėjau vieną, bet nedrįsau sakyti, bijodama, kad bus "į tvorą". Tada ėmiau galvoti, kad man taip dažnai nutikdavo mokykloj. Aš visada turėdavau savų variantų (rašydama interpretacijas, spręsdama matematiką, darydama chemijos laboratorinius, pasakodama biologijos temą...)! Visada!  Bėda tik ta, kad jie buvo tik mano pačios ir niekas taip pat negalvodavo...

Dabar yra be dešimt dešimt nakties ir aš konstatuoju: nebuvau kvailas vaikas, aš tik galvojau ne kaip visi! Ir štai palengvėjimas po šitiek metų! Man nereikia pritapti, man nebūtina taikstytis - galiu būti tokia, kokia esu. Savim. Kaži, ar menininkai irgi išgyvena tokius "nušvitimus"?...

p.s. tobulų auskarų dar nenulipdžiau.

Labos,

mm

oh Heaven

Vienos dienos būna lengvos ir nerūpestingos, kaip perregimi organzos kaspinėliai, sukabinti vėjams džiuginti, kitos dienos būna sunkios ir klampios, panašios į baklažanų spalvą ir tąsios, kaip tykštančios dervos. Ir tokios, ir kokios man patinka. Ši savaitė buvo sunki. Bet ne pečius slegianti, o sunki savo svoriu. Dariau dalykus ir džiaugiausi savimi. Pirmą kartą susigalvojau tiek darbų per savaitę, kad net teko viską susirašyti papunkčiui į valandinį kalendorių. Jaučiuosi pilna ir man tai patinka. O kad šitaip pavyktų jaustis tiems, kam to taip stipiriai trūksta...

❤

Šito ir laukiau svajodama apie grįžimą į Lietuvą - savirealizacijos.

mm

Mokinuosi

Girelė. Akrilas.

Tikriausiai dar nesakiau, kad nuo rugsėjo dirbu savo buvusioj mokykloj. Labai įdomi patirtis. Šiandien sau galvojau, kad tai vienas geriausių darbų, kokius esu dirbusi. Davė nedaug - tik metus, todėl jau nuo šiandien pradedu mokytis:
1. Niekada nereišk savo nuomonės kategoriškai, net jei ją sakai jaunesniems;
2. Devynis kartus pamatuok, dešimtą - kirpk;
3. Ne viską priimk asmeniškai/ nesusirikšmink (čia Mr. E pamokymas. Ačiū)
4. Kad ir ką dirbi - dirbk geriausiai (šitas punktas pasikartojimui).

O paveikslas nuotraukoje koks tai nublukęs ir kažkodėl man visada jie pavyksta tamsiai. Matyt, pasamonė.