08 liepos, 2011

Lietaus laiku penktadienį


Turbūt, susitaikiau. Dešimtą dieną po grįžimo į Londoną aš jaučiuosi ramiai. Kai Eligijui skaičiau savo asmeninius rašinius, jis atsargiai sakė: "per daug skundies, Monikut". Taip. Skundžiuos. Labai daug. Bet manau, tai vienas paprasčiausių būdų suprasti save ir savo gyvenimą. Knygoj "Stop worrying and start living" rašo: "Turi įvardinti problemą, kad galėtum ją išspręsti". Tai aš ir vardinu sau pačiai ištisus jų tomus (kada pradėsiu spręsti, nežinau, gal kai nebeturėsiu juo skųstis). O skundžiuosi tik tai sau. Jūs, kas skaitote, patys renkatės pas mane ateiti ir pamatyti, ar ne? Šypt. Be to, priešingai nei įprasta pensininkams, skundžiuosi tik savimi. Ne kitais.

Apskritai, mano meilė gyvenimui, gyvybei ir gimimui niekur nedingo. Vis dar tokia pat gaivališka ir didžiulė. Turiu ją savy. Tik gal brandesnę. Prisiminiau ją esant manyje visu savo didumu, kai vėl užuodžiau "sutiktuvių" jazminus savo kambary, po to liepas nurimusiose gimtojo miesto gatvėse, aplankiau mamos sodą su gyvenimu besidžiaugančiom paauglėm vyšniom... pritrūko tik permirkti lietuviškoj liūty ir per saugų atstumą pamatyti laukinę vėtrą. Aš gamtos vaikas, gimęs vasarą, negali būti kitaip...

P.s. Daina primena laisvę ir lietų.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą