Psichoanalizė Nr 0626

Galimas daiktas, tam žmonės ir gimsta - mokytis ir tobulėti. Toks mūsų tikslas. Vienas iš tikslų. 

Aš mokausi. Kaip ir Eligijus, kaip ir daugelis jūsų. Kartais gyvenimo pamokas įsisavinam lengviau, kartais iš trečio ar aštunto karto, o dažnai visai nieko neišmokstam (kiekvienas tam turim savų priežasčių. Dažniausiai neprotingų).

Visapusiškai asmens harmonijai reikalinga atitinkama emocijų ir dvasios proporcija - pastebiu. Dažniaisiai tai  1 su 0,5 (vienas emocijoms, pusė - dvasiai) (pagal Maslow piramidę, emocijos išdėliotos antram ir trečiam laipteliuose nuo galo, "dvasios" dalykai - ketvirtame ir penktame) Kai mano emocionalioji asmenybės pusė nusėda į stabilumo dugną, imuosi tobulinti dvasią. Įsitraukiu į kūrybą, ieškau naujų skaitinių, veiklos, žmonių sielai penėti ir pan. Tuo tarpu, kai jaučiu drebėjimus emocijų pusėje, "pasimetu". Prarandu stabilumą. Tada imu per daug gilintis į save, ko pasekoje susiaurėja mano mątymas ir mąstymas. Todėl čia randu atsakymą į daugelio klausimą/smerkimą: "Kur dingo tavo kūrybiškumas?" Atsakymas: pasislinko po nepasitikėjimu, nesidžiaugimu ir kitom emocinėm būsenom. Ir dabar beveik žinau, kodėl.

Emocinį disbalansą išprovokavo mano nemokėjimas/nenorėjimas prisitaikyti prie naujo gyvenimo etapo. Ne prie svetimos aplinkos nemoku prisitaikyti, o prie naujo savo gyvenimo buvimo. Ne Londono nemėgstu (jis yra nuostabus miestas!), o situacijos ir savo surambėjusio nealastingumo. Ne savo būties nemyliu, o minties apie ją, jog ši daugiau niekad nebebus tokia, kaip anksčiau. Pasirodo, aš ne tik prie daiktų prisirišu. Dar ir prie žmonių, bei gyvenimo metų. Stipriai. Reikia mokytis prisitaikyti. Kokia išvada? Viskas grįš į normalaus gyvenimo vėžias, kai įvykdysiu vieną paprastą punktą - sugebėsiu priimti naujas buvimo taisykles. Savarankiško, atskiro ir kitokio buvimo, nei anksčiau.

Ačiū.