Sunku grįžti į senas vėžias. Į savanorišką tremtį, karčiai saldžią namų alternatyvą, kitą veidrodžio pusę. Eligijus vakar sakė: "Keliaujam namo rytoj?". Ir jis ten nori - jau pradedu tikėti. Tik bijo. O aš tai visai nebijau :) Važiavau apdulkėjusiom, ištuštėjusiom gatvėm ir mąsčiau: nu pilka, nu ramu, bet gi mano, juk sava, tikra. Visada norėsim ten, kur mūsų nėra. Visada ten bus geriau, nei yra čia. Kvailas žmogus.
Galvoju, o kas man bus Londonas išvažiavus iš jo? Greičiausiai, nutiks taip, kaip ir su Klaipėda. Nemėgau studijų metais, o dabar net galėčiau pasakyti, kad myliu. Blogi dalykai pasimiršta, geri - sustiprėja. Ir su šituo miestu šitaip bus. Vaikams sakysim: mūsų meilės miestas :)
Dabar belieka neįkristi į išsikastą duobę, o apeinant ją trupančiu pakraščiu, pasidaryti pramogų. Sakiau, kad pradėsiu gyvenimą kitaip grįžus atgalios, tai taip ir darysiu :)
O čia pakelti nuotaikai. Geros dienos.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą