Kartą kitą ilgai buvau taip: didelė rudeninė pieva, su džiūnančiom smilgom ir saule, kaip pasibaigęs galioti kiaušinis, ištyškęs po visą vakaro dangų. Stovėjau vidury ir nežinojau, nei koks mano vardas, nei į kurią pusę eiti, nei apskritai, kur dėtis. Pasiblaškius į kairę ir į dešinę, pirmyn ir atgal, galiausiai grįždavau į tą pačią kurmio iškastą duobutę ir likdavau mindžikuoti. Niekas labai stipriai nepasikeitė, tik mano nuotaika. Su rudeniu, kai kurių taškų ant i sudėjimu, grįžimu namo ir vėl kelione atgal čia, su rožiniais eliksyrais praplauta galva.
Kai galiausiai vėl supranti ko nori, kai gauni leidimą pildyti savo užstrigusias svajones (gyvybinius poreikius, greičiau)(planų dar neįvykdžiau, bet jau spirgu - liko keli mygtumo paspaudimai ir op!) iš gilumos atsidūsti ir nusiįypsai visu kūnu. Ramiai eini sau judria gatve, o galvoj, kaip tos mašinytes, greitį viršija įvairus planai, galvojimai ir tikėjimai. Ne, aš neap(si)gaudinėju, neimsiu versti kalnų. Aš vis dar esu per mažai aktyvi ir iniciatyvi, dargi per daug namisėda ir skundikė savo gyvenimo. Bet grįžus supratimui, "kas aš ir ko noriu", jaučiu, vėl virstu į save. Į tą geresnę, kuri vėl veikia ir daro, žino ir turi savo nuomonę.
mm
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą