Mano santykis su žmonėmis dažnai mesdavo mizantropišką šešėlį. Turėjau nuomonę, kad vyresniame amžiuje draugų (tų labai labai draugų) sutikti jau beveik neįmanoma, o kartais net graudžiai galvodavau, kad vestuvėse mano pamergėmis bus vyrai. Bet ne, viskas gyvenime galiausiai susidėlioja taip, kaip turi būti/nori, kad būtų. :)
Pirmiausia, Londone atradau Agnę, kuri man nutiko "randi vieną, gauni du" principu. Su ja atsirado ir Ieva. O vakar štai teko išlydėti dar kitą Agnės draugę, su kuria visos keturios praleidom puikų savaitgalį. Jau seniai nesu taip jautųsis - sėdi ant žolės su ką tik sutiktu žmogumi ir jautiesi visiškai iki galo patogiai. Jokių sienų, kiautų ir lukštų - viskas taip lygu ir sklandu. Tokiomis retomis akimirkomis jaučiuosi, kaip normalus žmogus. (Šypsausi). Labai smagu.
mm
mmm, mizantropija yra amžina mano palydovė. Bet man patinka kartais pabambeti kai yra klausytojų.
AtsakytiPanaikintiKlausimas: kada jau yra tas vyresnis amžius? Man kažkaip atrodo, kad pagal skaičius (25) aš jau kaip ir turėčiau priklausyti vyresniajam amžiui, bet taip nesijaučiu nors tu ką. Nykštukas, mano visai neseniai atrasta draugė draugė man per gimtadienį palinkėjo kuo daugiau pirmų kartų, nes sako, žmogus jaunas tol, kol jam yra (kol jam įdomu?) naujų išbandymų.
"Vyresnis amžius" yra labai reliatyvus dalykas - aš irgi kartais pagalvoju, kad tie dvimpenki įpareigoja, bet po to - ai velniop. Manau, kad užaugti pridera, kai jau pats savo vaikų pagimdai. Jei nepagimdai visą gyvenimą, tai visą jį iki dienų galo taip ir gali sau leisti neužaugti :)
AtsakytiPanaikintiO aš laukiu kada praeis mokslų baigimų ir kitų stojimų ir rimtų dalykų planavimas. O tada išsitiesiu žolėje... ir piešiu planą arba žemėlapį, kur aš norėsiu keliauti. Atgal į vaikystę...ko dar nedariau...
AtsakytiPanaikinti