Labai ačiū, kad šiandien dirbai

Pradėkim nuo to, jog aš gyvenime laikausi keletos asmeninių taisyklių:

1. Jei dirbi darbą kitam žmogui, po kuriuo palieki savo pavardę (tapai paveikslą, veli auskarus ar šveiti 345-to kambario čiaupą), dirbk jį iš visos širdies ir siek geriausio rezultato. 

2. Kiek (ką) duosi, tiek (tą) gausi atgal (labai Biblinis požiūris...). Jei ne iš tų pačių rankų, tai iš kitų. Gunnvor mokė, jog reikia mokėti priimti (net jei nesijauti to vertas), tačiau vėliau turi nepamiršti atiduoti, tik jau nesvarbu, kam; tam pačiam ar kitam, ko nors trūkstančiam.

Su šiuo požiūriu pradėjau savo "Jungle Survival" projektą W viešbutyje. Paskutinės dienos buvo pragariškos - vasario 14-tą didysis atidarymas! Savaitės pradžioje dirbau tik po vieną valandą viršaus, ketvirtadienį įsibėgėjau iki 10 valandų fizinio darbo, penktadienį - 12, o šiandien dirbu naktį. Dievaži, nemuilinau ir stengiaus iš paskutiniųjų. Džiaugiuosi, jog kūnas priprato prie krūvio ir kasdienio rėžimo. 

Dirbau sąžiningai, vadovavausi pirmaja taisykle, nors ketvirtadienį ir penktadienį jutausi visiškai išnaudojama,  ir išsunkta kaip bulvių tarkiai cepelinams. Tačiau ne vien aš tokia buvau. Stebėjau į kambarius vis įpuolančias supervaizeres, kurios, spaudžiamos valdžios dar labiau, negu aš jutausi išnaudojama, dirbo lygiai taip pat sunkiai, kaip ir mes, kambarinės. Palubėse tvyrojo įtampa ir stresas, o velvetiniai viešbučio koridoriai buvo virtę į sprinterių bėgimo takelį. 

Situacija skambėtų pakankamai beviltiškai jei ne kelios paprastos, bet esminės motyvacijos priemonės: šypsenos bei malonus/žmogiškas bendravimas, nepaisant žudančio nuovargio ir nesibaigiančio streso ir daugybė ačiū, kartais privalėtų pasakyti, kartais - tikrai nuoširdžių. Visa tai ne iš kolegių, kurios viena po kitos darė kiaulystes (viską spjovusios šalinosi iš darbo palikdamos mums, likusioms, dar daugiau darbų), o iš tų, iš kurių mažiausiai tikiesi palaikymo - valdžios. 

Supervaizerės vis kartojo, kad esame nuostabios, dirbame puikiai ir apskritai, nusipelnėme visų pasaulio stebuklų,  koridoriuose sutikti menedžerių pavaduotojai mandagiai, nors ir degančiais užpakaliais, teiraudavosi, ar negalėtume padaryti dar to ar ano, bet jei ne, tai niekotokio. O FINALE, Dominykas, kažkurio departamento direktorius pats tvarkė kambarius (mūsų neprašytas prisijungė ir mums padėjo): pats siurbė kilimus, pats plovė grindis! Su kostiumu! Ar šitai būtų įmanoma Lietuvoje??. 

Buvo sunku, ir norėjosi verkti, bet galiausiai likau sužavėta bedravimo taisyklių/normų laikymosi tvarkos. Taip, be kambarinių viešbutis būtų sugriuvęs, mes nusipelnėme būti gerbiamos ir buvom, net jei tai buvo visiška simuliacija... Išmokau dėkoti ir aš. Man patinka "Jungle Survival". Mokausi dalykų.

mm