Gyvenimas dviese

Anksčiau mintis apie gyvenimą kartu gąsdino tiek mane, tiek jį. Aš turėjau savų motyvų, jis - savo. Ir visa bendra idėja "gyvenimo dviese" buvo kažkokia sakrali. Lyg Tibeto vienuolio palaiminimas basomis perėjus ištisus Himalajus. O dabar... Be jokių didelių pasirengimų, "apsiplovimų" ar pasniko, mes ėmėm ir pradėjom dalintis vienu kambariu. Viena vertus, jausmas lyg pirmiau grikių košės čiupus sausainį, iš kitos pusės - didelis idealizavimas finale vis tiek vienaip ar kitaip nuvilia. Tad dabar galiu pasakyti paprastą išvadą: gyvenimui kartu nėra nei tinkamo laiko, nei atitinkamo pasirengimo. Yra tik: arba dabar, arba vis tiek kada nors.

Seni stereotipai vis dar meta šešėlius, kai ši tema atsiduria skirtingų kartų pokalbio centre, tačiau žvelgiant iš savo perspektyvos - esu paskutinė iš keturių bendraamžių draugių, apsigyvenusi su bernioku. Tik mūsų motyvai gal labiau žemiški... Daug dalykų susitaupo, o svarbiausia - kai labai norisi verkti - yra jis, kuris visad nuvalys ašaras ar paglostys galvelę. Dviese ir rūpesčiai neatrodo tokie dideli, rodos, per pusę dalinami...

Londonas man visad bus mano visiškai savarankiško gyvenimo miestu. Gal į jį žvelgčiau kitaip, jei būčiau atvažiavusi iš rūpesčiais ir atsakomybėm nukrauto gyvenimo, o dabar atvirkščiai... Man patinka šita gyvenimo mokykla. Jei mokytis plaukti, tai tik dideliame vandenyje - kitu atveju save apgaudinėtum.

Ir pabaigai, keli nuotykiai bei įsimintini atvejai per pirmąją savaitę gyvenant kartu. 

Pirmąjį vakarą dantų valytis ėjom kartu. Mr. E. buvo po darbo, gerokai pavargęs ir kiek išsiblaškęs. Einant į vonią kažką jam pasakojau ir net nepastebėjau kaip E. pradėjo valytis dantis. Kai istoriją pabaigiau, buvau pasiruošusi prie jo prisijungti ir aš, tik vat... ištraukiu iš spintelės savo dantų šepetuką, o pasirodo, jis ne mano - mėlynas - Eligijaus! "Eligijau, su kokiu šepetėliu valaisi dantis?" - pasiteiravau. Mr. E. sukluso ir atsargiai ištraukęs raudoną (mano!) šepetėlį iš burnos gerokai sutriko. Pratrūkau juoku, jis kaltai šypsojosi...

Kitą dieną Mr. E.  nusprendė mane iš darbo pasitikti pietumis. Kai šis paskambino pasiteirauti, kur miltai, iš karto suuodžiau jo kėslą. Iš darbo namo ėjau pasišokinėdama ir su didžiule laime - manęs namie laukia mylimasis ir dar su blynais! Kai grįžau, blynais nekvepėjo. Bet visgi laukiau pakvietimo į virtuvę. Galiausiai E. į mane pažiūrėjo visiškai kaltu žvilgsniu ir prisipažino, kad jo planas neišdegė. Blynai nesudegė - jie tiesiog pajuodavo! (E. kulinarinė intuicija pakuždėjo, kad blynai bus kanesni, jei į juos įbers kakavos). Vėliau blynus traukėm iš šiukšlių dėžės ir juokėmės :)

kulinarinis bandymas :)

Po geros porcijos juoko, surėmėm pečius ir bendrom jėgom iškepėm įprastų. :)

Kol kas praėjo tik savaitė. Man vis dar bėgioja skruzdės nugara - taip baisu susimauti...