 |
| Kandis/ Etsy.com |
Dienomis kaip ši, imu ir nublunku it melsvys pavirtęs į kandį. Natūrali, nuovargio sukelta metamorfozė. Pritupiu prieblandoje nebyli ir galvoju: neskauda būti šitaip, net visai malonu.
Tokiai būsenai labai tinka vienatvė - pastebėjau. Ji daug ką išryškina, pavyzdžiui, užslopintas charakterio savybes arba tarpusavio ryšius su žmonėmis. Kai nublunku, tampu pasyvi, gal net apatiška tiems, kas rūpi mažiausiai: nelieka įkvėpimo atrašyti į jų laiškus, nesinori nusileisti jų nuomonei, smulkmenos pykdo ir visai vienodai, grubus žodis įskaudins, ar ne. Tuo tarpu mylimiesiems visad atrandu jėgų (lyg semčiaus jų iš atsarginio jėgų rezervuaro).
Kiek daug santykių mes tiesiog simuliuojam...Tampom gumą laikydamiesi pripratimo arba, bijodami vienišumo, veidmainiškai tikim: "geriau bet kas, negu nieko". Dar prieš porą metų man labai reikėjo žmonių. Su visais sutiktaisiais norėjosi palaikyti gerus santykius. Pff, koks paikas reikalas. Jaučiuosi lengvesnė iš šito išaugusi. Ilgainiui norėtos draugystės pačios atisirado, o senosios, ilgą laiką meluotos (o gal ir ne, gal visai tikros kažkada buvusios), susidėliojo į teisingus stalčius. Kaip paprasta sakyti žodį "draugas" ir jau iki kaulų smegenų išmokai jo reikšmę.
Labanakt.
mmm
Aš irgi maniau, kad reikia gražiai sutarti su visais, nes juk tai įrodymas, kad esi geras draugas ir normalus žmogus :) O dabar atrodo, kad gyvenime nėra tiek laiko bendrauti su visais: bendrauti reikia tik su bendraminčiais, mielais žmonėmis, su kuriais yra apie ką kalbėtis ir gera būti kartu. Tikrai išaugama :)
AtsakytiPanaikinti