18 gruodžio, 2010

Ir rodos, jau tuoj tuoj sprogs, bet viskas pasibaigia gerai

Vakar dirbau laikina padavėja "Beach Blanket Babylon" restorane, kuris atrodo šitaip (nuotrauka žemiau), bet užkulisiuose dvokia surūgusiu alkoholiu ir žiurkių kakučiais. Plius, visa tai, ko nemato lankytojo akis, nors ir toje pačioje salėje, pvz, kavos bufeto staliukas, "švarių" įrankių lentynėlė, verti atskiro pasišlykštėjimo. Kadangi teko dirbi kitame, interjeru panašiame, bet ne taip pompastiškame, restorane pavadinimu "8 Members club", negaliu stebėtis ir klausti, ar visi prabangūs restoranai tokie "veidmainiški", nes 8 Members net ir darbuotojų persirengimo kambary kvepėdavo šviežiais skalbiniais...
Ką gi, dirbau visokį pagalbinį darbą: blizginau įrankius, taures, nurinkinėjau stalus, šlaviau kažkieno laimės šukes (po to palikau kažkam kitam šluoti savąsias), karts nuo karto išklausydavau neblaivaus kliento pasipiktinimą dėl dingusio gėrimo (nors šiaip anglai, net keista, labai tolerantiški ir mandagūs. Šimtą kartų dėkoja, jei nuvalai jų stalą arba atsiprašinėja, jei neteisingai ieškojo kelio į wc - net ne girti dar :) ). Žodžiu, dirbau sau bukai ir vis galvojau: kokioj aš apgailėtinoj padėty, kaip ryte skaudės kojas, kaip prisiversti brautis per girstančių lankytojų minią ir vis dar šypsotis, kai jie, būdami nekoordinuoti ar šiaip laimingi, stumdosi storais pilvais ar mina ant kojos aštriadūriais kulniukais. O kad žinočiau, kur dabar yra ta padavėja iš Klaipėdos Akropolio Katpedėlės, kurią apšaukiau ir iškėliau isteriją, kai ši pamiršo mano užsakymą. Susirasčiau ją dabar ir nuoširdžiai, labai nuoširdžiai atsiprašyčiau. Net pasisiūlyčiau už ją padirbti dieną kitą... Man labai, labai nuoširdžiai dėl to gėda. Tęsiu toliau. Taigi dirbau sau tarp dūžtančių taurių ir ausis rėžiančios muzikos (buvo garsi) ir jau nebežinojau, ar buvo gyvenime tokia akimirka, kada aš jaučiausi labiau apgailėtinai, nei vakar, ar nebuvo. Vis dėlto tvardžiausi ir vis kovojau su manyje gimstančiais demonais. Jau seniai tokį piktą jausmą savyje jutau. Tikrai....

Tačiau, dar kartą įsitikinau: tereikia vienos vienintelės paprastos, tikros pozityvios minties ir viskas ima ir akimirksniu pasikeičia! Ant žemės radau laimingą 20 pensų monetą (priimkite tai kaip simbolį), pasiskundusi virtuvėje, kad esu alkana, gavau visiškai švečiui paruoštos rūkytos anties salotų, ieškodama šepečio šukėms šluoti, radau Gintarę (lietuvė padavėja), kuri su manim pasidalino dangiško skonio šokoladiniu pyragėliu su ledais ir braškėmis, vėliau, po kelių minučių, Žilvinas (kitas lietuvis šefas - keturi mūsų ten :)) pasisiūlė iškepti lygiai tokį patį burnoj tripstantį pyragėlį tik man vienai, paklausė, kokių ledų noriu ir ar užteks tik trijų braškių, nes baigėsi... Viską gardžiai suvalgiau pasibaigus pamainai, o išeidama, visai netyčia, o gal tik tam, kad Žilvino būtų priminta "Šukės neša laimę" sudaužiau lėkštę... Spėjau į visus paskutinius metro (visi traukiniai, rodos, manęs laukė - turėjau persėsti tris kartus), o kai jau namų stoty mergaitė paprašė smulkių, turėjau laiminguosius 20 pensų kišenėje. Skubėjau skaudamom kojom namo ir jau apie nieką negalvojau. Šiandien, žiūrėdama į vėl sningantį langą, prisimenu: "Tereikia vienos vienintelės paprastos, tikros pozityvios minties ir viskas ima ir akimirksniu pasikeičia!". Galvojau: ne pa si duok. Viskas bus gerai. Greitai.

mm

5 komentarai:

  1. kaip tave suprantu! pati pastaruosius tris savaitgalius Edinburge "atariau" po dvylika valandų šventiniuose vakarėliuose. oj, ko prisižiūrėti teko. vis nudiegdavo mintis, kad esu labiau išsilavinusi už 80 procentų lankytojų, kurie išgėrę tampa nevaldomais. aš nesuprantu, kas/kaip juos augino. kodėl jie mėto maistą ant grindų? kodėl meta VISKĄ ant grindų??? taip abydna jau po visko landžioti po staliukais ir rinkti apskretusius bekono gabalėlius galvojant, o ką gi man duoda neseniai gautas vietinis magistro diplomas, kad turiu aptarnauti netvarkingus paršus?..

    AtsakytiPanaikinti
  2. WowWowClouds, tu tik pakentėk, pakentėsiu ir aš. Labai tikiuosi, kad esi stipri ir tau, priešingai nei man, neperdeginėja emocijų saugikliai. O jei ir kyla slogutis, tegu jis būna trumpalaikis. Valio mums! :)

    AtsakytiPanaikinti