Žuvies skyriuje, ant šoninės sienos, kabojo didžiulis veidrodis. Ilgas, raitytų sidabrinių rėmų, su įmantriais raižiniais šonuose. Užsistovėjusios silkės tvaike jis atrodė, kaip čia pasakius, - akivaizdžiai ne vietoje? (Nors su žvilgančiais negyvų žuvų žvynais jis žaviai susišaukė). Jo prototipas - greičiausiai iš rokoko epochos, o šis, deja, tik eilinis masinės gamybos rezultatas. Bet gražus, nieko nepasakysi. Nublizginus riebaluotais pirštais apčiupinėtą paviršių, net būtų galima juo grožėtis. O dabar... Nepratusiai akiai truputį keista, bet į turgų užsukus antrą, trečią kartą, veidrodis tampa "savaime suprantamas".
Į kalną tekėjo ledinis upeliūkštis. Tai vingiuotai, tai tiesiai, per pūvančią rudens žolę, per akmenis, ir taip entuziastingai, taip stipriai! Pasivijus saulės spinduliui, gyvybinga srovelė sužvilgo, suraibuliavo brangiaisiais akmenimis, ir dar labiau, dar ryžtingiau tekėjo į kalno viršūnę.
--------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------
Vakar Mr. E. pasakė labai teisingą sakinį (perfrazuosiu, bet mintis ta pati): tai, kas nuoširdžiai patinka - greitai neatsibosta, kas nepatinka - akimirksniu. (minties dėstymas žemiau)
Eidama namo delne gniaužiau ne visą algą, kurią portugalas man buvo skolingas. Tebūnie, istoriją uždarome. Vietoj "nurašytų" septyniolikos svarų, gavau daug daugiau: didelę gyvenimo pamoką, A lygiu. Sumenkinta savigarba testą išlaikė - blogo žodžio tam vyrui nesakiau. Ir dabar gera, džiaugiuosi savim.
Beveik bėgama namo galvojau apie perskaitytus darbo pasiūlymus - vėl žvalgiausi padavėjos pareigybių. Karčiai rydama seiles jutau nusivylimą - aš nieko nemoku, aš niekam nesu tinkama. Vienur ieško padavėjų profesionalių, kurios "puikiai" išmanytų vynų rūšis, klientus suprastų iš pusės lūpų, o prireikus "galėtų išvardyti visų šalių nacionalinius patiekalus plius, kaip jie gaminami", kitur ieško patyrusių, dar kitur - angliškai kalbančių tobulai. Pošimts, netinku. Vien kalbos nemokėjimas "tobulumo" lygiu many gimdo didelį nepasitikėjimą ir baimę. Be to, aš juk tikrai neturiu patirties, - sukosi mintys keliaujant namo.
Kiti klausimai sekė vienas po kito: ar sugebėčiau tapti profesionale padavėja? Ar tai gali būti siekiamybė? Ar siekti tapti profesionale padavėja nėra laiko gaišinimas bei savęs bukinimas? Apskritai, ar tai specialybė? Mane liūdino mano "netinkamumas", "nevisapusiškumas" ir tai, jog negimiau viską mokėdama. Dar labiau menkau savo akyse suprasdama, kad galiu tik per "vidurį" ar net žemiau už "vidutiniškai". Galvoje šmėstelėjo vaizdinys: aš - gatvių šlavėja. Asmenybinis-kokybinis konfliktas.
Galiausiai grįžus namo ir pabandžius viską užrašyti juodai ant balto, pati sau atsakiau į visus tuos klausimus. Koncentruojuosi ne į tuos dalykus, kuriuos reikia! "Tai, kas nuoširdžiai patinka - greitai neatsibosta, kas nepatinka - akimirksniu". Nuolatos mėtytis ir dar dažniau suprasti, kad kažkuriose srityse vis tiek esi nevykėlis, yra savęs skaudinimas ir laiko gaišinimas. Visi tie antraeiliai dalykai yra laikini, tai kam apie juos taip stipriai rūpintis? Susitelkti ties esminiais.
Viso. Mirkt.
mm
