Mūsų nuostabioji atostoga! (I dalis)

Labas, po ilgo laiko! 

Jau anksčiau jums džiaugiausi savo vasaros įvykiu - kelione po Italija. Ir štai, kur buvus, kur nebuvus atostoga pasibaigė, sukaupusi nemažą lagaminėlį pačių gražiausių vaizdų, saują naujų potyrių, nuo begalinio vaikščiojimo linkstančias kojas ir nosis, gerokai nurudusias...

Atostogas pradėjome Milane. Nusileidę Bergamo oro uoste netrukus vykome į viešbutį, kur palikę kuprines iš karto šovėm apžiūrėti centro. Tikriausiai nereikia sakyti, kad itališka saulė buvo ypač kandi ir be pavėsio būtume neišsivertę, tad vos išlindę iš metro, "prisičekinom" prie Duomo ir movėm slėptis. Prisipažįstu, į katedrą taip ir neužsukom, net aplinkuj apie ją neapėjom(!), nes saulė tikrai gėlė, o aš buvau be skrybelės (kaip ir daugelis aplinkui vaikčiojusių! - nesuprantu, gal tie žmonės mažai saulės smūgių gavę arba jau pakankamai, kad būtų įgiję imunitetą).

Už minutės kitos (padarius mamoms po katedros nuotrauką) palindom po Galerijos stogais. Kadangi buvo daugybiškai žmonių, o mums knietėjo kuo greičiau ištrūkti į tikrąjį Milaną, buliaus kiaušų nusprendėme nebeieškoti - ir taip laimės buvo pilnos kišenės :)) (iš tikro tai buvo labai daug žmonių:) )

Pasiblaškius pastatų pavėsiuose (ir visai neapdairiai praėjus La Scalos Operos teatrą) suradom pirmąją Gelateria ir pasivaišinom ledais. Buvau daug skaičiusi, kaip atskirti kokybiškus ledus nuo nekokybiškų - pataikėm.

laimingo vaiko veidas

Beklaidžiodami Milano gatvėmis atsidūrėm Sforcų pily, kurios didžiausia atrakcija tapo vidinis baseinėlis. Žmonės tiesiog sėdėjo ir gaivinančiame vandenyje mirkė kojas. Mes irgi prisijungėm. Dar vėliau gavom progą viename iš pilies kiemų paklausyti nemokamo akordeono/fortepiono koncerto. Labai patiko.

Po to nukeliavom į vieną iš parkų (šalia pilies). Gražus pasirodė ir prižiūrėtas.

Galiausiai nutarėm paieškoti "Auksinio stačiakampio" (gatvės, kurioje įsikūrusios dizainerių parduotuvės) akims paganyti, bet nuklydom visai ne į tą pusę ir tada jau buvo prapultis :). Kadagi Mr. E. buvo mūsų navigacinė sistema ir žemėlapis kartu, pasikliovėm jo nuojauta ir ėjom "tiesiai", bet po kokių 45 min supratom, kad mes nuėjom visai į priešingą pusę ir kad grįžti atgal nebeturim nė kruopelės jėgų. Milanas taip ir liko "nei skustas, nei luptas". Nors šiam miestui buvome skyrę visą pavakarę, neapžiūrėjome nė pusės savo sąrašo punktų. Žinoma, jo ir nesekėme griežtai, bet sprendimas tiesiog eiti ir džiaugtis atradimais, nesuveikė. Pabaigti apžiūrėti Milaną (su kanalais, muziejais ir "Paskutine vakariene) pasilikome kitam kartui :) 

Vakare nusipirkę vyno ir sūrio grįžome į viešbutį, kur pernakvoję traukėme į savo pagrindinę atostogos vietą - La Speziją ir Cinque Terre.

La Spezija - nedidelis miestelis, kurį pasirinkom dėl įperkamo viešbučio. Visa mūsų veikla toliau vyko Penkiose žemėse. Į La Speziją atvykę popiet paragavom pirmųjų savo picų. Jei atvirai, maniškė man patiko neitin. Buvo pridegusi ir rūgšti. Padavėjas parekomendavo kaip pačią populiariausią - su mocarela ir pesto padažu, bet likau nuliūdus...

Pavalgę iš karto patraukėme į pirmąjį Penkių žemių kaimelį - Riomaggiorę. Nuotraukose namukai ne tokie ryškūs, kokie jie yra iš tikro - švietė kaitri saulė.

gili žydra jūra

paplūdimys (čia akmenys dar maži, tolėliau iš viso luitai - vyno butelis į kadrą pakliuvo netikėtai :)

kaikurie poilsiautojai deginosi tiesiog pačioje prieplaukoje, pasitiesę paklotus ant uolų, o maudėsi nardydami nuo akmenų

traukinių stotis tiesiog ant uolos krašto

nuostabiai smaragdinis vanduo

nardytojai

Kitą dieną nusipirkome turistinį Cinque Terre's pasą, leidžiantį laisvai judėti tarp visų kaimelių ir nieko nelaukus aplankėme antrąjį kaimelį - Manarolą. Namukai tokiepat, tik prieplaukos beveik nėra, valtys į vandenį nuleidžiamos kranu. Čia paplūdimio nebuvo - vien uolos, kurios, žinoma, netrukdė besideginantiems ir besimaudantiems :)

Manarola

Puikuma dižiausia - vandens fontaneliai su geriamu vandeniu. Be jų prapultis!

Manarolos stotis taip pat grakščiai stovi ant uolos

Apžiūrėję Manarolą išsiruošėm į tolimiausią Penkių žemių miestelį - Monteroso, nes ten mums pažadėjo "didelį paplūdimį su mielais mažais akmenukais". Taip ir buvo, radom, tačiau vos įsikūrus mus pakėlė pliažo darbuotojas, sakydamas, kad paplūdimys privatus ir vietų nėra. Vietų akivaizdžiai buvo, tik gal turistų čia niekas nelaukė... :( Išėjome į kitą vietą, po to, dar į kitą, kur pasilikome ilgiau. Nusvilome pečius ir pilvus :)

Patinginiavę nusprendėme savo kojytėms mesti iššūkį ir kalnų takeliu grįžtį į prieš tai esatį miestelį, kurį praleidome - Vernazzą. Prieš žygį atrodė: "kas tie trys kilometrai!", bet sugaišus pusantros valandos lipimo į viršų stačiais laipteliais arba tiesiog uolom ir tik kelias minutes leidimosi žemyn" mes jau turėjome kitą nuomonę...

kelionės pradžia, dar akivaizdžiai entuziastinga ir nepavargus :)

kai kurie takeliai buvo paplauti kalnų upelių ir po kojomis karts nuo karto atsiverdavo bedugnė. Bet ei, čia tik antro lygio sunkumo takas! :D

Po ryžtingos ir kas 20 min Monikos aimanos "nebegaliu, sustojam pailsėti" kelionės, mes apsidžiaugėm pamatę savo tikslą - Vernazzą. Beliko tik nusileisti...

Vernazza - tikriausiai antras didžiausias kaimelis po Monteroso. Nusileidę nuo kalno dar atradome jėgų paklaidžioti kaimelio gatvemis

Kandangi padarėme didelį darbą, su Mr. E. prisėdome lauko bare ir dar ilgai itališkai ilsėjomės. Vakarop grįžom į viešbutį, paskutinį - Corniglia miestelį palikę apžiūrėti kitam kartui.
Trečią mūsų viešnagės dieną La Spezijoj (arba ketvirtą mūsų atostogos dieną) iškeliavom į Pisą. Nors daug kas sakė, kad ten keliauti nėra labai verta, bet mes turėjom laiko ir sąžinės graužatį: "kaip gi neapžiūrėjus Pisos bokšto, kai šis vos už valandos kelio..."

Taigi

Pavakarop grįžę į La Speziją dar spėjom pasivaikščioti po parduotuves (tą dieną dirbančias iki 00:00, mat prasidėjo išpardavimai), sudalyvauti bohemiškame Jazzo koncerte ir suvalgyti ledų :)

(tęsinys vėliau)