Kartais ima, į galvą šauna kulkà ir išsiskleidžia mintimi, kaip besiliejantis rašalas ant popierinės servetėlės (nežinau, ar teisingai išskyriau sakinį). Besibaigiant darbui, sėdėjau susirinkime ir nesiklausiau. Nuo pat pradžių iki galo. Leidau sau konstruoti fantasmagoriškus vaizdinius, kaip į kalbančiąją metu batą ir ši nugriūva, arba, kaip kas nors įbėga į kabinetą ir užlaužia jai rankas, arba arba, kaip ji ima staiga ir nuvirsta aukštielninka, visa suakmenėjusi. Niekada anksčiau taip nesilinksmindavau.... :) ir žinot, tos moterys visiškai nemoka kalbėti! O dirba mokykloje. O dirba su vaikais. Galvojau: "kai eisiu iš darbo, direktoriui būtinai pasiūlysiu mintį suorganizuoti joms ilgą seminarą apie scenos ir apskritai elementarią švarią kalbą . Nes fu.
Vėliau, susirinkimo eigoje, buvo laikas siūlyti savo projekto vystymo variantus. Turėjau vieną, bet nedrįsau sakyti, bijodama, kad bus "į tvorą". Tada ėmiau galvoti, kad man taip dažnai nutikdavo mokykloj. Aš visada turėdavau savų variantų (rašydama interpretacijas, spręsdama matematiką, darydama chemijos laboratorinius, pasakodama biologijos temą...)! Visada! Bėda tik ta, kad jie buvo tik mano pačios ir niekas taip pat negalvodavo...
Dabar yra be dešimt dešimt nakties ir aš konstatuoju: nebuvau kvailas vaikas, aš tik galvojau ne kaip visi! Ir štai palengvėjimas po šitiek metų! Man nereikia pritapti, man nebūtina taikstytis - galiu būti tokia, kokia esu. Savim. Kaži, ar menininkai irgi išgyvena tokius "nušvitimus"?...
p.s. tobulų auskarų dar nenulipdžiau.
Labos,
mm
dėl menininkų nežinau, bet neseniai atlikus neoficialų tyrimą darbe, t.y. klausinėjant bendradarbių ar jie nesijaučia kitokie nei kiti, visi kaip susitarę kartodavo "o kas čia per klausimas?", "pffff, nu tu ir vėl kaip visada", "ką tu čia turi galvoje?" arba tiesiog pasižiūrėdavo keistai ir klausdavo ką aš vėl geriu, o tada nueidavo purtydami galvą. aš ne visada savo versijas nutyliu ir kiek man žinoma, tai verčia daug žmonių jaustis nejaukiai ir nepatogiai, kartais tuo mėgaujuosi, bet beveik niekada nebūnu teisingai suprasta.
AtsakytiPanaikintidabar ir galvoju, ar tikrai aš taip jau labai ir nesistengiau pritapti, nes kiek atsimenu visada buvau nepritapėlė, balta varna tiek mokykloje, tiek vėliau darbe, ar tiesiog manęs dar tas nušvitimas nenušvietė. nes labai yra geras jausmas kai tikrai tikrai žinai, kad gali būti savimi ir nereikia stengtis įtikti.
gera tema. :)
po tavo pasakojimų apie fantasmagoriškų vaizdinių kūrimą galvoj prisiminiau seną gerą serialą eli mcbyl, apie tą advokatę kuri vissda kažką tokio įsivaizduodavo.
AtsakytiPanaikintiO kodėl ne tu šnekėjai tame susirinkime? Gražiai mintis dėlioji raštu, galbūt reikėtų imtis daugiau iniciatyvos ir kalbėti?:)
Sandra
Kur mano raktai?
Sandra, kalbėjo skyriaus vedėja, kuri ir "pramušinėjo" projektą. O pakalbėti/parašyti aš gaunu progos :)) Dirbu kabinete su dar trim kuratorėm (vyresnėm, bet irgi su aukštaisiais išsilavinimais) ir jos visada manęs prašo pagalbos rašant laiškus tėvams ar kitus oficialius dokumentus.
AtsakytiPanaikinti